Devynioliktas SKYRIUS

Rebeka

Pasitaikydavo akimirkų, beje, nesuskaičiuojamai dažnai, kai Rebeka jausdavo Majai apmaudą. Akimirkų, kai jai pavydėdavo. Milijonai akimirkų, kai ją erzindavo Majos romumas. Bet atvirumo sau akimirkomis Rebeka suprasdavo, kad Maja yra geresnis žmogus negu ji. Rebeka buvo pelniusi „gerosios samarietės, kilnios gydytojos“ reputaciją, o Maja dirbo savo darbą tyliai, be fanfarų. Majos gyvenimas buvo ramus ir švarus, o Rebekos, kaip pati sąžiningai pripažino, – hedonistiškas, daugiau skirtas sau.

Vis tiek Rebeka paaukotų gyvenimą dėl sesers. Tai irgi tiesa, aną seniai praėjusią naktį ant jų vaikystės keliuko ji beveik tą ir padarė. Jeigu tektų, vėl taip pasielgtų. Kai jiedu su Adamu lipo iš sraigtasparnio mažoje miško proskynoje už pusės mylios nuo įvykio vietos, Rebeka galvojo tik apie tai, kaip rasti seserį. Rasti gyvą, nes jos netekti būtų tolygu netekti rankos arba kojos. Netekti dalies savęs. Gal net geriausios dalies.

Jie nutūpė šalia paieškos ir gelbėjimo komandos sraigtasparnio, atskridusio vakar, ir pasisveikino su komandos nariais – dviem moterimis ir dviem vyrais. Jie turėjo gelsvaplaukį pėdsekį šunį. Dar tik švito, virš proskynos tvyrojo pilkas rūkas. Kai sraigtasparnio rotorius nustojo suktis, mišką apgaubė tyla, ją trikdė tik anksti sukilusių paukščių balsai.

Jie susipažino su komandos nariais. Juos atskraidinęs lakūnas irgi buvo apmokytas paieškos ir gelbėjimo darbų ir pažinojo komandą. Jų pokalbis tarsi migloje plūduriavo Rebekai aplink galvą. Ji mažai miegojo naktį gulėdama šalia svainio, jausdama jį ir už tai jam dėkinga. Dabar ji mąstė neaiškiai, galvoje radosi vietos tik vienai minčiai – rasti Mają.

– Na gerai, – pasakė vienas iš vyrų. – Metas eiti.

Rebeka žinojo, kad tas vyras davė nurodymus dėl paieškų eigos, bet ji negirdėjo nė žodžio. Tikėjosi, kad Adamas girdėjo.

Pasukę į miško tankmę jie lengvai žingsniavo, ir Rebekai pasirodė, kad jie panėšėja į būrelį iškylautojų, o ne į paieškos ir gelbėjimo komandą. Ji brovėsi būrelio priekyje įsmeigusi akis į tankumyną.

– Ponia! – šūktelėjo vienas iš vyrų, kai ji visus pralenkė. – Sekite paskui mus!

– Jūs vos velkate kojas! – atšovė ji per petį.

Adamas pasivijo ją ir paėmė už rankos.

– Jie žino, ką daro, Beke, – sušnibždėjo jis tyliai.

– Viena eičiau penkis kartus greičiau.

– Esmė ne greitis, – pasakė viena moterų.

Adamas mostelėjo galva į vorelės galą.

– Eikš.

Rebeka nenoromis nusileido ir Adamas patraukė ją į kraštą praleisdamas gelbėtojus. Rebekai nepatiko priklausyti nuo jų malonės. Ji įpratusi vadovauti, ne sekti iš paskos.

Du vyrai ir lakūnas, nešini maža gumine valtele, vėl atsidūrė priekyje. Visi paieškos komandos nariai vilkėjo oranžiniais marškinėliais, buvo užsidėję beisbolo kepuraites, prie kuprinių kabojo šalmai ir pripučiamosios gelbėjimo liemenės. Rokis abejingai uostinėjo krūmynus. Vietovė atrodė keistai, joje augo išstypusios pušelės, kreivi ąžuolai buvo apkibę samanomis, žemė kaip kempinė lingavo po kojomis. Šakos daužė Rebekai į veidą, skruostai ir rankos aplipo nematomais voratinkliais, ji klupinėjo už medžių šaknų. Miškas buvo tamsus ir klaustrofobiškas, ir Rebeka suprato, kodėl neįmanoma ieškoti naktį.

Rebeka dairėsi pro augaliją ieškodama Majos, lyg sesuo paprasčiausiai vaikštinėtų po mišką. Atrodė, jau eina ilgai, o jiedu su Adamu klusniai žingsniavo vorelės uodegoje. Rebeka nebesigaudė, kur esanti.

– Garbės žodis, – pasakė ji Adamui. – Iš kur jie žino, kad einame teisinga kryptimi?

Ji atsigręžė per petį. Jokio tako, vaizdas aplinkui buvo vienodas.

– Neabejoju, kad jie žino, ką daro, – pakartojo Adamas.

Rebeka šūktelėjo paieškos komandos nariams:

– Eidami turėtume dairytis jų, gal kuriam nors pavyko išsigauti iš nelaimės vietos, – patarė ji.

Viena moterų grįžtelėjo atgal.

– Iš pradžių nueisime į katastrofos vietą ir įvertinsime padėtį, – pasakė ji. – Jeigu kas liko gyvas, tikriausiai rasime ten.

Vienas vyras parodė ranka į priekį, šiek tiek į kairę nuo jų pasirinktos krypties. Rebeka pažiūrėjo ten. Pro tankias lapuotas šakas pamatė, kas patraukė vyro dėmesį. Už medžių dunksojo didelis, pailgas žalios kariškos spalvos metalo gabalas. Rebeka giliai įkvėpė ir pasileido bėgti, pralenkė moteris, vyrus ir šunį.

– Maja! – šaukė ji.

– Atsargiai! – įspėjo ją vienas iš vyrų. – Sraigtasparnis pakibęs.

Rebeka brovėsi pro krūmus, nors žaliojo metalo nebematė.

– Maja! Kas nors atsiliepkit!

– Sustok! – šaukė jai moteris.

Rebeka išgirdo tekančio vandens čiurlenimą ir staiga sustojo. Žvilgsniu naršė mišką ieškodama žalio metalo. Uždususi atsigręžė į kitus.

– Kur dingo sraigtasparnis?

Vyrai atsargiai padėjo valtį ant nuvirtusio ąžuolo kamieno.

– Jis ten, – parodė vienas iš jų. – Bet mes eisime pirmi.

Rebeka žengtelėjo atgal. Nematomas burbuliuojantis vanduo ją nervino. Adamas priėjo prie jos ir abu pasitraukė į šalį praleisdami kitus. Rebeka jautė, koks Adamas įsitempęs.

– Štai ir radome, – pasakė moteris ir Rebekai pasirodė, kad kažkas mediniu plaktuku stuktelėjo jai per širdį.

– Mają? – paklausė Rebeka. – Kur ji?

Vienas iš vyrų atsigręžė.

– Ji kalba apie sraigtasparnį, – paaiškino jis.

Jau buvo gana šviesu, kad Rebeka įžvelgtų užuojautą jo akyse.

Žengusi dar kelis atsargius žingsnius per akmenis ir šaknis, Rebeka akimirksniu aprėpė siaubingą, bet kokią viltį atimantį vaizdą.

– Prakeikimas, – pasakė Adamas.

Jis stipriai suspaudė jai ranką, lyg kitaip pargriūtų. Ji puikiai suprato, ką jis jaučia.

Sraigtasparnis gulėjo ant šono pavojingai įstrigęs žemame, dygiame tankumyne, pakibęs virš sraunaus upės vandens. Jis kabojo užtektinai aukštai ir Rebeka matė, kad lėktuvėlio kraštas palei vandenį nuplėštas kaip sardinių dėžutės dangtelis. Ji užsidengė rankomis akis, lyg taip vaizdas išnyktų. Jai teko matyti pačių baisiausių vaizdų, kokių gyvenimas tik gali pateikti: neatpažįstamai sudegusių vyrų, gelžbetonio sutraiškytų vaikų. Bet sumaitoto sraigtasparnio vaizdas buvo pats baisiausias.

– Nepulk prie jo, – kažkas įspėjo ją. – Jis kabo kaip ant plauko.

– Man teko čia būti. – Vienas vyras apsidairė. – Netoliese. Čia tekėjo upelis. – Jis parodė į vandenį. – Po galais, dabar tikra upė.

– Vienas iš vyrų pradėjo žirglioti upelio krantu. Rebeka spėjo, kad jis nori prieiti ir apžiūrėti sraigtasparnio kabiną. Šuo nubėgo paskui jį.

– Roki, grįžk! – pašaukė moteris.

Rokis beveik čiuoždamas sustojo, klusniai apsigręžė ir partipeno pas moterį.

Vyras pakrantėje įsirėmė į perskilusį medžio kamieną, pakėlė prie akių žiūronus ir apžiūrinėjo sraigtasparnį.

– Ar ką nors matote viduje? – Rebeka puolė bėgti pakrante, bet gelbėtoja čiupo jai už peties ir sulaikė.

– Regis, čia tuščia, – atsakė vyras. – Atrodo, nė vienas nebuvo prisisegęs.

Rebeka atidžiai žiūrinėjo nelygų krantą ir putotą vandenį apačioje stengdamasi prisiminti, kuo Maja vilkėjo. Pilkąja gelbėtojų uniforma, be abejonės. Jos spalva susilietų su vandens ir miško paklotės spalvomis.

– Maja! – pašaukė ji vėl nesitvardydama, vardas savaime sprūdo jai iš burnos.

– Atrodo, lakūnė tebėra kabinoje.

Vyras su žiūronais lenkėsi kuo žemiau ir stengėsi įžiūrėti, kas yra kabinoje.

– Gyva? – paklausė viena moterų.

– Negaliu pasakyti, – atsiliepė vyras. Jis pažiūrėjo aukštyn į sraigtasparnį, tada žemyn į upelį, virtusį upe, ir papurtė galvą.

– Bus nelengva.

Jie pasiskirstė komandomis. Du vyrai liko ieškoti būdo, kaip patekti pas lakūnę. Viena moteris, lakūnas, Adamas ir Rokis naršė mišką aplink avarijos vietą, o Rebeka ir antroji moteris – Rebeka dar nežinojo jų vardų – išplaukė gumine valtimi apžiūrėti pakrančių.

Srovė buvo stipri, bet palei krantą vandenyje buvo tiek daug akmenų, nulūžusių medžių ir šiukšlių, kad moterys plaukė lėtai. Jos dvidešimt minučių apžiūrinėjo virš vandens pakibusius krūmus, o tada už nugaros Rokis ėmė loti. Atsigręžusi Rebeka pamatė aukštai ant kranto stovintį šunį ir žiūrintį žemyn į vandenį.

– Ten kažkas yra! – pasakė Rebeka, nors matė tik žemus krūmynus ir nusvirusias medžių šakas.

Paieškos komandos moteris pasuko vairalazdę ir jos vėl plaukė prieš srovę. Ji parodė į vietą, patraukusią Rokio dėmesį ir privertusią loti.

– Ar ten kas nors yra?

Rebeka nematė nieko, tik tankumyną virš putojančios srovės. Paskui ėmė ryškėti, kas patraukė šuns dėmesį.

– Ten neštuvai! – Rebeka stojosi valtyje.

– Sėskis! – sudraudė moteris.

Rebeka vėl susmuko ant valties dugno ir pasilenkusi į priekį įsitempusi žiūrėjo, kas pririštas prie neštuvų. Tikrai ne Maja, bet vis tiek Rebeka pajuto nepagrįstą viltį – gal tai ji ir gyva.

Moteris įsikibo į nuvirtusio medžio šaką ir sustabdė valtį, o Rebeka siekė neštuvų, kad juos atverstų. Ji persisvėrė kuo toliau per valties kraštą, vanduo šniokštė per ranką, o ji graibė aliumininę rankeną.

– Saugok, kad nepagautų srovė! – šūktelėjo moteris.

Rebeka kovojo su galinga srove ir stengėsi atversti neštuvus. Staiga jie šovė į viršų ir Rebeka iš siaubo atšoko. Pilkšva lavono oda buvo taip apdraskyta ir suplėšyta, kad sunkiai galėjai suprasti, jog čia būta vyro. Aukščiau kelių jo kojos buvo nurėžtos.

– Dieve mano, – Rebeka vėl susmuko valtyje. – Tai atsitiko jam krintant iš sraigtasparnio. – Ar tokia lemtis ištiko ir Mają? – Metalas nupjovė jam kojas.

– Ne. – Moteris ramiu žvilgsniu apžiūrėjo vyro žaizdas, tarsi tokius dalykus matytų kasdien. – Aligatorius, – pasakė ji. – Aligatoriaus darbas.

O ne! Rebeka regėjo sužeistą Mają, įsikibusią į nuvirtusį medį, per daug išsekusią, kad pajėgtų šauktis pagalbos. Ji vylėsi, kad moteris klysta.

Jos pasistengė pritvirtinti neštuvus prie medžio šakos, kad jie nenuplauktų. Tada vėl žvalgė upelį ir krantus plaukdamos pasroviui. Rebekai paskaudo akis stengiantis ką nors pamatyti pro vijoklių ir šakų užuolaidą. Jos rado metalinių sraigtasparnio gabalų, striukę, dviratį, kelias padangas. Upelis, artėdamas prie upės, vis platėjo ir Rebekos neviltis augo. Ji stebėjo, kaip pakilęs vanduo neša trumpą lapuotą medžio šaką, gal tik šakelę. Šaka tai pasirodydavo, tai vėl panirdavo į putotą vandenį ir vis labiau artėjo prie upės. Rebeka žiūrėjo, kaip šaka paskutinį kartą kilstelėjo per putojančią bangą, įplaukė į plačią, pašėlusią Baimės Kyšulio upę ir greitai dingo po vandeniu. Nuo to vaizdo Rebeką apėmė šleikštulys.

– Reikia grįžti atgal, – pasakė ji staiga. – Turime ieškoti arčiau sudužimo vietos.

– Pažvelk į upę. – Moteris mostelėjo ranka į tvyrančią vandens platybę priešais. – Pažiūrėk, kaip greitai bėga upelis. Viskas, kas po avarijos neįstrigo, kaip tas vyrukas, nuplaukė pasroviui.

– Tas „viskas“ yra ir mano sesuo, – pareiškė Rebeka, bet moters mintį suprato.

Tai siaubinga tiesa. Nebent Majai pavyko išlikti gyvai, nebent ji sėkmingai iškrito iš kabinos ir neužsimušė, nebent ji išsiropštė iš sraunaus vandens, o jeigu ne, tai dabar ji ten. Baimės Kyšulio upėje.

Rebeka nulenkė galvą ant kelių ir rankomis apkabino kojas. Ji tokia pavargusi, kad tuoj pravirks. Tuoj ims raudoti. Mielai paverktų, bet ašaros nepasirodė. Užtai apėmė sąstingis, šalta negyva būsena, kai dingsta visi jausmai, bet ji tos būsenos neišsigando, nes jai nerūpėjo. Ji mielai pasidavė sąstingiui. Priėmė jį. Kad tik nieko nebejaustų.