Keturiasdešimt antras SKYRIUS

Maja

Nebuvo laiko svarstyti.

Eidama siauru takeliu, vedančiu pas Ledi Alisą, glaudžiau krepšį prie krūtinės, o galvoje sukosi Simės žodžiai: „Jis jau tikriausiai išėjo iš Ledi Alisos ir dabar medžioja.“ Ką darysiu, jeigu susidursiu su juo ant tako? Ką darysiu? Žengiau kuo sparčiau ir tyliau, gal išgirsiu Talio plaktuko kaukšėjimą ant Ledi Alisos stogo, bet vienodas, raminantis tuksėjimas buvo liovęsis. Negirdėjau nieko, tik savo širdies dūžius. Diena buvo tvanki ir apniukusi, miške tamsu. Negailestingai puolė uodai, ir nerimavau, kad nesugeltų kūdikio. Jis buvo toks tylus, kad sustojau paklausyti, ar kvėpuoja.

Baiminausi, kad prieblandoje pražiopsosiu pirmąją nulaužtą šaką, kuri turėjo nukreipti mane nuo tako, bet galiausiai ją pamačiau. Būtų sunku praeiti pro ilgą baltą randą liekno medžio kamiene. Vyliausi, kad Talis jo nepastebės eidamas iš priešingos pusės.

Man palengvėjo, kai nusukau nuo tako, kur bijojau susidurti akis į akį su juo, bet brūzgynai kėlė man kitokią baimę. Mačiau, bent tikėjausi, kad matau, kelią, kurį su Sime pažymėjome. Broviausi per tankmę iki kitos nulaužtos šakos, ją irgi radau, bet tada kelią pamečiau. Ar nuklydau nuo jo? Ar mes dar ilgai ėjome iš miško, kai virvelė pasibaigė? „Jis nužudė Džeksoną.“ Plaučiai degė. Kvėpavau taip greitai, o oras buvo toks tvankus, kad man susvaigo galva.

Staiga per mišką aidu driokstelėjo šūvis ir aš suklupau riktelėjusi, lyg būčiau pašauta. Ar manęs nepašovė? Akimirką tūnojau ant žemės sustingusi, pirštais spausdama krepšio rankenas, o širdis daužėsi į šonkaulius. Ar Talis toli? Šūvis galėjo driokstelėti ir už trijų metrų, ir už trijų mylių. Kad ir kaip būtų, Talis jau arti. Atsistojau ir tiesiai prieš nosį pamačiau virvelės galą, pririštą prie šakos. Lengviau atsikvėpiau.

Atrišau virvelę, kad Talis jos nepastebėtų. Ėjau Simės nužymėtu taku, kaire ranka sugriebdama virvelę, dešine nešdama krepšį. Žengiau vos ne pirštų galiukais, bet atrodė, kad sulig kiekvienu žingsniu triokšteli šakelė arba sušlama lapas. Ausis ištempusi klausiausi, bet girdėjau tik švokščiantį savo kvėpavimą.

Staiga kūdikis pravirko – visą kelią labiausiai šito baiminausi.

– Ššš, – tildžiau pašnibždomis nesustodama. Paspartinau žingsnį. – Ššš, branguti. Meldžiu.

Bet kūdikis verkė vis garsiau nepaisydamas augančios mano panikos.

Sustojau. Pastačiau krepšį, pasilenkiau ir stipriai susukau vaikutį į žalią antklodėlę. Prisiliečiau prie raukšlėto kakliuko, ant jo buvo likę kraujo ir plėvių pėdsakų. Jo gražios pilkšvos akytės atsimerkė ir žiūrėjo į mane tarsi iš tikrųjų mane matytų. Akimirksniu jis liovėsi verkęs ir pajaučiau tarp mūsų užsimezgusį ryšį, siūlą, nusitiesusį iš jo akių į mano širdį.

– Viskas bus gerai, – sušnibždėjau.

Pakėliau krepšį, stvėriau laisvąjį virvelės galą ir vėl ėmiau brautis per brūzgynus.

– Ei!

Nuo Talio balso krūptelėjau. Atrodė, jis sklido į mane iš visų pusių.

– Kas ten? – pašaukė jis.

Dieve mano. Įsivaizdavau jį sau už nugaros pakėlusį šautuvą ir ieškantį manęs akimis. Kūdikis vėl pradėjo verkti, bėgdama dejavau, nes supratau, kad verksmas padės Taliui lengvai mus rasti. „Jis girdi, kaip už mylios triušis peša žolę.“

Pagaliau priešais pamačiau neryškią vandens juostą. Ėjau pagal virvelę. Pasirodė aptriušęs baltas valties priekis, jis buvo matyti aiškiau negu prieš kelias valandas. Pažiūrėjau į tvirtus mazgus, kuriais Simė buvo pririšusi valtį prie medelių. Reikėjo pasiimti peilį, bet per vėlu graužtis. Tampiau mazgą, kol ant drebančių pirštų pasirodė kraujas, ir pagaliau virvę atmazgiau. Tada ėmiau rišti laivūgalio virvę, bet greitai nusprendžiau, kad bus saugiau, jeigu atrišiu, kai su kūdikiu būsime valtyje.

Už nugaros išgirdau plėšant ir draskant. Laužomas šakas. Raunamus su šaknimis vijoklius. Taip ir mačiau mintyse, kaip Talis ilgomis kojomis žirglioja miško paklote, šautuvą pasikabinęs ant peties, ir braunasi kūdikio verksmo link. Apėmė siaubas, lyg mane vytųsi pabaisa, ne žmogus. Galbūt pabaisos bijočiau mažiau. Įsivaizdavau, kaip Talis kelia šautuvą ir nusitaiko.

Pasilenkusi nuo kranto pastačiau krepšį ant valties dugno ir įlipau pati stengdamasi išlaikyti pusiausvyrą. Laivagalio virvę atpainiojau lengviau. Atrišusi valtį tikėjausi, kad ją pagaus srovė ir toliau nuo kranto aš užkursiu variklį, bet valtis stovėjo įstrigusi tarp žemės ir seno medžio šaknų. Dieve, prašau, prašau.

– Ei! – balsas pasigirdo arčiau, gal Talis jau taip arti, kad mane mato.

Ir tikrai užtektinai arti, kad girdėtų kūdikio verksmą.

Adrenalinas užpildė visas mano kūno ląsteles. Stūmiausi nuo šaknų su jėga, kurios nemaniau turinti, ir valtis, staiga bauginamai pakrypusi į kairę, išsilaisvino. Nuleidau variklį ir timptelėjau trosą. Kartą, dar kartą. Variklis supupsėjo, bet patraukus trečią kartą sukosėjo ir užparpė. Pasukau valtį tolyn nuo kranto tą akimirką, kai Talis išlindo iš miško.

– Ei! – pašaukė jis. – Ką čia išdarinėji?

– Kūdikis labai silpnas! – šaukiau perrėkdama variklį. – Vežu į ligoninę. Pakviesk Ledi Alisą, kad pasirūpintų Sime!

– Tuojau pat grįžk! – šaukė jis ir aš svarsčiau, ar jis išgirdo, ką jam sakiau. – Noriu pamatyti vaiką! Neturi teisės! – Laukiau, kada jis pakels šautuvą. Buvau pasirengusi griūti ant valties dugno. – Maja! – sušuko jis vėl. – Nešk savo užpakalį atgal!

Buvau baisiai išsigandusi, bet supratau, kad valtis mano rankose. Ir su varikliu. Atvėriau sklendę iki galo trokšdama kuo greičiau atitolti nuo galimo šūvio. Trokšdama pasprukti. Jaučiau laisvę. Pagaliau. Vežuosi naštą, kūdikį, kuris man nepriklauso, ir yra jauna moteris, kuriai reikia mano pagalbos. Bet tą akimirką norėjau vieno – grįžti namo pas vyrą ir seserį, į savo gyvenimą, nors žinojau, kad jis bus jau kitoks. Niekas nebebus kaip buvę.

Atplėšiau žvilgsnį nuo Talio ir žiūrėjau į vandenį priešais. Žinojau, kad upelis, vis dar pakilęs, platus ir negailestingas, juosia salą. Pamačiusi prieplauką, turiu sukti į kairę, kad nuplaukčiau į Raskiną. Artimiausią miestelį, taip sakė Simė. „Laikykis kairės.“ Man už nugaros tebešūkavo Talis, bet jo žodžių nebegirdėjau. Netrukus jis ir jo šautuvas dingo už posūkio, o aš atsikvėpiau ramiau. Net kūdikis užsikrėtė ramybe ir užmigo nuo duslaus variklio dūzgimo.

– Mes saugūs, – pasakiau, nežinau, kūdikiui ar sau. Mes saugūs, pagalvojau. O Simė?

Valtis! Talis svarstys, iš kur atsirado jo brangioji valtis. Ar Simė gebės jam paaiškinti, kaip valtis atsirado kitoje salos pusėje ir dar gimstant kūdikiui? Ji išradinga, pamaniau. Ras būdą. Gal jau sugalvojusi.

Vairavau valtį tolyn nuo Paskutinės Priebėgos ir netrukus pamačiau išsišakojimą, apie kurį Simė pasakojo aną dieną prieplaukoje. „Ar jūs klausotės? Nemandagu nesiklausyti.“ Šyptelėjau. Ji viską apgalvojo. Bet buvo skaudu žinoti, kad dabar namie ji viena, jos kūnas – gyva žaizda po gimdymo, siela prislėgta netekus kūdikio. Negalėjau leisti sau galvoti apie ją. Bus laiko vėliau. Man reikėjo plaukti upeliu į upę ir civilizaciją. Vos nesušukau iš džiaugsmo pasijutusi laisva.

Staiga prisiminiau virves. Palikau jas ant kranto pririštas prie medelių. Talis jas pamatys. Ir supras. Gal ne kiekvieną smulkmeną, bet tikrai supras, kad jį apmulkino. Simė. Ir aš.

„Jis nužudė Džeksoną. Jis nužudys ir mane.“

Įsivaizdavau Talį apžiūrinėjantį virves. Suvedantį galus. Įsivaizdavau, kaip jis netelpa savyje nuo įtūžio ir pažeminimo, kaip bėga namo. Priešais mačiau išsišakojimą, apaugusį skurdžiais medžiais. Spoksojau į kairę atšaką, į vandenį, kuriuo grįšiu namo. Balsas galvoje šaukė: „Tu saugi! Skubėk!“ Bet balsas nenustelbė vaizdo – bejėgė mergaitė ir įtūžęs vyras. Aš nusisukau nuo išsišakojimo, nuo galimybės pasprukti.

Ar spėčiau į namus anksčiau už jį? Žinojau, kad pyktis sparčiai gins jį per mišką. Pamačiau Talio prieplauką ir pasukau prie jos. Priplaukusi išjungiau variklį. Pririšau valtį prie metalinės kilpos, styrančios iš prieplaukos, pastačiau krepšį ant medinio tiltelio ir mėginau išlipti, bet skubėdama ropščiausi nerangiai. Galiausiai man pavyko užgriūti ant tiltelio ir, stvėrusi krepšį, leidausi į namus.

Simę radau svetainėje susirietusią kaip embrionas ant trikojo krėslo. Kai įpuoliau į kambarį su krepšiu, ji pakėlė galvą ir krūptelėjo.

– Ne! – sudejavo ji.

– Turi plaukti su manim! – pasakiau. – Nė žodžio. Pasitikėk manim, Sime. Paskubėk. Valtis prieplaukoje.

Ji žiūrėjo į mane buku žvilgsniu, prasižiojusi. Tada, lyg magneto trūktelėta, ištiesė rankas į krepšį.

Čiupau jos ranką ir pastačiau ją ant kojų.

– Talis jau grįžta, – pasakiau. – Jis matė mane išplaukiančią. Žino, kad valtis ten buvo pririšta.

Ji metė žvilgsnį į virtuvę padėrusiomis iš siaubo akimis.

– Tavęs reikia tavo kūdikiui. Eime, – paraginau.

Simė nebesipriešino. Buvo dar silpna po gimdymo, bet žengė ryžtingai ir tylėdama. Įbėgau į miegamąjį, čiupau pagalvę, kad ji turėtų ant ko atsisėsti, ir kelis higieninius įklotus iš atviros dėžutės ant lovos, o po akimirkos mes jau buvome lauke. Dar po kelių akimirkų atsidūrėme prieplaukoje. Stovėdama ant medinio tiltelio kojomis jaučiau, kaip dunda žemė Taliui bėgant į namus. Padėjau Simei įlipti į valtį, padaviau krepšį ir įlipau pati. Visa drebėdama atstūmiau valtį nuo prieplaukos.

Simė įkišo rankas į krepšį ir vėl priglaudė kūdikį prie krūtinės. Laikė prispaudusi, iš laimės užsimerkusi, todėl tik aš pamačiau, kaip Talis kelia šautuvą prie peties. Tik aš viena girdėjau, kaip dzingtelėjo kulka, atsimušusi į valties kraštą. Įniršusi, nors nemaniau, kad galiu taip įtūžti, pasukau sklendę iki galo ir mes nuskriejome vandens paviršiumi kaip meteoras dangumi.