14

SKYRIUS

Pusę aštuonių Metju laukė prie sargo būdelės. Kaip visada nepriekaištingas balandžio baltos ir anglies juodumo derinys, tamsūs plaukai sušukuoti atgal nuo nelygios plaukų linijos. Jis kantriai atlaikė savaitgalio budėtojo apžiūrą, kuris išlydėjo mane linktelėjimu ir gerai apsvarstytu:

– Iki pasimatymo, daktare Bišop.

– Sužadini žmonių apsaugos instinktus, – mums praėjus pro vartus, sumurmėjo Metju.

– Kur mes einame? – Gatvėje niekur nebuvo matyti jo automobilio.

– Šįvakar vakarieniausime koledže, – tarė linktelėdamas Bodleino pusėn. Aš jau tikėjausi, kad vampyras nusiveš mane į Vudstoką ar Viktorijos laikų rūmus šiaurės Oksforde. Niekuomet nemaniau, kad jis gali gyventi koledže.

– Salėje? Prie garbingųjų svečių stalo? – Jaučiausi per menkai pasipuošusi ir nervingai timptelėjau juodos šilkinės palaidinės siūlę.

Metju atlošė galvą ir nusikvatojo.

– Tos vietos, jei tik įmanoma, visada stengiuosi išvengti. Tikrai nesivesiu tavęs ten, kad sėdėtum Siege Perilous*.

Pasukome už kampo ir nuėjome Redklifo kameros link. Kai nestabtelėję praėjome pro Hertfordo koledžo įėjimą, įsikibau jam į parankę. Oksforde buvo vienas koledžas, pagarsėjęs privilegijuotais nariais ir konservatyviomis taisyklėmis.

Tas pats koledžas garsėjo ir labai talentingais profesoriais.

– Tu juk ne ten.

Metju stabtelėjo.

– Koks skirtumas, kokiam koledžui priklausau? – Kleirmontas nusisuko. – Jei tu mieliau leistum laiką su kuo nors kitu, aš suprasiu.

– Aš nesijaudinu, jog tu suvalgysi mane vakarienei, Metju. Tiesiog niekuomet ten nebuvau.

Įėjimą saugojo puošniai išraityti vartai – lyg būtume pasakų šalyje. Metju nekantriai suurzgė ir suėmė mano ranką, kad pro juos nespoksočiau.

– Tai tiesiog pastatas su keliais žmonėmis, – šiurkštus balsas nekeitė fakto, kad jis vienas iš maždaug šešių tuzinų mokslinės draugijos narių koledže, kuriame nėra studentų. – Be to, eisime pas mane.

Ėjome toliau, temstant Metju su kiekvienu žingsniu atrodė vis labiau atsipalaidavęs – lyg seno gero draugo kompanijoje. Praėjome pro mažas medines dureles, skiriančias tylią koledžo teritoriją nuo išorinio pasaulio. Sarginėje buvo tik budėtojas, jokių pirmakursių, jokių studentų, jokių suolelių kiemelyje. Viduje tvyrojo kapų tyla, lyg koledžo nariai tikrai būtų „visų tikinčiųjų ir mirusiųjų Oksforde dvasios“.

Metju nuleido akis ir droviai nusišypsojo.

– Sveika atvykus į Visus Šventuosius.

Visų Šventųjų koledžas buvo vėlyvosios gotikos šedevras, primenantis vestuvinį tortą ir katedrą, su laibomis bokštų smailėmis ir subtiliomis akmens skulptūromis. Palaimingai atsidusau nežinodama, ką sakyti, – bent jau kol kas. Tačiau Metju turės daug ką paaiškinti.

– Labas vakaras, Džeimsai, – pasisveikino su budėtoju, šis žvilgtelėjo pro dviejų židinių akinukų viršų ir linktelėdamas pasisveikino. Metju kilstelėjo ranką. Nuo jo rodomojo piršto ant odinės kilpelės pakibo senovinis raktas.

– Užtruksiu tik sekundėlę.

– Gerai, profesoriau Kleirmontai.

Metju vėl paėmė mane už rankos.

– Eime, pratęsime tavo mokslus.

Jis buvo lyg išdykęs berniūkštis, išsipuošęs į lobio medžioklę, ir tempėsi mane paskui. Vienas po kito praėjome pro nuo amžiaus pajuodusias duris ir Metju uždegė šviesą. Iš tamsos išniro baltutėlė oda, kiekvienas kūno centimetras išdavė, kad jis yra vampyras.

– Gerai, kad esu ragana, – paerzinau. – Bet kuris žmogus mirtinai išsigąstų tave pamatęs.

Laiptų apačioje buvo apsaugos skydelis, kur Metju surinko ilgą virtinę skaičiukų ir galiausiai įkišo ranką. Išgirdau švelnų trakštelėjimą ir durys atsidarė. Mane užplūdo vynuogių, senovės ir dar kažko neįvardijamo kvapas. Priešais driekėsi tamsa.

– Jaučiuosi kaip gotikiniame romane. Kur mane vedies?

– Kantrybės, Diana. Jau nebetoli. – Deja, kantrybė niekada nebuvo Bišopų moterų stiprybė.

Metju ištiesė ranką per mano petį ir nuspaudė dar vieną jungiklį. Ant laidų kaip akrobatai ant trapecijų pakibo elektros lemputės ir apšvietė kažką panašaus į mažyčių ponių gardus.

Įsistebeilijau į Metju, mano akyse spindėjo šimtai klausimų.

– Po tavęs, – tarė nusilenkdamas.

Žengusi pirmyn atpažinau keistą kvapą. Tai buvo seno alkoholio aromatas – kaip bare sekmadienio rytą.

– Vynas?

– Vynas.

Praėjome daugybę nedidelių užkaborių, kur lentynose, krepšiuose, krūvose buvo išdėlioti buteliai. Virš kiekvieno buvo lentelė su kreida išvedžiotais metais. Praėjome pro dėžes su Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų laikų vynais, pro butelius, kuriuos galbūt pati Flores Naitingeil krovė į savo sunkvežimius, prieš išvykdama į Krymą. Rūsyje buvo vynų, kurie buvo pagaminti ir tais metais, kai buvo statoma Berlyno siena, ir tada, kai ji griuvo. Einant gilyn į rūsį ant lentelių pasirodė tokie užrašai kaip „Old Claret“ ir „Vintage Port“.

Galiausiai priėjome pabaigą. Tuzinas mažų duryčių tyliai laukė užrakintos. Metju vienas iš jų atidarė. Elektros nebuvo, tad Kleirmontas paėmė žalvarinę žvakidę ir, įstatęs į ją žvakę, uždegė.

Viduje viskas buvo tvarkinga ir sena kaip pats Metju, tik po dulkių sluoksniu. Daugybė lentynų laikė vyną pakibusį virš grindų ir buvo galima išimti vieną butelį nepajudinus kitų. Prie staktos, kur kasmet būdavo išliejama vyno, buvo matyti raudonų dėmių. Ore skraidė vynuogių, kamščių ir pelėsių kvapai.

– Čia viskas tavo? – buvau nepatikli.

– Taip, mano. Kai kurie nariai turi privačius rūsius.

– Ką tokio turi čia, ko nėra ten? – patalpoje už manęs turėjo būti visi kada nors pagaminti vynai. Geriausių Oksfordo vynų sandėlis palyginus su šiuo atrodė bevertis ir sterilus.

Metju paslaptingai nusišypsojo.

– Visokiausių dalykų.

Jis greitai sukinėjosi po belangį kambarėlį šen bei ten ištraukdamas butelį. Vieną didelį, tamsų butelį su auksine skydo formos etikete ir vielutėmis apipintu kamščiu padavė man. Šampanas „Dom Perignon“.

Kitas butelis buvo tamsiai žalio stiklo su kremine etikete ir juodu užrašu. Jis atsargiai padavė jį man, pamačiau datą – 1976 m.

– Tais metais gimiau aš!

Vampyras išniro su dar dviem buteliais: vienas su pailga, aštuonkampe etikete, kurioje buvo pilies atvaizdas, ir storu raudono vaško sluoksniu ant kamščio, kitas kreivašonis, juodas, be etiketės, užantspauduotas kažkuo panašiu į dervą. Ant purvinos virvelės kabojo storo popieriaus etiketė.

– Eime? – paklausė ir užpūtė žvakę. Kruopščiai užrakino paskui save duris kitoje rankoje laikydamas du vyno butelius ir įsikišo raktą atgal į kišenę. Palikę vyno aromatą, grįžome viršun.

Atrodė, kad tamsoje laikydamas vyną Metju švyti iš pasitenkinimo.

– Koks puikus vakaras, – tarė laimingas.

Užlipome į Kleirmonto butą. Iš vienos pusės, jis buvo daug paprastesnis, nei aš įsivaizdavau, ir iš kitos – daug prabangesnis. Kambariai buvo mažesni nei maniškiai, pačiame seniausios Visų Šventųjų dalies viršuje, nuožulniomis lubomis, keistais kampeliais. Nors lubos atrodė pakankamai aukštos net Metju ūgiui, patys kambariai rodės gerokai per maži. Eidamas pro kiekvienas duris jis turėjo pasilenkti, o palangės buvo maždaug jo šlaunų aukštyje.

Nors ir nedideli, kambariai buvo apstatyti puikiais baldais. Ant grindų tįsojo išblukęs Obiusono kilimas, ant jo stovėjo puikūs Viljamo Moriso laikų baldai. Kažkodėl penkioliktojo amžiaus pastatas, aštuonioliktojo amžiaus kilimas ir devynioliktojo amžiaus ąžuolas derėjo puikiai. Bute tvyrojo Edvardo laikų džentelmenų klubo atmosfera.

Svetainės gale stovėjo didžiulis vienuolyno valgyklos stalas, kurio vienas galas buvo nukrautas laikraščiais, knygomis ir akademinio gyvenimo likučiais – naujų kursų atmintinės, moksliniai žurnalai ir kolegų atsiliepimai. Kiekviena krūvelė buvo prispausta vis kitokiu daiktu. Kaip prespapjė Kleirmontas naudojo senovinį stiklo dirbinį, seną plytą, bronzos medalį, kuris turėjo būti jo laimėtas apdovanojimas, ir nedidelį žarsteklį. Kitas stalo galas buvo užtiestas balta staltiese, kurią prispaudusios laikė gražiausios kada nors ne muziejuje matytos sidabrinės Jurgio laikų žvakidės. Tarp paprastų baltų lėkščių ir sidabrinių Jurgio laikų stalo įrankių stovėjo daugybė įvairiausių formų vyno taurių.

– Kaip gražu, – žvalgiausi susižavėjusi. Nė viena baldo kojelė ar menkiausias papuošimas nepriklausė koledžui. Tai buvo grynas Metju.

– Prisėsk, – iš mano nerangių pirštų jis išgelbėjo vyną ir nunešė į garbinamą podėlį.

– Visuose Šventuosiuose manoma, kad koledžo nariai neturėtų valgyti savo kambariuose, – paaiškino man apžiūrinėjant varganą virtuvėlę. – Bet stengsiuos kaip išgalėdamas.

Be jokios abejonės, manęs laukė puikiausia vakarienė, kokią galima gauti Oksforde.

Šampano butelį Kleirmontas panardino į sidabrinį ledo kibirėlį ir įsitaisė šalia manęs vienoje patogių kėdžių, supančių neveikiantį židinį.

– Niekas nebeleidžia kūrenti Oksfordo židinių, – jis sielvartingai parodė į akmens mūrą. – Uždegus visus židinius, miestas imdavo dvokti kaip laužas.

– Kada pirmą kartą atvykai į Oksfordą? – Tikėjausi, kad toks atviras klausimas patikins jį, kad nemėginu knaisiotis po praeitį.

– Tai buvo 1989-aisiais, – jis ištiesė ilgas kojas ir atsiduso atsipalaiduodamas. – Atvykau į Orielą kaip gamtos mokslų studentas ir likau mokytis doktorantūroje. Laimėjęs Visų Šventųjų narystę, keleriems metams persikrausčiau čia. Kai apsigyniau mokslinį laipsnį, universitetas pasiūlė darbo vietą, o koledžas išrinko mane garbės nariu. – Kiekvieną kartą, kai vampyras praverdavo lūpas, pasigirsdavo kas nors neįtikėtina. Garbės narys? Tokių per metus išrenkama du.

– Ir Visuose Šventuosiuose tu pirmą kartą? – prikandau lūpą, Metju nusijuokė.

– Na, gerai, baikim vieną kartą, – tarė ir ištiesęs ranką ėmė lenkti pirštus: – Mertono, Magdalenos ir Universiteto koledžo nariu esu buvęs po kartą. Niu ir Orielo koledžo nariu buvau po du kartus. Visi Šventieji į mane dėmesį atkreipė pirmąsyk.

Šį atsakymą dar reikėjo padauginti iš Kembridžo, Paryžiaus, Padujos ir Monpeljė – buvau tikra, kad visų registruose būtų galima rasti Metju Kleirmonto ar kokią labai panašią pavardę. Net apsvaigo galva. Ką ir su kuo jis turėjo studijuoti tiek metų?

– Diana? – Mano mintis pertraukė linksmas Metju balsas. – Girdėjai mane?

– Atsiprašau, – užsimerkiau ir prispaudžiu delnus prie kojų mėgindama sustabdyti šuoliais lekiančias mintis. – Tai kaip liga. Kai pradedi pasakoti, negaliu sutramdyti smalsumo.

– Žinau. Tai vienas iš sunkumų, su kuriuo susiduria vampyras leisdamas laiką su istorike ragana, – Metju lūpos rodė nepasitenkinimą, bet akys spindėjo kaip juodos žvaigždutės.

– Jei ateityje nori išvengti tokių sunkumų, siūlau vengti Bodleino paleologijos skyriaus, – kandžiai tariau.

– Vienu metu galiu susitvarkyti tik su viena istorike, – Metju atsistojo. – Klausiau, ar esi alkana.

Nežinau, kam jis to teiravosi – kada aš buvau nealkana?

– Taip, – atsakiau stengdamasi pasikelti nuo gilaus Moriso krėslo. Kleirmontas ištiesė ranką. Sugriebiau ją ir vampyras lengvai mane pakėlė.

Stovėjome vienas priešais kitą, mūsų kūnai beveik lietėsi. Sutelkiau dėmesį į po megztiniu kyšantį Betanio pakabutį.

Jo žvilgsnis perbėgo mano oda, atrodė, lyg šoktų snaigės.

– Atrodai nuostabiai.

Nuleidau galvą, ant veido kaip visada užkrito ta pati plaukų sruoga. Vampyras ištiesė ilgus pirštus ir užkišo ją man už ausies. Šį kartą jo pirštai palietė pakaušį. Metju kilstelėjo mano plaukus ir leido jiems lyg vandeniui slysti per pirštus. Pajutusi jo pirštų vėsą, sudrebėjau.

– Dievinu tavo plaukus, – sumurmėjo. – Jie pačių įvairiausių spalvų – yra net juodų ir raudonų sruogelių.

Išgirdau, kaip jis giliai įkvėpė, – tai reiškė, jog pajuto naują aromatą.

– Ką užuodi? – Mano balsas buvo kimus, vis dar nedrįsau pažvelgti jam į akis.

– Tave, – įkvėpė.

Pakėliau į jį akis.

– Eime vakarieniauti?

Buvo sunku sutelkti dėmesį į maistą, bet stengiausi kaip galėdama. Metju atitraukė krėslą, į kurį buvau paskubomis atsisėdusi pirma ir iš kurio buvo galima stebėti visą puikų kambarį. Iš šaldytuvo Kleirmontas ištraukė dvi lėkštes, abiejose buvo po šešias austres, visos gulėjo ant grūsto ledo, kuris buvo išdėliotas kaip žvaigždės spinduliai.

– Pirmoji tavo pamoka bus apie austres iš šampaną, – Metju iškėlė pirštą kaip dėstytojas, kuris tuoj imsis pasakoti apie savo mėgstamą dalyką. Jis siektelėjo vyno, padėto per ilgos jo rankos atstumą, ir iš kibirėlio išėmė butelį. Vienu suktelėjimu ištraukė kamštį.

– Man tai sekasi daug prasčiau, – tariau stebėdama jo stiprius ir gracingus pirštus.

– Jei nori, galiu išmokyti išmušti kamštį kalaviju, – nusišypsojo. – Žinoma, jei po ranka neturi kalavijo, tiks ir peilis.

Jis pripildė dvi taures gelsvo, žvakių šviesoje šokančio ir putojančio skysčio.

Metju pakėlė savo taurę.

– À la tienne**.

– À la tienne, – kilstelėjau savo laibą taurę, stebėjau, kaip paviršiuje sproginėja burbuliukai. – Kodėl burbuliukai tokie maži?

– Todėl, kad vynas labai senas. Paprastai šampanas išgeriamas daug anksčiau nei šis. Bet man patinka seni vynai – jie primena, koks šampanas būdavo anksčiau.

– Kiek jam metų?

– Daugiau nei tau, – atsakė Metju plikomis rankomis atidarinėdamas austrių geldeles. Paprastai tam reikėdavo aštraus peilio ir puikių įgūdžių. Tuščias geldeles sumetė į stiklinį dubenį ir vieną lėkštę padavė man. – Jis 1961-ųjų.

– Prašau, pasakyk, kad tai seniausias šio vakaro gėrimas, – tariau prisiminusi ketvirtadienį jo atneštą butelį, kuriame ant stalelio prie lovos vis dar stovėjo išlikusios baltos rožės.

– Nė iš tolo, – atsakė šypsodamasis.

Pirštais susidėjau pirmosios geldelės turinį į burną. Akys išsprogo burnoje pajutus Atlanto skonį.

– Dabar išgerk, – jis taip pat paėmė taurę ir stebėjo, kaip gurkšteliu auksinio skysčio. – Ką jauti?

Kreminis vyno ir austrių skonis susiliejo su Atlanto druska – tai buvo beveik stebuklinga.

– Lyg mano burnoje būtų visas vandenynas, – tariau ir gurkštelėjau dar.

Baigę austres ėmėmės milžiniško dubens salotų. Jose buvo pačių brangiausių žalėsių: riešutų, uogų, šampano acto ir alyvuogių aliejaus padažo, kurį Metju suplakė čia pat, prie stalo. Taip pat kurapkos, kuri vaikštinėjo senojo sargo namelio parke, mėsos gabalėliai. Gurkšnojome Metju vadinamą „mano gimtadienio vyną“, kuris kvepėjo citrininiu grindų vašku ir dūmais. Jo skonis buvo kaip kreidos ir irisinių saldainių.

Kitas patiekalas buvo troškinys su mėsos gabalėliais ir kvapniu padažu. Iš pirmo kąsnio supratau, kad tai veršiena su obuoliais, trupučiu grietinėlės, patiekta kartu su ryžiais. Metju šypsodamasis stebėjo, kaip pirmą kartą paragavau obuolio kartumo.

– Tai senas normandų receptas. Patinka?

– Nuostabu. Pats pagaminai?

– Ne. Jį pagamino „Senųjų personažų“ virėjas ir tiksliai paaiškino, kaip pašildyti ir nesudeginti.

– Mano vakarienę gali pašildyti kada tik nori, – leidau troškinio šilumai sunktis į kūną. – Bet tu nevalgai.

– Aš nealkanas, – dar kelias sekundes stebėjo mane valgančią, paskui grįžo į virtuvę atnešti dar vyno.

Tai buvo raudonu vašku užlipdytas butelis. Metju nupjaustė vašką ir ištraukė kamštį.

– Tobulas, – pareiškė pildamas skaisčiai raudoną skystį į šalia stovintį grafiną.

– Ar jau užuodi? – Vis dar nežinojau, kokios jo uoslės galimybės.

– O taip. Šis vynas ypatingas, – Metju papildė mano taurę ir šiek tiek įpylė sau. – Pasiruošus paragauti kai ko stebuklinga?

Linktelėjau.

– Tai puikaus derliaus „Château Margaux“. Kai kurie žmonės mano, kad tai geriausias kada nors pagamintas raudonasis vynas.

Paėmėme taures, atkartojau kiekvieną Kleirmonto judesį. Jis įkišo nosį į savo taurę, padariau tą patį. Mane užliejo našlaičių kvapas. Iš pradžių atrodė lyg gerčiau aksomą. Tuomet pasirodė pienas, šokoladas, vyšnios, pasipylė nesuprantami prieskoniai, jie priminė tėvo darbo kambario kvapą jam parūkius ir išbėrus pieštukų drožles. Galiausiai pastebėjau aštrumą, kuris man priminė Metju.

– Jo skonis toks pats kaip tavo!

– Koks?

– Aštrus, – tariau staiga visa rausdama.

– Tik aštrus?

– Ne. Iš pradžių pamaniau, kad jo skonis kaip gėlių, našlaičių, nes jos taip kvepia, bet tuomet pajutau daugybę kitų dalykų. Kokį skonį pajutai tu?

Čia bus daug įdomiau ir ne taip gėdinga kaip mano reakcija. Jis pauostė, pateliuskavo ir gurkštelėjo.

– Našlaitės – sutinku su tavimi. Cukruotos purpurinės našlaitės. Elžbieta Tiudor jas dievino ir jos sugadino jai dantis, – Metju gurkštelėjo dar. – Gerų cigarų dūmai, tų, kurių visada būdavo Malboro klube, kai jame sustodavo Velso princas. Gervuogės, surinktos nuo senojo sargo namelio gyvatvorių, ir brendyje išmirkyti raudonieji serbentai.

Stebėti, kaip vampyras naudoja visus savo pojūčius, buvo siurrealistiška patirtis. Ne dėl to, kad Metju girdėjo ar matė dalykus, kurie man buvo paslaptis, bet dėl to, kad jis taip tiksliai suvokdavo, ką jaučia. Tai buvo ne šiaip sau gervuogės, o gervuogės, augusios tam tikroje vietoje tam tikru laiku.

Metju ir toliau gurkšnojo vyną, aš baigiau troškinį. Palaimingai atsidususi, paėmiau savo taurę ir ėmiau žaisti su jos kojele, blykčiojančia žvakių šviesoje.

– Kaip manai, koks būtų mano skonis? – garsiai paklausiau. Mano balsas buvo žaismingas.

Metju iš karto atsistojo, veidas buvo perbalęs ir įtūžęs. Jo servetėlė nepastebėta nukrito ant grindų. Vena ant kaktos pulsavo.

Kažką ne taip pasakiau.

Man nespėjus nė mirktelėti, jis jau stovėjo prie manęs ir kėlė nuo kėdės. Jo pirštai stipriai laikė mane už alkūnių.

– Liko viena istorija apie vampyrus, kurios dar nespėjome aptarti, ar ne?

Metju akys buvo keistos, veidas gąsdinamas. Mėginau išsisukti, bet jo pirštai susmigo dar giliau.

– Ta apie moters apkerėtą vampyrą, kuris nieko negali sau padaryti.

Mintys lėkė šuoliais, mėginau prisiminti, kas ką tik nutiko. Jis paklausė, kokį jaučiu skonį. Aš jo paragavau. Tuomet jis pasakė, ką jautė, ir tada aš tariau...

– Ak, Metju, – sušnabždėjau.

– Galvoji, kaip jausčiausi tave ragaudamas? – Metju balsas nebepriminė murkimo, virto kažkuo dar gilesniu ir pavojingesniu. Minutėlę pajutau pasibjaurėjimą.

Tam jausmui nespėjus sustiprėti, jis paleido mano rankas. Nebuvo laiko kaip nors sureaguoti ar atsitraukti. Metju pirštai suėmė mano galvą, jo nykščiai spaudėsi prie pakaušio. Vėl buvau sugauta, nuo šalto prisilietimo nepajėgiau pajudėti. Ar apsvaigau nuo dviejų taurių vyno? Narkotikų? Kaip dar paaiškinti jausmą, lyg negalėčiau atsitraukti?

– Mane iš proto varo ne tik tavo kvapas. Girdžiu, kaip tavo gyslomis teka raganos kraujas, – šaltos Metju lūpos buvo prie pat mano ausies, jo kvapas buvo saldus. – Ar žinai, kad raganos kraujo tėkmė – muzika? Kaip sirena, kuri dainuoja jūreiviui, vesdama jo laivą ant uolų, tavo kraujo šauksmas gali būti mano pražūtis. Ir tavo.

Jis kalbėjo taip tyliai ir artimai, atrodė, jog kalba mano mintims.

Vampyro lūpos ėmė slinkti mano žandikauliu. Kiekvienas jo paliestas lopinėlis sustingdavo ir imdavo degti jį vėl užplūdus kraujui.

– Metju, – vos galėjau įkvėpti per gerklėje įstrigusį gumulą. Užsimerkiau tikėdamasi ant kaklo pajusti dantis ir vis tiek nenorėdama pajudėti.

Vis dėlto alkanos Metju lūpos sutiko manąsias. Rankomis apsivijo mane, pirštų galiukais laikė galvą. Mano lūpos prasiskyrė, rankos buvo įstrigusios tarp mudviejų krūtinių. Po delnais pajutau jo širdies plakimą – ji suplazdėjo vieną kartą.

Dunkstelėjus širdžiai, bučinys pasikeitė. Jis išliko toks pat reiklus, tačiau vampyro alkis tapo saldžiai kartus. Kleirmonto rankos vis judėjo pirmyn, kol apglėbė mano veidą, ir staiga jis atsitraukė. Pirmą kartą išgirdau švelnų ir drauge siautulingą garsą. Tai buvo ne žmogaus kvėpavimas. Galingus vampyro plaučius užliejo oras.

– Pasinaudojau tavo baime, neturėjau taip elgtis, – sušnabždėjo.

Vis dar buvau užsimerkusi, jaučiausi apsvaiginta jo gvazdikėlių ir cinamono aromato, kuris užgožė vyno našlaites. Neramiai pasimuisčiau.

– Nejudėk, – griežtai tarė. – Nežinau, ar pavyks susivaldyti, jei atsitrauksi.

Laboratorijoje jis jau buvo mane įspėjęs apie grobuonies ir jo aukos santykį. Dabar norėjo, kad apsimesčiau negyva ir jis prarastų susidomėjimą.

Bet aš buvau gyva.

Atsimerkiau. Jo žvilgsnis reiškė tik viena. Jis buvo godus, alkanas. Dabar Metju buvo instinktų valdoma būtybė, tačiau aš taip pat juos turėjau.

– Su tavimi jaučiuosi saugi, – mano lūpos šalo ir degė sykiu, jos buvo nepratusios prie vampyro bučinių.

– Ragana jaučiasi saugi su vampyru? Nebūk tuo tokia tikra. Tai užtruktų tik minutę. Manęs nesustabdytum nei tu, nei aš pats, – žvelgėme vienas kitam į akis nemirksėdami. Metju atrodė nustebęs.

– Tu labai drąsi.

– Niekada nebuvau drąsi.

– Kai davei kraujo laboratorijoje, kai sutikai vampyro žvilgsnį, išvarei iš skaityklos būtybes, grįždavai ten diena po dienos, niekam neleidai tavęs sulaikyti – tai drąsa.

– Tai užsispyrimas. – Sara jau seniai buvo paaiškinusi skirtumą.

– Esu matęs tokią drąsą, paprastai ją demonstruodavo moterys, – Metju tęsė, lyg nieko nebūčiau sakiusi. – Vyrai jos neturi. Mūsų sprendimai paremti baime. Tai ne drąsa.

Jis žvilgsniu lietė visą mano kūną, vos prisilietusios snaigės ištirpdavo ir virsdavo vėsa. Šaltas pirštas sugavo ant mano blakstienų pakibusią ašarą. Vampyras liūdnas pasodino mane ant kėdės ir atsisėdo šalia, vieną ranką padėjo man ant kelio, kitą – ant porankio.

– Pažadėk, kad niekada nejuokausi su jokiu vampyru – net manimi – apie kraują ar savo skonį.

– Atsiprašau, – sušnabždėjau prisiversdama nusukti žvilgsnį.

Jis papurtė galvą.

– Jau anksčiau sakei, kad apie vampyrus žinai nedaug. Turi suprasti, kad tokioms vilionėms neatsispirs joks grobuonis. Vampyrai paprastai stengiasi negalvoti, koks būtų kitų būtybių skonis. Jei sutiksi tokį, kuris nesistengs – o tokių daugybė, – tepadeda tau Dievas.

– Nepagalvojau, – ir vis dar negalėjau. Mano mintyse skriejo bučinio prisiminimas, Metju įsiūtis, apčiuopiamas alkis.

Kleirmontas padėjo galvą man ant peties. Betanio pakabutis išlindo iš už megztinio apykaklės ir pakibo ant kaklo. Žvakių šviesoje blizgėjo mažas karstelis.

Kleirmontas prakalbo taip švelniai ir tyliai, kad turėjau gerai įtempti ausis.

– Raganos ir vampyrai neturėtų taip jaustis. Niekada nejutau tokių... – jis sustojo.

– Žinau, – atsargiai priglaudžiau skruostą prie jo plaukų. Jie buvo tokie švelnūs kaip ir atrodė. – Jaučiu tą patį.

Vampyro rankos liko, kur buvusios: viena ant mano kelio, kita ant porankio. Su mano žodžiais jos lėtai apsivijo liemenį. Net per drabužius jutau jo kūno vėsą, bet nesudrebėjau. Tik pasislinkau arčiau, kad galėčiau apkabinti pečius.

Akivaizdu, kad vampyras tokia poza galėjo išsėdėti dienų dienas. Man, raganai, tai nebūtų pavykę. Kai šiek tiek pasimuisčiau, jis atrodė sutrikęs, tuomet veide suspindo atpažinimas.

– Pamiršau, – tarė ir grakščiai atsistojęs atsitraukė. Pajudinau vieną koją, tada kitą, kraujas vėl tekėjo.

Metju padavė man vyną ir grįžo į savo vietą.

– Koks buvo penktasis klausimas, į kurį atsakęs laimėjai koledžo narystę?

Kandidatai gaudavo keturis velniškai sudėtingus ir aštraus proto reikalaujančius klausimus. Jei atlaikydavo pirmus keturis, sulaukdavo garsiojo penktojo klausimo. Tai būdavo tik vienas žodis, pavyzdžiui, „vanduo“ ar „nebuvimas“. Kandidatas pats turėdavo nuspręsti, kaip reaguoti, ir tik gudriausiai atsakiusieji laimėdavo vietą Visuose Šventuosiuose.

Kleirmontas ištiesė virš stalo ranką, neužsidegė, ir įpylė man dar vyno.

– Geismas, – tarė vengdamas mano žvilgsnio.

Puikusis mano planas pakeisti temą žlugo.

– Geismas? Ką parašei?

– Kiek man žinoma, pasaulis sukasi tik dėl dviejų dalykų, – jis sudvejojo, bet tęsė toliau. – Vienas iš jų baimė. Kitas – geismas. Apie tai ir parašiau.

Pastebėjau, kad meilei jo atsakyme vietos nebuvo. Tai buvo negailestingas vaizdas, vienodai stiprių, bet priešingų akstinų karas. Visgi tai buvo daug teisingiau nei tokios gražbylystės kaip „meilė verčia pasaulį suktis“. Metju vis primindavo, kad jo kraujo troškimas toks stiprus, kad užgožia visa kita.

Vampyrai ne vienintelės būtybės, kurios turi stengtis suvaldyti savo troškimus. Beveik viskas, kas laikoma magija, tėra geismas. Kas kita su kerėjimais – tam reikia burtų ir apeigų. O magija? Stiprus noras, poreikis, alkis – viskas akimirksniu gali virsti veiksmais.

Jei jau Metju ryžosi atskleisti savo paslaptis, atrodė nesąžininga saugoti savąsias.

– Magija yra tikrove paverstas geismas. Taip aš paėmiau „Pastabas ir užklausas“ tą vakarą, kai susipažinome. Kai ragana sutelkia dėmesį į tai, ko nori, ir įsivaizduoja, kaip gaus, taip ir nutinka. Todėl dirbdama turiu būti labai atsargi, – gurkštelėjau vyno, taurė rankoje drebėjo.

– Vadinasi, praleidi daugybę laiko stengdamasi ko nors nenorėti, kaip ir aš. Kartais net dėl tų pačių priežasčių, – ant skruostų pabiro snaigės.

– Jei turi galvoje baimę, jog pradėjus nebegalėsiu sustoti – taip. Nenoriu gyvenimo, kuriame viską tiesiog pasiimu, užuot užsitarnavęs.

– Tuomet viską užsitarnauji dvigubai. Pirma stengiesi užsitarnauti, ne tik imti, o vėliau dedi daug darbo ir pastangų, – jis karčiai nusijuokė. – Būti kitokia būtybe nėra taip naudinga, kaip galėtum pamanyti, ar ne?

Metju pasiūlė prisėsti prie jo nekūrenamo židinio. Man įsitaisius ant sofos, vampyras ant stalelio šalia manęs pastatė dubenį riešutinių sausainiukų ir vėl dingo virtuvėje. Grįždamas kartu atsinešė nedidelį sidabrinį padėklą, ant kurio stovėjo senovinis, tamsaus stiklo, jau atkimštas butelis ir dvi taurės gintarinio skysčio. Vieną padavė man.

– Užsimerk ir pasakyk, ką užuodi, – paliepė Oksfordo dėstytojo balsu. Mano vokai paklusniai nusileido. Vynas atrodė labai senas ir kartu kupinas gyvybės. Uodžiau gėles ir riešutus, cukruotas citrinas ir seniai dingusį pasaulį, apie kurį iki dabar galėjau tik skaityti ir svajoti.

– Kvepia kaip praeitis. Bet nemirusi praeitis. Jis toks gyvas.

– Atsimerk ir paragauk.

Šviesiam, saldžiam vynui slystant mano gerkle, gyslose pasklido kažkas sena ir labai galinga. Toks turėtų būti vampyro kraujo skonis. Šią mintį pasilaikiau sau.

– Ar nepasakysi, kas tai? – paklausiau vis dar pilna skonio burna.

– Malmsis, – šypsodamasis atsakė. – Senas senas malmsis.

– Kokio senumo? – buvau įtari. – Toks pats kaip tu?

Jis nusijuokė.

– Negertum nieko mano amžiaus. Jis pagamintas 1795-aisiais, vynuogės išaugintos Madeiros saloje. Anksčiau jis buvo labai populiarus, bet dabar mažai kam rūpi.

– Ir gerai, – prabilo patenkintas godumas. – Daugiau liks man.

Vampyras vėl nusikvatojo ir įsitaisė krėsle.

Kalbėjome apie jo praleistą laiką Visuose Šventuosiuose, apie Hamišą, kuris taip pat buvo laimėjęs vietą šiame koledže, ir jų linksmybes. Juokiausi iki ašarų klausydamasi istorijų, kaip po pietų restorane Metju lėkdavo į Vudstoką negalėdamas burnoje pakęsti pervirtos jautienos skonio.

– Atrodai pavargusi, – tarė dar po vienos taurės malmsio ir valandos pokalbio.

– Tokia ir esu, – nors buvau nuvargusi, prieš grįždama namo, turėjau jam kai ką pasakyti. Atsargiai pastačiau taurę. – Aš apsisprendžiau, Metju. Pirmadienį vėl paprašysiu Ešmoul 782.

Staiga vampyras atsisėdo.

– Nežinau, kaip išsklaidžiau kerus pirmą kartą, bet noriu pamėginti dar kartą. Noksas netiki, kad man pavyks, – iš mano lūpų liko tik siauras brūkšnelis. – Bet iš kur jam žinoti? Juk pats nė karto nebuvo jų išsklaidęs. Galbūt ir tau pavyks pamatyti eilutes puslapių gilumoje.

– Ką turi galvoje? Nežinai, kaip išsklaidei kerus? – Metju sutrikęs suraukė kaktą. – Kokius žodžius vartojai? Kokių galių šaukeisi?

– Išsklaidžiau burtus pati to nežinodama, – paaiškinau.

– Dėl Dievo meilės, Diana, – jis vėl pašoko ant kojų. – Ar ir Noksas žino, kad nenaudojai burtų?

– Gal ir žino, bet to aš jam tikrai nesakiau, – gūžtelėjau pečiais. – Be to, koks skirtumas?

– Skirtumas tas, kad jei išsklaidei kerus nenaudodama burtų, tu atitikai rankraštį. Visos tos būtybės bibliotekoje laukė norėdamos pamatyti, kokius burtus naudojai, jei įmanoma, juos pakartoti ir pasiimti Ešmoul 782. Kai kitos raganos sužinos, kad knyga tau atsivėrė savaime, nebus tokios kantrios ir mandagios.

Prieš akis iškilo piktas Gilijan veidas ir jos pasakojimas, kiek daug raganos pasiryžusios padaryti, kad išgautų paslaptis. Sutraukė skrandį. Nustūmiau šias mintis į šalį ir sutelkiau dėmesį į Metju išsakytų argumentų trūkumus.

– Rankraštis buvo užkerėtas dar prieš man gimstant. Tai neįmanoma.

– Jei kažkas atrodo neįmanoma, tai dar visai nereiškia, kad tai netikra, – vampyras liūdnai šyptelėjo. – Niutonas tai suprato. Baisu ir pagalvoti, kaip gali pasielgti Noksas, kai supras tavo ryšį su kerais.

– Nesvarbu, ar paprašysiu knygos, ar ne – man vis tiek grės pavojus. Juk Noksas taip nepaliks.

– Nepaliks, – sutiko Metju. – Ir panaudos prieš tave magiją, net jei jį stebės šimtas žmonių. Galiu nesuspėti pasirodyti laiku.

Vampyrai greiti, bet magija dar greitesnė.

– Tuomet sėdėsiu šalia tavęs.

– Man tai nepatinka, – tarė Metju susirūpinęs. – Drąsą ir nutrūktgalviškumą skiria labai plona linija.

– Tai nenutrūktgalviška – aš tik noriu susigrąžinti savo gyvenimą.

– O kas, jei tai ir yra tavo gyvenimas? Jei galiausiai paaiškės, kad negali atsikratyti magijos?

– Truputį jos pasiliksiu, – prisiminusi bučinį ir su juo užplūdusią gyvybės bangą, pažvelgiau vampyrui tiesiai į akis, kad suprastų, jog neišsisuks. – Bet neleisiu, kad mane užgauliotų.

Lydėdamas namo, Metju vis dar buvo susirūpinęs dėl mano plano. Kai jau norėjau sukti į Niu koledžo skersgatvį ir pasinaudoti galiniu įėjimu, vampyras sugriebė mane už rankos.

– Na jau ne. Matei, kaip mane nužiūrėjo sargas? Noriu, kad jis žinotų, jog saugiai pargabenau tave atgal į koledžą.

Žingsniavome nelygiais Holivel gatvės šaligatviais, praėjome pro „Turf“ barą ir Niu koledžo vartus. Vis dar laikydamiesi už rankų praėjome pro sargą.

– Rytoj irkluosi? – paklausė Metju laiptų apačioje.

Sudejavau.

– Ne, turiu parašyti gal tūkstantį rekomendacinių laiškų, tad liksiu namie, susitvarkysiu stalą.

– Aš vyksiu į Vudstoką pamedžioti, – tarė, lyg tai būtų visiškai įprasta.

– Tuomet geros medžioklės, – atsakiau taip pat lakoniškai.

– Tau vis tiek, kad skersiu savo paties elnius? – Vampyras atrodė truputį priblokštas.

– Ne. Kartais aš valgau kurapkas. Kartais tu valgai elnius, – gūžtelėjau pečiais. – Nematau jokio skirtumo.

Kleirmonto akys sužibo. Jis ištiesė pirštus, bet mano rankos nepaleido. Tik pakėlė ją prie lūpų ir švelniai pabučiavo delno linkį.

– Marš į lovą, – tarė ir paleido mano pirštus. Jo žvilgsnis nuslinko ne tik veidu, bet ir kūnu palikdamas ledo bei sniego pėdsakų.

Netekusi žado, pakėliau į jį akis, buvau priblokšta, kad bučinys į ranką gali būti toks intymus.

– Labanakt, – stipriai iškvėpiau. – Pasimatysim pirmadienį.

Siaurais laiptais užlipau į savo butą. Kad ir kas pataisė rankeną, apgadino spyną, medis buvo kiek apdraskytas. Įėjusi vidun, uždegiau šviesas. Atsakiklis blyksėjo. Priėjusi prie lango, pakėliau ranką rodydama, kad aš jau viduje.

Kai žvilgtelėjau dar po sekundėlės, Metju jau buvo dingęs.

_______________