Trisdešimt antras SKYRIUS

Maja

Nubudau kambaryje, kuriame jaučiausi ir kaip namie, ir kaip kalėjime. Kiek laiko aš jau čia? Tikrai ilgiau negu savaitę. Dvi savaites? Reikėjo įbrėžti žymes sienoje, kad suskaičiuočiau, kaip galbūt darytų kalinys savo vienutėje. Abejoju, ar šiuose namuose yra kalendorius. Talis ir Simė žino, kada yra rugsėjis, sausis ar balandis, bet laiką nustato pagal saulės spindulių, sklindančių pro medžius, įkypumą.

Pasiverčiau ant šono ir akys užkliuvo už seno pinto lopšio kambario kampe. Čia bus vaiko kambarys, nors jis neatitinka mano susikurto vaiko kambario įvaizdžio. Prisiminiau freską, kurią su Adamu kūrėme vaikų kambariui.

Ne. To nedarysiu. Negalvosiu apie mūsų kūdikius. Apie mūsų namus. Negalvosiu apie Adamą. Ypač apie Adamą. Per pastarąsias kelias dienas, kai suvokiau nebenorinti kęsti gydymo, kad pastočiau, ir dar vieno nėštumo, mano meilę jam ėmė gožti apmaudas, kurio nenorėjau jausti. Visai nenorėjau galvoti apie savo gyvenimą.

Geriau galvosiu apie Simę.

Vėl pažiūrėjau į lopšį. Po kelių savaičių jame gulės kūdikis. Atsisėdau, nes galvoje gimė mintis. Jeigu jau įstrigau čia, tai laikas tapti naudingai. Neleisiu Taliui kaltinti, kad per mane jiems daugiau darbo.

Greitai apsirengiau. Simė sėdėjo virtuvėje prie lango ir lopė perplėštas Talio kelnes.

– Labas rytas, – pasisveikinau.

Prisileidau iš čiaupo stiklinę vandens ir nugėriau gurkšnį. Prieš kelias dienas lioviausi sterilizuoti vandenį ir nesusirgau. Tą pirmąją naktį tikriausiai susirgau prisisiurbusi potvynio vandens, kuriame vos nenuskendau.

– Labas rytas, – atsakė Simė nepažvelgdama į mane.

Atsisėdau prie stalo priešais ją rankose laikydama stiklinę.

– Sugalvojau, ką šiandien veiksiu, – pasakiau.

– Ką? – Ji dirstelėjo į mane ir pamačiau, kad jos paakiai paraudę.

Pastačiau stiklinę ant stalo.

– Kaip jautiesi? – paklausiau.

– Puikiai, – atsakė ji ir vėl ėmė siūti. – Tai ką sugalvojote?

Padvejojau nusprendusi neskubinti jos.

– Įrenkime vaiko kambarį.

Ji susiraukė.

– Kaip įrenkime?

– Paruoškime kūdikiui. Ar turi dažų? Gal Ledi Alisa turi?

Simė patraukė pečiais.

– Gal po namu ir yra kokių senų dažų. Bet jie tikriausiai nebetinkami.

– O gal dar tinkami, – atsakiau ir svarsčiau, kokio jie senumo. Ar juose yra švino? – Pamaniau, kad galėtume… na, atnaujinti kambarį uždažiusios popierinius sienų apmušalus. Jeigu turi skirtingų spalvų dažų, nupieštume raštų. Galime pasiūti antklodėlę lopšiui. – Prisiminiau, kad nepažiūrėjau į lopšio vidų ir nemačiau, ar ten jau yra patalėliai. – Ar lopšyje yra čiužinėlis ir…

– Ar kada nors jautėtės įkliuvusi į spąstus? – pertraukė ji mane.

Beveik susmukau ant kėdės. Po galais, taip, esu jautusis įkliuvusi į spąstus. Bet kalbame ne apie mane.

– Sime, tu taip jautiesi? – paklausiau.

Ji padėjo kelnes ir adatą ant stalo ir pažiūrėjo man į akis.

– Aš myliu šitą kūdikį, panele Maja.

Šįryt ji visiškai kitokia. Anksčiau man atrodydavo kaip iš kito pasaulio. Šiandien ji per daug žemiška.

– Taip, – atsakiau. – Žinau, kad myli.

– Myliu visa širdimi, bet man baisu.

Ji apkabino save rankomis lyg jai būtų šalta.

– Ak, Sime. – Pasilenkiau į priekį ištiesusi per stalą į ją rankas. Žinoma, jai baisu. – Suprantu, – pasakiau. – Bet viskas bus gerai, mieloji. Tai, kas nutiko tavo mamai, – veikiau išimtis… išskirtinės aplinkybės.

Ji vėl žiūrėjo į kelnes, bet rankų nuo krūtinės neatitraukė.

– Paklausyk manęs, – kalbėjau aš. – Nemanau, kad tau kils bėdų, bet labai linkėčiau, kad gimdytum ligoninėje. Ar tau nebūtų ramiau?

– Talis nesutinka, – atsakė ji.

– Galiu pasikalbėti su juo. – Vėl atsisėdau tiesiai. – Pareikalauti. – Kas suteikė man teisę ko nors reikalauti? – Kai Laris atvyks ir jūs turėsite naują valtį, galėsi nuplaukti į miestą ir ten gimdyti. Jeigu kils keblumų… nors jų tikrai nekils… bet jeigu kiltų, tau būtų ramiau žinant, kad būsi saugi.

– Kūdikis gims jau greitai. – Ji beveik droviai dirstelėjo į mane. – Gal prieš Lariui atplaukiant. Jeigu taip atsitiks, tai bent jūs būsite šalia. Juk galėsite padėti man gimdyti, ar ne?

Aš netekau žado. Tikėjausi, kad iki to laiko būsiu seniai išvykusi.

– Žinoma, – atsakiau. – Bet Laris greičiausiai jau bus atplaukęs, jis padės jums gauti naują valtį ir tu galėsi gimdyti ligoninėje, aš tikrai pasikalbėsiu apie tai su Taliu. Bet jeigu kūdikis ims belstis į pasaulį anksčiau, aš tau padėsiu.

Pirmą kartą, kai įžengiau į virtuvę, Simė nusišypsojo.

– Kokia palaima, kad esate čia, panele Maja.

Ji dirstelėjo pro langą ir aš be žodžių supratau, kad ji dairosi, ar netoliese nėra Talio. Dar jai neprasižiojus žinojau, kad ji pasakys man tai, ko jis neturi girdėti.

– Turiu jums pasakyti vieną dalyką, – pasakė ji tyliai. – Labai svarbų.

– Gerai, – atsakiau taip pat pritildžiusi balsą.

Simė apsilaižė lūpas.

– Noriu, kad paimtumėt mano kūdikį, – pasakė ji.

Nežinau, ką tikėjausi išgirsti, tik ne tai.

– Ką čia paistai? – nustėrau.

Simė žiūrėjo į Talio kelnes ir pirštais braukė audinį. Jos smakras virpėjo. Norėjau ją apkabinti. Nuraminti drebulį.

– Sime. – Per stalą paėmiau jos ranką ir turėjau trūktelėti, kad ji pažiūrėtų į mane. – Materialūs dalykai nėra svarbiausi, – kalbėjau, o pati galvojau: „Dieve, taip. Aš duočiau tam vaikui daug daugiau!“ Bet greitai nuvijau tą mintį, kol nepradėjau jos puoselėti. – Tu myli savo mažylį. Pati sakei, o man ir taip matyti. Žinau, kad nekantrauji paimti jį į rankas, ir tu būsi labai gera mama. Prisimink, kaip rūpinaisi manim. Tu tikra rūpintojėlė, Sime. Tau skirta būti mama.

Simė atitraukė ranką ir vėl apkabino save.

– Jūs nesupratote, – sušnibždėjo ji. – Nežinote. Todėl negalite suprasti, kaip yra.

– Ar nori pasakyti, kad nesuprantu, ką reiškia augti čia, tokioje neprieinamoje vietoje?

Ji patraukė pečiais ir vos vos linktelėjo nežiūrėdama į mane.

– Taip, tau turėjo būti nelengva. – Įsivaizdavau ją vaikystėje plaukiančią valtimi į mokyklą, turinčią palikti klasės draugus, nes kasdien reikėdavo grįžti į Paskutinę Priebėgą. – Gal judu su Taliu persikelsite gyventi į žemyną, – guodžiau.

– Jis nesikels.

– Gal dėl mažylio sutiks, – paskiau. – Jis tave myli, Sime, ir džiaugiasi vaikeliu. Juk žinai.

– Žinau. – Ji užsimerkė ir ant jos vokų mačiau plonytes mėlynas gysleles. Ji atrodė tokia trapi.

– Taigi, gal dėl vaikelio jis norės persikelti gyventi kur nors kitur, kur jo sūnui ar dukrelei būtų suteikta daugiau ir geresnių galimybių, – kalbėjau aš, bet prisiminiau, koks Talis būna užsispyręs ir kaip mėgaujasi gyvenimu miško glūdumoje. Bet juk tėvai daug ką aukoja dėl vaikų.

– Kodėl nenorite jo paimti? – paklausė Simė. – Jūs trokštate turėti vaiką, aš noriu jums jį atiduoti. – Jos akys žvilgėjo. – Ar todėl, kad mes ne kraujo giminės?

Papurčiau galvą.

– Todėl, kad jis yra tavo, ir aš žinau, kad tu apgaubsi jį didele meile.

Nuo minties, kad glėbyje laikyčiau kūdikį, man suskaudo rankas. Simei tik septyniolika metų. Septyniolika!

– Socialinės tarnybos tau padėtų, – pasakiau. – Sime, tu gali duoti tiek daug.

– Maldauju.

– Suprantama, kad dabar šitaip jautiesi, – atsakiau. – Normalu, kad esi sutrikusi. Kai vaikelis gims, kai pirmą kartą pažiūrės į tave, viskas atrodys kitaip. Nenorėsi paleisti jo iš glėbio. Pamatysi.

Ji staiga atsistojo, paėmė nuo stalo kelnes, žirkles ir žengė pro mane į koridorių. Tarpduryje sustojo ir atsigręžusi pažiūrėjo į mane. Akys buvo be išraiškos, tuščios ir staiga ji man pasirodė kaip trisdešimt septynerių, ne septyniolikos metų.

– Jūs klystate, – pasakė ji. – Klystate kaip niekad.