Dvidešimt devintas SKYRIUS

Rebeka

Tą naktį, kai Dorotėja ir Kodis Rajenas atnešė į vagonėlį Majos batą, Rebeka beveik nemiegojo. Ji nepajėgė nuraminti minčių. Mėgino skaičiuoti atvirkštine tvarka nuo šimto. Mėgino įsivaizduoti save Maču Pikču, gražiausiame žemės kampelyje. Mėgino galvoti apie šokinėjimo su parašiutu mokyklą, prisiminė laisvojo kritimo jaudulį prieš patraukiant virvelę. Bet mintys nuolat grįždavo prie sraigtasparnio, prie jo nuplėšto šono, prie siautulingos srovės, ir vaizduotė imdavo piešti paskutines siaubingas Majos gyvenimo akimirkas. Nemiga Rebekai buvo neįprasta. Nesvarbu, kas vykdavo, paprastai ji užmigdavo vos padėjusi galvą ant pagalvės. Ji norėjo pažadinti Adamą, kad nereikėtų būti vienai su savo mintimis, bet jis tyliai knarkė ant sofos, būtų buvę nedora jį žadinti.

Kitą rytą klinikoje ji stengėsi nesnūduriuoti, o tada į klasę įpuolė moteris su sūnumi, maždaug vienuolikos metų berniuku. Jį buvo ištikęs stiprus astmos priepuolis.

– Pirmą kartą taip blogai, – bėdojo moteris Rebekai, kai ši padėjo jai užkelti berniuką ant ratukinių neštuvų, naudojamų vietoj apžiūros stalo. Tamsiaplaukis berniukas šniokštė taip stipriai, kad Rebekos paklaustas nepajėgė pasakyti savo vardo. Jo žalios akys žvelgė pro ją, jis tarsi negirdėjo klausimo. Sėdėjo labai ramiai, visas susikaupęs, kad pajėgtų kvėpuoti.

– Tristanas, – atsakė už jį motina.

Vaiko akys buvo pastėrusios iš siaubo ir Rebeka jį suprato. Vaikas duso.

– Pasistenk sėdėti, Tristanai, – pasakė Rebeka, kai vaikas mėgino gultis. – Pasilenk į priekį. Atsiremk į mamą. Bus lengviau kvėpuoti, – pridūrė ji baimindamasi, kad tai, ką ji gali padaryti šioje klinikoje, jam mažai padės. Šį rytą atėję į darbą jiedu su Adamu pamatė, kad laikinoji vaistinė naktį buvo išplėšta. Buvo išneštos spintelės su vaistais ir atsargomis. Ji spoksojo į tuščią patalpą suakmenėjusi iš įsiūčio.

– Ar jis turi inhaliatorių? – pasiteiravo ji klausydamasi berniuko plaučių. Garsas buvo blogesnis, negu vylėsi.

– Vakar baigėsi. Man sakė, kad čia gausime kitą.

Motina stengėsi kalbėti pašnibždomis, kad berniukas negirdėtų. Jos akys buvo žalios kaip sūnaus. Aname gyvenime prieš evakuaciją ji tikriausiai buvo gražuolė. Dabar jos šviesūs plaukai ilgi ir tiesūs, nuo prakaito prilipę prie kaktos.

– Pirmą kartą užėjo toks priepuolis, – kalbėjo ji. – Ar jam reikia į ligoninę?

Rebeka užbėgo jai už akių. Ji jau mojo savanorei – tai pačiai mergaitei, kuri prieš porą dienų parodė jai ir Adamui jų vagonėlį. Ji buvo vardu Patė. Kai žmonės pradėjo plūsti į mokyklą, jos pasipūtimas dingo be pėdsakų.

– Kviesk greitąją, čia status astmaticus, – pasakė Rebeka, kai mergaitė priėjo arčiau.

Patė žiojosi kalbėti, bet Rebeka užčiaupė ją pakėlusi ranką. Žinojo, ką mergaitė pasakys, ir nenorėjo, kad Tristanas su motina išgirstų: abi mokyklai skirtos greitosios pagalbos buvo jau išvažiavusios. Per pastarąsias keturiasdešimt penkias minutes Adamas išsiuntė į ligoninę vyrą, kurį buvo ištikęs širdies priepuolis, ir gimdančią moterį.

– Iškviesk tą, kuri pirma grįš, – paliepė ji. – Ir pasakyk daktarui Polardui, kad man jo reikia. Tada lauke palauk greitosios ir atvesk felčerius čionai. Ir užtrauk užuolaidą, – pridūrė ji. Kuo mažiau Tristano dėmesys bus blaškomas, tuo geriau.

Patė atidarė savo mobilųjį ir išėjo iš Rebekos pertvaros.

– Ar gali kalbėti, Tristanai? – paklausė Rebeka.

Jis kelis kartus atsiduso, tada ištarė „Mama“. Žodis išsprūdo iš burnos su kimiu gerkliniu šniokštimu, vaikas vėl gaudė kvapą, o mama pravirko.

– Ak, vaikuti, – pasakė ji, delnais spausdama skruostus. Pažiūrėjo į Rebeką. – Kodėl nieko jam neduodate? – paklausė. – Darykite ką nors! Maldauju!

– Tristanai, kvėpuok lėtai ir ramiai, – pasakė Rebeka atsistodama tarp motinos ir sūnaus.

Tristano lūpos ėmė mėlynuoti, o susijaudinusi motina tik apsunkintų reikalus.

– Nurimk, mielasis, – pasakė mama. – Kvėpuok iš lėto, kaip daktarė liepia.

Rebekai reikėjo išvesti motiną. Tristanas buvo įsmeigęs akis į priekį, vokai merkėsi. Jis pavargo, pagalvojo Rebeka. Greitai nebeturės jėgų kvėpuoti.

Jai palengvėjo, kai prie pertvaros pasirodė Adamas. Jis akimirksniu įvertino padėtį – šniokščiantis berniukas mėlynuojančiomis lūpomis, išsigandusi motina, įsitempusi gydytoja – ir paėmė moteriai už rankos.

– Aš daktaras Polardas, – prisistatė skubiai. – Ponia, eikime į koridorių, kad daktarė Vord ir aš turėtume daugiau erdvės rūpintis jūsų sūnumi.

– Negaliu jo palikti! – verkdama ji stvėrė Tristanui už rankos.

Adamas atitraukė jos ranką nuo sūnaus.

– Eikime, ponia, – pakartojo jis, – paaiškinsiu, ką ketiname daryti. – Jis pažiūrėjo į Rebeką ir paklausė: – Iškvietei greitąją?

Rebeka linktelėjo.

Vos motina dingo iš kabinos, Tristano kvėpavimas pablogėjo.

– Nesijaudink, Tristanai. – Rebeka stengėsi kalbėti ramiai, nors tokia anaiptol nesijautė. – Mama pabus už durų, o mes kartu palauksime greitosios. Jie turės visko, ko reikia, kad tau pagerėtų.

Ji stebėjo, kaip sunkiai jis kovoja iškvėpdamas. Prieš dešimt metų dulkėtame, apgriuvusiame namelyje Čilėje jai nepavyko išgelbėti berniuko, kuriam buvo sunkus astmos priepuolis. Ji bijojo prarasti ir šitą vaiką, bet jautėsi tokia pat bejėgė kaip tada.

Adamas vėl pasirodė kabinoje.

– Ar turime deguonies? – paklausė Rebeka.

Jis papurtė galvą.

– Paskutinį balioną įdaviau, kai išvežė ligonį, kuriam buvo miokardo infarktas.

Rebeka ne tik baiminosi – ji ir pyko. Jeigu priepuolis būtų ištikęs berniuką vakar, būtų turėjusi po ranka viską, ko reikia: adrenalino, deguonies, albuterolio, lašelinę. Terbutalino, jeigu prireiktų, o Tristanui jo prireiks. Bet Rebeka neturi nieko.

Ji pažiūrėjo į Adamą.

– Pabandysiu manualinę terapiją, – pasakė ji.

– Gerai. – Adamas stojo jos vieton priešais Tristaną, o Rebeka užlipo ant neštuvų ir atsisėdo kenčiančio berniuko galvūgaly.

– Žiūrėk į mane, sūnau, – pasakė Adamas. – Sutelk žvilgsnį į mano akis. – Jo balsas buvo tylus ir ramus, beveik giedras.

– Tristanai, aš padėsiu tau kvėpuoti, – pasakė Rebeka berniukui į ausį. Ji kalbėjo taikydamasi prie ramaus Adamo tono, nors anaiptol nesijautė rami. Ji pakišo rankas po Tristano marškinėliais ir iškėtusi pirštus apkabino jo šonkaulius. – Iš pradžių jausiesi keistai, bet, pažadu, tuoj kvėpuosi lengviau.

Ji laukė klausydamasi, kaip jis šniokšdamas įkvepia, tada spustelėjo liauną krūtinės ląstą, padėdama jam išstumti orą. Tristanas išsigandęs čiupo Adamui už rankos.

– Viskas gerai, – ramino Adamas. – Žinau, atrodo keista, bet ji turi tai daryti, kad kvėpuotum lengviau. Ji geriausia gydytoja Šiaurės Karolinoje, todėl tu tik žiūrėk į mane. Tiesiai man į akis.

Tristanas šiurkščiai, šniokščiamai sukosėjo. Kai Rebeka suspaudė jam ląstą antrą kartą, berniukas dar labiau išsigando ir iškvėpė su širdį dreskiančia dejone.

Ak, mielasis, galvojo Rebeka priglaudusi skruostą prie muskusu kvepiančių vaiko plaukų. Sukelia jam skausmą, bet kitaip negali. Pasistengė nuvyti mintis apie berniuką iš Čilės.

– Paklausyk manęs, Tristanai, – kalbėjo Adamas. – Mes nebeturime vaistų, todėl iki atvyks greitoji pats turi būti sau vaistas, ir tau gerai sekasi. Tu sugebėsi. Kvėpuok lėčiau ir kuo ramiau.

Kai Rebeka trečią kartą spustelėjo ląstą, Tristanas liovėsi priešintis ir ji suprato, kad jam jau lengviau. Jai akmuo nuo širdies nusirito.

Rebeka berniuko veido nematė, bet žinojo, kad jo akys įsmeigtos į rudas, kaip ir jos, Adamo akis. Matė, kaip palubės lempų šviesa atsispindi tamsiose Adamo akių rainelėse, kokios tankios ir juodos jo blakstienos. Ji prisiminė, kaip Maja pasakojo apie jį po jųdviejų pirmojo pasimatymo. Ji atrodė įsimylėjusi iki ausų, o tai retas dalykas Majai: „Beke, tos jo akys. Jos nuostabios. Jis pats nuostabus.“ Dabar Rebeka suprato, kas jos seserį patraukė prie Adamo. Suprato, kodėl šį žmogų sesuo pamilo.

Tristano motina ir Patė įpuolė į klasę kartu su felčeriais ir neštuvais. Kažkas nustūmė pertvarą ir po kelių akimirkų Rebeka, Adamas ir felčeriai jau buvo paguldę Tristaną ant greitosios neštuvų, užmovę jam deguonies kaukę ir suleidę adrenalino.

– Ačiū Dievui, ačiū Dievui, – verkė berniuko motina. – Dabar pasveiksi, Tristanai. – Ji paėmė sūnaus ranką.

Berniukas suko galvą ant neštuvų, kol atsigręžė į Rebeką ir Adamą, stovinčius prie jo galvos. Pažiūrėjo į vieną ir kitą.

– Jūs… išgelbėjot… man gyvybę, – prašvokštė jis.

Adamas pasilenkė prie jo ir nubraukė nuo kaktos tamsius plaukus.

– Išsigelbėjai pats, vaike, – pasakė jis. – Niekada to nepamiršk.

Jis žengė žingsnį atgal ir neštuvai išriedėjo į koridorių. Adamas pažiūrėjo į Rebeką ir jie abu nusišypsojo. Rebeka būtų mielai pasikalbėjusi su juo. Papasakojusi apie berniuką Čilėje. Pasakiusi, kaip jai buvo svarbu išgelbėti Tristaną. Pasakiusi, koks nuostabus tėtis Adamas vieną dieną bus, kad, nesvarbu kaip, bet jis turi tapti tėvu.

Ji įsivaizdavo Adamą ir Mają vėlyvą naktį su sergančiu vaikeliu, jie laiko jį apkabinę, guodžia, sūnelis guli tarp jų ir jaučiasi mylimas. Kartais šitaip svajodama ji virsta Maja, ją apima švelnumas berniukui ir Adamui, jos širdis tokia pilna, kad net skauda. Ji suvokė to virsmo esmę tik tada, kai vaizdas taip tvirtai išsikerojo mintyse, kad nebegalėjo jo atsikratyti.

Ir abejojo, ar nori atsikratyti.