Trisdešimt penktas SKYRIUS

Rebeka

Jai skaudėjo gerklę, užsikrėtė ir sloga, siaučiančia visoje mokykloje. Per pamainą klinikoje iki trečios valandos ryto jautėsi gerai, o tada pastebėjo, kad sunku ryti, sinusai išburko ir juos skaudėjo. Kai saulei tekant Rebeka įlipo į vagonėlį su pilnomis kišenėmis acetaminofeno, vaistais nuo slogos ir kosulio, ji neabejojo, kad susirgo.

Adamas pylėsi kavos į termosą.

– Oi oi, – suaikčiojo jis. – Atrodai prastai.

– Neliesk nieko, ką aš liečiau, – įspėjo Rebeka. – Net nekvėpuok čia, kitaip tu pasmerktas.

– Vargšė Bekė. – Jis užsuko termoso kaušelį. – Ką galėčiau dėl tavęs padaryti prieš išeidamas.

Ji pasuko prie dvigulės lovos, bet jis sulaikė ją priglaudęs ranką prie kaktos.

– Karščiuoji, vaike, – pasakė.

– Atsisakau sirgti, – kalbant jai skaudėjo gerklę.

– Ar išgėrei kokių vaistų?

Rebeka ištraukė iš kišenės acetaminofeną ir išbėrė dvi tabletes ant delno. Jis padavė jai butelį vandens ir ji susiraukė, kai ryjant tabletės drėskė gerklę.

Papasakojusi Adamui apie tėvų nužudymą ji pasijautė jam dar artimesnė. Ir jai kaip niekad palengvėjo. Gal jai reikėjo pasikalbėti apie tą vakarą ne su Maja, o su kitu žmogumi.

Ji sėdėjo ant lovos krašto ir avėsi batus, o Adamas dirstelėjo pro langą į aikštelę.

– Dotė atėjo, – pranešė.

Jis atidarė duris ir Dotė įlipo į vagonėlį.

– Labas rytas abiem, – pasisveikino ji.

Rebeka nebepuolė į paniką Dorotėjai netikėtai apsilankius, bet kažkas vyresnės moters balse privertė rankas sustingti prie batų raištelių.

– Kas? – paklausė ji.

Sunėrusi ant krūtinės rankas Dorotėja atsirėmė į virtuvės stalviršį.

– Avarijos aukų paieška atšaukiama, – pasakė ji.

Rebeka stipriai užsimerkė.

– Ne, – ištarė vos girdimai, prislopintu balsu.

Paieškos atšaukimas nenustebino. Praėjo beveik dvi savaitės, paieškos ir gelbėjimo tarnybai stigo žmonių. Dingusių per audras dar buvo šimtai. Sunku pakelti, kai nebetenki vilties, kai sužinai, kad atsakymų nebesulauksi, nes Dorotėjos atnešta naujiena tą ir reiškė.

Adamas atsisėdo šalia Rebekos ant lovos krašto ir suėmė jos ranką.

– Užjaučiu. Žinau, jums buvo siaubingai sunku ir… – Dorotėja ieškojo žodžio, – atrodo, kad darbas neatliktas. Taip pat žinau, kad laikote mane atsakinga, nes aš prašiau jūsų įkalbinti ją atvykti.

– Ne, Dote, – prieštaravo Rebeka.

– Niekas dėl to nekaltas, – pritarė Adamas.

Dorotėja spoksojo į grindis.

– Na, matyt, nesu sau tokia atlaidi, kaip jūs man. Liepiau jai skristi tuo sraigtasparniu. – Ji pažiūrėjo į juos ir pasakė: – Maja puikiai dirbo. Nebuvo ištižėlė, kaip maniau.

– Aš tau sakiau. – Adamas stipriau suspaudė Rebekai ranką.

– Buvai teisus, – Dorotėja kalbėjo nuvargusi. – Rytoj vakare vienoje bažnyčių bus laikomos mišios už audros aukas, – pranešė ji trindamasi sprandą. – Apie Mają, sesutę ir pilotę reikėtų plačiau pakalbėti. Aš tai padarysiu, jei norite.

– Ne, pakalbėsiu aš, – pasakė Adamas. – Nebent tu norėtum, Beke.

Jai labiausiai tiktų paminėti, bet prireiktų mėnesių, o gal net metų, kad susigaudytų jausmuose ir nuspręstų, ką pasakyti apie seserį. Ji papurtė galvą.

– Nemanau, kad pajėgčiau, – vos girdimai sušnibždėjo ji.

– Tau puikiai pavyktų, – pasakė Adamas. – Bet norėčiau kalbėti aš. Jeigu ką nors prisiminsi, pasakyk. Kalba bus nuo mūsų abiejų.

– Paliksiu jus susitarti. – Dorotėja susikišo rankas į kišenes. – Mišios septintą, automobilis paims mus prie mano vagonėlio. – Ji pažiūrėjo į Rebeką. – Pamiegok, mergaite. Regis, užsikrėtei bjaurastimi, kuri čia siaučia. O tu, Adamai, pasiimk laisvadienį.

– Ateisiu vėliau. – Adamas atsistojo ir palydėjo Dorotę iki durų.

Rebeka nė nekrustelėjo ant lovos krašto, vieną batą nusiavusi, kitą atvarsčiusi. Ji išgirdo, kaip Adamas sušnibždėjo: „…nepaliksiu jos“, ir apsidžiaugė. Sunkiai ištvertų viena. Per tas dvi savaites ji prarado ne tik seserį. Prarado ugnelę. Kartais, įsivaizduodama kūdikius savo glėbyje ar matydama žuvusius tėvus, sėdinčius stadiono tribūnose, ji svarstydavo, ar tik nepraranda ir proto.

Ji nusiavė antrą batą ir atsigulė, bet tuoj vėl atsisėdo.

– Atsigulusi neprakvėpuoju, – pasakė Adamui. – Nosis per daug užsikimšusi.

Adamas paėmė nuo savo sofos pagalvę ir uždėjo ant Rebekos pagalvės galvūgalyje.

– Pamėgink užmigti pusiaugula.

– Apkrėsiu tavo pagalvę bacilomis, – pasakė ji.

– Lyg man rūpėtų.

Jis nuėjo į dušą ir ji išgirdo, kaip bėga vanduo. Išėjęs Adamas rankose laikė ploną baltą kilpinio audinio plaušinę. Buvo ją sušlapinęs, sulankstęs ir uždėjo jai ant kaktos. Jis buvo švelnus. Rebeka džiaugėsi, kad visą tą laiką šitaip buvo rūpinamasi ir Maja.

Adamas sėdėjo ant lovos krašto, o Rebeka ieškojo patogios padėties. Gulėdama ant dešinio šono, paramstyta pagalvėmis, ji galėjo kvėpuoti, bet reikėjo prilaikyti plaušinę, kad nenukristų nuo kaktos. Ji gulėjo nugara į Adamą. Abu ilgai tylėjo.

– Kaip laikaisi? – pagaliau paklausė ji.

Jis atsakė ne iš karto.

– Nepasakyčiau, kad to nesitikėjau.

– Klausiu ne to.

– Laikausi gerai.

– Gali eiti į kliniką, – pasiūlė ji, nors nenorėjo, kad jis išeitų. – Aš pamiegosiu.

– Nenoriu eiti, – atsakė jis. – Dar ne.

Rebeka gulėjo užsimerkusi, o po vokais matė Majos veidą. Ji sumirksėjo, bet vaizdo neatsikratė. Maja šypsojosi. Neatrodė kaip moteris, patyrusi daug netekčių, bet juk patyrė, o tai neteisinga.

– Visada per maža, – pasakė trūkčiojančiu balsu.

– Ko?

– Visada per maža žmogaus, kurį myli, – atsakė ji. – Gailiuosi, kad ne kasdien su ja būdavau. Ne kiekvieną minutę kasdien.

– Suprantu. – Jis patrynė ranka jai petį.

– Matau ją užsimerkusi.

Adamas nusijuokė.

– Aš taip pat.

– Tikrai? Ji šypsosi. Ar tu irgi užsimerkęs matai ją besišypsančią?

Jis padvejojo.

– Taip, – atsakė, bet jo tonas vertė Rebeką abejoti, ar kalba nuoširdžiai.

– Gailiuosi, kad pasikalbėdavau su ja ne kasdien, kaip kalbasi seserys. O reikėjo. Bet aš nuolat būdavau už telefono ryšio ribos. – Ji nebuvo Majai geriausia sesuo. – Jeigu vėl ją turėčiau, taip ir daryčiau. Kalbėčiausi su ja kasdien.

– Norėčiau vieno dalyko, Rebeka, – staiga pasakė jis.

Rebeka iš karto pagalvojo apie apčiuopiamą daiktą. Ar ji turi kai ką, ko Maja norėjo? Atminimo dovaną?

– Ko?

– Noriu, kad visada būtum mano šeima, – jo balsas buvo duslus. – Gal mes dabar ir nebesame svainiai, bet noriu, kad visam laikui liktume šeima. Sutinki?

Ji atsivertė ant nugaros. Galva po medvilniniu audiniu tvinksėjo. Ji pasakė:

– Maja nenorėtų, kad būtų kitaip.

Jis linktelėjo ir pasilenkė pataisyti kilpinės plaušinės jai ant kaktos. Kai Rebeka vėl užsimerkė, būtų galėjusi prisiekti, kad Maja šypsosi iki ausų.