Trisdešimt septintas SKYRIUS

Rebeka

Moderni bažnyčia buvo didžiulė, bet joje netilpo žmonės, susirinkę į gedulines įvairiausių tikėjimų aukų mišias. Abipus bažnyčios palei klauptų eiles stovėjo didžiųjų televizijos tinklų komandos ir įranga. Rebekai atrodė, kad televizininkai užima per daug vietos ir neįleidžia tų, kuriems iš tikrųjų reikia dalyvauti. Tik vienas platesnis kelias į bažnyčią buvo atviras. Jis buvo nubarstytas asfalto nuolaužomis ir duobėtas, o autobusų ir furgonų eilė buvo nutįsusi kelias mylias. Daugeliui teko išlipti iš automobilių ir eiti į bažnyčią pėsčiomis, todėl apeigos vėlavo daugiau negu valandą.

Rebeka, Adamas ir Dorotėja sėdėjo priekiniame rezervuotame klaupte. Šalia jų sėdėjo Džanetės tėvai ir brolis, o toliau policininko, dviejų ugniagesių ir kelių kitų žinomų šios vietovės gyventojų, dingusių per audras, šeimų nariai.

Nors Rebeka išgėrė vaistų, mažinančių kraujospūdį, galva vis tiek buvo sunki, o kunigo, pastoriaus ir rabino balsai, regis, atsklido kaip per flanelę. Bet jai nerūpėjo. Nebūtų rūpėję, net jeigu galva nuo pečių būtų nukritusi. Grįžo sąstingis, kuris buvo ją apėmęs pirmomis dienomis Majai dingus, ir ji džiaugėsi. Mėgino klausytis kalbėtojų, bet jie nepramušė sienos, kuria ji atsitvėrė, ji beveik negirdėjo verksmo ir šniurkščiojimo, sklindančių iš klauptų už nugaros.

Staiga Adamas palietė jos ranką ir atsistojo. Akimirką ji sutriko pamiršusi, kad jis turi kalbėti. Ji žiūrėjo, kaip jis lipa dviem plačiais marmuriniais laiptais prie altoriaus. Kai sustojo prie sakyklos ir kostelėjo, atrodė išblyškęs. Buvo švariai nusiskutęs, išsimaudęs po dušu, bet kaip Rebeka vilkėjo TGPA uniforma, nes kitų drabužių nebuvo atsivežęs. Be to, mišioms pasibaigus jie ketino grįžti dirbti. Vėl dirbo vienoje pamainoje, ir Rebeka tuo džiaugėsi.

Adamas ėmė kalbėti ir Rebeka pirmą kartą per ceremoniją pajėgė suvokti, kas sakoma. Jis kalbėjo apie Džanetę ir apie sraigtasparnio lakūnę. Jokio popierėlio neturėjo, bet kalbėjo sklandžiai. Prieš tai jis rado laiko pasišnekėti su jų šeimomis ir sužinojo daugiau apie šias prarastas gyvybes.

Tada jis prabilo apie Mają, pasakojo klauptuose sėdintiems žmonėms apie savo žmoną. Apie tai, kokia profesionali ir atsidavusi gydytoja ji buvo. Kaip mylėjo vaikus. Ji pati troško vaikų, sakė jis, bet tikriausiai buvo priežastis, kad jai nebuvo lemta jų susilaukti. Gal per savo trumpą gyvenimą žemėje ji turėjo pagydyti kuo daugiau vaikų. Kalbant jo balsas ne silpo, o darėsi vis tvirtesnis. Rebeka matė, kaip į jo skruostus grįžta raudonis. Su kiekvienu žodžiu, su kiekviena gija, jungiančia juos abu per bendrą meilę Majai, jis darėsi jai vis gražesnis.

– Ji bijojo skristi į Vilmingtoną, – kalbėjo Adamas. – Norėjo dirbti saugiame kabinete ir ligoninėje. Dirbti katastrofos ištiktoje vietovėje jai neatrodė jauku. Bet Maja įveikė baimę ir atskrido. Ji parodė drąsą, mes net nežinojome, kad ji tokia ryžtinga. Jos dingimas padėjo ir mums sukaupti drąsą, nors nemanėme, kad kada nors mums jos tiek prireiks.

Rebeka nurijo gerklę spaudžiantį gumulą. Pirmą kartą per dvi savaites ji pajautė, kad širdis atsileido. Tarsi tuštumą joje būtų užpildęs susitaikymas. Po Luizos mirties Dorotėja sakė bažnyčioje atsisveikinimo kalbą, kurią surašė jųdviejų draugai. Ji pacitavo liaudies išmintį: „Pasidalytas sielvartas – pusė sielvarto.“ Dabar, klausydamasi svainio, Rebeka prisiminė tuos žodžius. Adamas – jos šeima. Ji užsimerkė. „Ačiū tau, Dieve, už Adamą.“

Ji atsimerkė, Adamas kalbėjo, o jos mintys nuklydo prie Brento. Vakar vakare jis vėl jai skambino, pareiškė užuojautą dėl nutrauktos paieškos ir dar kartą jai pasipiršo. „Gyvenimas per trumpas, Rebeka“, – pasakė jis. Ji mėgino įsivaizduoti, kaip būtų reagavęs Brentas, jeigu į sraigtasparnio avariją būtų patekusi ji. Norėjo matyti jį stovintį sakykloje, kur dabar stovi Adamas, bet nesisekė. Jis niekada nepasisiūlytų kalbėti. Jis nemėgo kalbėti ir per profesinius sąskrydžius, bet nesąžininga smerkti jį už nenorą sakyti kalbas. Ji žino, kad Brentas ją myli. Nors ne taip, kaip Adamas myli Mają. Kaip mylėjo Mają. Jų nesutarimai buvo rimti, bet jie nesumenkino Adamo pagarbos žmonai, dabar jis švelniai ir aiškiai pasakė, jog žavisi ja, kad atvyko čionai.

Rebekai nereikia Brento. Nereikia kaip vyro. Net kaip meilužio.

Adamas pasitraukė nuo sakyklos ir nulipo marmuriniais laiptais. Eidamas prie klaupto žiūrėjo Rebekai į akis. Šyptelėjo nuvargusia ir susitaikiusia šypsena, bet ji matė, kad jo skruostai drėgni.

Jam sėdantis šalia ji ištiesė ranką. Tada abiem delnais suėmė jo ranką virš alkūnės ir prisiglaudė prie jo.

– Ačiū, – sušnibždėjo, o širdyje sielvartas kovojo su viltimi, liūdesys su galimybe.