6
SKYRIUS
Kitas rytas išaušo pilkas, buvo tikras ankstyvas ruduo. Norėjosi tik susisupti į daugybę megztinių ir visą dieną likti namie.
Vienas žvilgsnis pro langą įtikino neiti prie upės, vietoj to išsiruošiau pabėgioti. Prie sarginės pamojavau naktinės pamainos budėtojui, kuris nepatikliai į mane žvilgtelėjo ir padrąsinamai iškėlė nykščius.
Kiekvieną kartą kojoms atsitrenkus į žemę jutau, kaip stingulys apleidžia kūną. Pasiekus universiteto parko takelius, kvėpavau giliai, jaučiausi atsipalaidavusi ir pasirengusi ilgai dienai bibliotekoje – nesvarbu, kiek būtybių ten būtų.
Grįžusią mane sustabdė sargas.
– Daktare Bišop?
– Taip?
– Apgailestauju, kad praėjusį vakarą negalėjau įleisti jūsų svečio, bet tokia koledžo tvarka. Kai kitą kartą lauksite ko nors, praneškite, ir mes mielai juos įleisime.
Visas galvos šviesumas staiga išgaravo.
– Tai buvo vyras ar moteris? – greitai paklausiau.
– Moteris.
Nuleidau pečius.
– Atrodė labai maloni, man visada patiko australai. Jie draugiški, bet ne... suprantate... – sargas netęsė toliau, bet jo mintis buvo aiški – australai kaip amerikiečiai, tik ne tokie įžūlūs. – Mes jums skambinome.
Susiraukiau. Buvau išjungusi telefono garsą, nes Sara niekuomet neapskaičiuodavo laiko skirtumo tarp Madisono bei Oksfordo ir skambindavo viduryje nakties. Paaiškinimas paprastas.
– Ačiū, kad pasakėte, ateityje būtinai įspėsiu apie lankytojus, – pažadėjau.
Grįžusi į butą ir įjungusi šviesą vonios kambaryje, pamačiau pastarųjų dienų žalą. Vakar akis puošę ratilai šiandien atrodė kaip mėlynės. Apžiūrėjau rankas tikėdamasi ir ant jų pamatyti ką nors panašaus, bet, mano nuostabai, oda buvo graži. Vampyro gniaužtai buvo tokie stiprūs, jog, buvau įsitikinusi, bus sutraiškęs kelias kraujagysles.
Išsimaudžiusi po dušu apsivilkau laisvas kelnes ir megztinį aukštu kaklu. Dėl juodos jų spalvos atrodžiau aukštesnė ir ne tokia atletiška, bet taip pat priminiau lavoną, tad ant pečių užsirišau šviesų megztuką. Ratilai apie akis atrodė dar mėlynesni, bet bent jau neatrodžiau kaip negyvėlė. Plaukai vis norėjo atsistoti stačiai ir traškėjo su kiekvienu judesiu. Vienintelis būdas juos pažaboti – surišti į mazgą ant sprando.
Kleirmonto knygų vežimėlis buvo pilnas rankraščių, tad nusiteikiau, jog teks susitikti. Prie stalo priėjau tiesiais pečiais.
Vadovas ir abu patarnautojai vėl blaškėsi kaip nervingi paukščiai. Šį kartą jie sukosi tarp bibliotekos registratūros, vadovo kabineto ir rankraščių katalogo. Stebint chimeroms, jie stūmė rankraščių dėžių pilnus vežimėlius į pirmas tris senovinių stalų eiles.
– Ačiū, Šonai, – iš gilumos atsklido stiprus ir mandagus Kleirmonto balsas.
Gera žinia, kad nebereikės dalytis stalu su vampyru.
Bloga – nebegalėsiu išeiti iš bibliotekos ar paprašyti rankraščio nepastebėta. Be to, šiandien Kleirmontas turėjo pastiprinimą.
Netoliese popierius ir bylas rūšiavo maža mergaitė. Ji vilkėjo nutįsusį rudą megztinį, kuris beveik siekė kelius. Kai mergaitė apsisuko, nustebau pamačiusi suaugusią moterį. Jos akys buvo gintarinės ir juodos, šaltos kaip ledas.
Joms net neprisilietus, iš švytinčios, išblyškusios odos ir nenatūraliai storų, blizgančių plaukų supratau, kad ji vampyrė. Gyvatiškos garbanos vingiavo apie veidą ir pečius.
Ji žingtelėjo manęs link net nesistengdama nuslėpti grakščių, užtikrintų judesių ir metė į mane deginamą žvilgsnį. Ji aiškiai nenorėjo čia būti ir dėl to kaltino mane.
– Miriam, – švelniai pašaukė Kleirmontas ir žengė į skaityklos vidurį. Jis trumpam stabtelėjo ir mandagiai išlenkė lūpas. – Daktare Bišop. Labas rytas.
Vampyras pirštais persibraukė plaukus ir tik dar labiau juos sutaršė. Droviai patapšnojau per savuosius ir užkišau už ausies nepaklusnią sruogą.
– Labas rytas, profesoriau Kleirmontai. Kaip matau, grįžote.
– Taip, šiandien neprisijungsiu prie jūsų Selden Ende. Jie mus apgyvendino čia, kur niekam netrukdysim.
Vampyrė šiurkščiai trinktelėjo lapų šūsnį ant stalo.
Kleirmontas nusišypsojo.
– Leiskite pristatyti kolegę daktarę Miriam Šepard. Miriam, čia daktarė Diana Bišop.
– Daktare Bišop, – šaltai tarstelėjo Miriam ir ištiesė man ranką. Paėmusi ją nustebau, kokia ji smulki, palyginus su daug stambesne ir šiltesne manąja. Jau norėjau atitraukti, bet vampyrė suėmė dar stipriau, atrodė, sulaužys kaulus. Kai galiausiai paleido, vos susilaikiau nepapurčius rankos.
– Daktare Šepard.
Visi stovėjome nežinodami, ką daryti. Ko gali klausti vampyro iš pat ryto? Pasitelkiau žmogiškas banalybes.
– Turėčiau eiti dirbti.
– Produktyvios dienos, – palinkėjo Kleirmontas. Jo linktelėjimas buvo toks pats šaltas, kaip Miriam pasisveikinimas.
Greta manęs išdygo ponas Džonsonas. Rankose laikė kuklią krūvelę pilkų dėžučių.
– Pasodinsime jus A4, daktare Bišop, – tarė maloniai šypsodamasis. – Panešiu jums šitas.
Kleirmonto pečiai buvo tokie platūs, kad negalėjau matyti, ar ant jo stalo yra kokių retų rankraščių. Sutramdžiusi smalsumą, nusekiau skaityklos vadovą į gerai pažįstamą vietą Selden Ende.
Nors Kleirmontas ir nesėdėjo priešais, puikiai jį jaučiau išsiimdama pieštukus ir įjungdama kompiuterį. Atsukusi tuščiai patalpai nugarą, paėmiau viršuje gulinčią dėžę, ištraukiau oda įrištą rankraštį ir pastačiau ant stovelio.
Gerai pažįstama užduotis skaityti ir užsirašinėti pastabas greitai prarijo visą mano dėmesį. Su pirmuoju rankraščiu susidorojau greičiau nei per dvi valandas. Laikrodis dar nerodė vienuoliktos. Iki pietų turėjau laiko dar vienam.
Kitas rankraštis buvo mažesnis nei pirmasis, bet jame buvo įdomių piešinukų, vaizduojančių alchemikų prietaisus, ir cheminių procesų aprašymų, kurie atrodė kaip „Gaminimo džiaugsmų“ ir nuodytojo užrašų knygelės derinys. „Paimkite gyvsidabrio katilą ir tris valandas virkite ant ugnies, – prasidėjo viena iš instrukcijų, – ir jam susijungus su filosofiniu vaiku, nukaiskite ir leiskite pūti tol, kol juodas varnas nuneš jį į mirtį.“ Tiksėjo minutės, o pirštai greitai lakstė klaviatūra.
Buvau nusiteikusi, kad į mane spoksos visi sutvėrimai bibliotekoje, tačiau laikrodžiui išmušus pirmą valandą, Selden Ende buvau visiškai viena. Be manęs, skaitykloje sėdėjo tik paskutinių metų studentas su mėlynai, raudonai ir baltai dryžuotu Keblio koledžo šaliku. Jis paniuręs spoksojo į retų knygų krūvą, bet nieko neskaitė, tik, garsiai spragsėdamas, kramtė nagus.
Užpildžiusi du naujus pageidavimus, sudėjusi rankraščius į dėžes ir labai patenkinta ryto pasiekimais, susiruošiau pietauti. Išeinančią mane piktai nužiūrėjo Gilijan Čemberlein, įsitaisiusi nepatogioje vietoje šalia senovinio laikrodžio, dvi vakar matytos vampyrės įvarė į odą ledo varveklius, o demonas iš muzikos skaityklos buvo radęs du draugus ir visi trys ardė mikrofilmų skaitytuvą. Aplink mėtėsi jo dalys, o mikrofilmo juostelė gulėjo ant grindų.
Kleirmontas ir jo vampyrė padėjėja vis dar plušėjo netoli bibliotekos registratūros. Vampyras tvirtino, kad būtybės telkiasi apie mane, o ne apie jį, tačiau šiandieninis jų elgesys rodo priešingai, pamaniau triumfuodama.
Kai atėjau grąžinti rankraščių, Metju Kleirmontas mane šaltai nužiūrėjo. Didelėmis valios pastangomis susilaikiau neatsisukusi.
– Su šitais jau baigei? – paklausė Šonas.
– Taip. Ant mano stalo liko dar du. Būtų puiku, jei galėčiau gauti ir šiuos, – padaviau jam užklausos lapelius. – Nori kartu papietauti?
– Valeri ką tik išėjo, tad bijau, jog turėsiu likti čia, – tarė apgailestaudamas.
– Kitą kartą, – čiupusi piniginę pasisukau eiti.
Išgirdusi Kleirmonto balsą, sustojau kaip įkasta.
– Miriam, metas papietauti.
– Aš nealkana, – atsakė aiškiu, melodingu ir kiek piktoku sopranu.
– Gaivus oras padės susikaupti, – įsakmi nata jo balse neleido derėtis. Miriam garsiai atsiduso, trenkė pieštuką į stalą ir išniro iš šešėlio pasirengusi mane sekti.
Paprastai dvidešimt minučių užkandžiaudavau kavinėje, įsikūrusioje antrame netoliese esančio knygyno aukšte. Nusišypsojau pagalvojusi, ką tuo metu „Blackwell’s“, apsupta susigrūdusių, į atvirutes spoksančių turistų veiks Miriam. Sėdės įstrigusi tarp keliautojams skirtų Oksfordo vadovų ir knygų apie nusikaltimus.
Čiupusi sumuštinį ir arbatą, įsispraudžiau toliausiame kampe tarp šiek tiek pažįstamo istorijos katedros darbuotojo, kuris skaitė laikraštį, ir studento, kuris buvo užsiėmęs savo muzikos grotuvu, telefonu ir kompiuteriu vienu metu.
Suvalgiusi sumuštinį, abiem rankomis suėmiau arbatos puodelį ir pažvelgiau pro langą. Susiraukiau. Vienas iš nepažįstamų kunigaikščio Hamfrio skaityklos demonų lūkuriavo prie bibliotekos vartų ir žvalgėsi į „Blackwell’s“ langus.
Skruostais perbėgo du švelnūs kaip bučiniai prisilietimai. Pakėlusi akis pamačiau kitą demonę. Ji buvo graži, akį traukiančių, nesuderinamų bruožų – burna buvo per didelė švelniam veidui, plačios šokolado rudumo akys buvo įsodintos kiek per arti viena kitos, medaus spalvos plaukai – per šviesūs odai.
– Daktare Bišop? – nugara šaltai nuvilnijo australiškas akcentas.
– Taip, – sušnabždėjau žvilgtelėjusi į laiptus. Tamsios Miriam galvos nepastebėjau. – Aš Diana Bišop.
Ji nusišypsojo.
– Aš Agata Vilson, tavo draugė apačioje nežino, kad aš čia.
Vos dešimčia metų už mane vyresniam ir daug stilingesniam žmogui toks vardas atrodė netinkamas ir senamadiškas. Visgi jis atrodė girdėtas, gal matytas mados žurnale.
– Ar galiu prisėsti? – paklausė rodydama į istoriko paliktą vietą.
– Žinoma, – sumurmėjau.
Pirmadienį susipažinau su vampyru. Antradienį į mano mintis mėgino prasiskverbti raganius. Pasirodo, trečiadienis – demonų diena.
Nors slankiojo aplink koledže, apie juos žinojau dar mažiau nei apie vampyrus. Nedaug kas suprato šias keistas būtybes, Sara niekada nesugebėdavo atsakyti į mano klausimus apie demonus. Remiantis jos pasakojimais, tai buvo varguoliai nusikaltėliai. Būdami labai protingi ir išradingi, dažnai meluodavo, vogdavo, sukčiaudavo ar net žudydavo, nes manydavo, kad pavyks išsisukti. Dar labiau Sarai nerimą kėlė jų gimimo aplinkybės. Niekad negalėjai žinoti, iš kur ir kada išlįs demonas, dažniausiai jie gimdavo žmonėms. Dėl to mano teta juos laikė dar žemesnio lygio būtybėmis. Ji vertino raganų šeimos tradicijas ir kilmę, o demonų nenuspėjamumas jai nepatiko.
Iš pradžių Agata Vilson tik tyliai stebėjo, kaip laikau arbatą, bet staiga prapliupo gluminama žodžių lavina. Sara visada sakydavo, kad pasikalbėti su demonu neįmanoma – jie pradeda nuo vidurio.
– Tiek daug energijos mus masina, – tarė ramiai, lyg būčiau uždavusi klausimą. – Oksforde Meiboną šventė daugybė raganų. Jos plepėjo, lyg pasaulyje nebūtų viską girdinčių vampyrų.
Ji nutilo.
– Nesitikėjome, kad kada nors ją pamatysime.
– Ką pamatysite?
– Knygą, – tarė tyliu, užtikrintu balsu.
– Knygą, – pakartojau.
– Taip. Po to, ką su ja padarė raganos, manėm, kad niekada jos neberegėsim.
Demonės žvilgsnis buvo sutelktas į patalpos centrą.
– Žinoma, tu ir pati ragana. Gal ir neturėčiau su tavim kalbėti, bet pamaniau, kad būtent tu gali išsiaiškinti, kaip jie tai padarė. Ir štai, – tarė liūdnai paduodama paliktą laikraštį.
Sensacinga antraštė iškart patraukė mano dėmesį: LONDONE SIAUČIA VAMPYRAS. Paskubomis perskaičiau straipsnį.
„Sostinės policija neturi mįslingos dviejų vyrų žmogžudystės Vestminsteryje įtariamųjų. 22-ejų Danielio Beneto ir 26-erių Džeisono Enraito kūnai buvo rasti skersgatvyje už „Baltojo elnio“ baro Šv. Olbano gatvėje. Baro savininkas Regas Skotas juos rado ankstyvą sekmadienio rytą. Abiem buvo perpjautos miego arterijos, rasta plėštinių kaklo, rankų ir juosmens žaizdų. Teismo medicinos tyrimai atskleidė, kad mirties priežastis – nukraujavimas, tačiau nusikaltimo vietoje kraujo nerasta.
„Vampyro žudiko“ bylą, kaip ją vadina vietos gyventojai, tiriantys pareigūnai klausia patarimo Piterio Nokso, bestselerių apie šiuolaikinį okultizmą, tokių kaip „Tamsūs reikaliukai“, „Šių laikų velnias ir magijos iškilimas“ ir „Paslaptys Mokslo amžiuje“, autoriaus. Noksas jau ne kartą padėjo sprendžiant žiaurias serijinių žudikų bylas.
– Nėra jokių įrodymų, kad tai ritualinės žmogžudystės, – sakė Noksas konferencijoje. – Taip pat nepanašu į serijinio žudiko darbą, – teigė jis, nepaisydamas panašių žmogžudysčių, įvykdytų Kristinos Nilson Kopenhagoje praėjusią vasarą ir Sergėjaus Morozovo Sankt Peterburge 2007-ųjų rudenį. Spaudžiamas Noksas pripažino, kad nusikaltime galėjo dalyvauti vienas ar keli žudikai mėgdžiotojai.
Susirūpinę gyventojai ėmėsi patys sergėti kaimynystę, o vietos policija panamiui lanko miestiečius ir atsako į jų klausimus, pataria. Pareigūnai ragina Londono gyventojus būti atsargius, ypač naktį.“
– Tokiu būdu laikraščio redaktorius tik siekia sulaukti daugiau skaitytojų dėmesio, – tariau atiduodama laikraštį demonei. – Spauda maitinasi žmogiškomis baimėmis.
– Ar tikrai? – tarė ji žvalgydamasi po patalpą. – Nesu tokia tikra. Manau, tai daug rimčiau. Su vampyrais niekada negali žinoti. Jie tik per žingsnį nuo gyvulių.
Agata Vilson suspaudė lūpas lyg būtų paragavusi ko rūgštaus.
– O jūs manote, kad tai mes nepastovūs. Visgi žmonių dėmesys pavojingas mums visiems.
Per daug kalbų apie raganas ir vampyrus viešoje vietoje. Ačiū Dievui, studentas vis dar su ausinėmis, o kiti pirkėjai paskendę savo mintyse arba šnekučiuojasi su draugais.
– Nieko nežinau nei apie rankraštį, nei apie tai, ką su juo padarė raganos, panele Vilson, – atsakiau atšiauriai, jaučiau, kad ir ji mano, jog aš jį pavogiau.
– Vadink mane Agata, – ji sutelkė dėmesį į kilimo raštą. – Dabar jis bibliotekoje. Ar tai jie paprašė grąžinti knygą?
Ar ji turi galvoje burtininkus? Vampyrus? Bibliotekininkus? Pasirinkau labiausiai tikėtinus kaltininkus.
– Raganos? – sušnabždėjau.
Agata linktelėjo, jos žvilgsnis klaidžiojo po kavinę.
– Ne, kai baigiau skaityti, grąžinau į saugyklą.
– Aaa, saugyklą, – žinovės tonu tarė Agata. – Visi mano, kad biblioteka – tik pastatas. Bet taip nėra.
Vėl prisiminiau tą gąsdinantį spaudimą gerklėje, kurį pajutau Šonui padėjus knygą ant transporterio juostos.
– Biblioteka paklūsta raganoms, – tęsė Agata. – Bet knyga nepriklauso jums. Ne raganoms spręsti, kur ją laikyti ir kam skaityti.
– Kuo tas rankraštis toks ypatingas?
– Knyga paaiškina, kodėl mes čia, – tarė ji. Balsas išdavė neviltį. – Ji pasakoja mūsų istoriją: pradžią, vidurį ir net pabaigą. Mes, demonai, norim suprasti savo vietą pasaulyje. Mums jos reikia labiau nei raganoms ar vampyrams.
Dabar ji kalbėjo aiškiai. Demonė buvo lyg fotoaparatas, kuris kartkartėmis išsiderina, tačiau, teisingai išdėliojus lęšius, vėl susifokusuoja.
– Žinote savo vietą pasaulyje, – pradėjau. – Yra keturių rūšių būtybės: žmonės, demonai, vampyrai ir raganos.
– O iš kur atsiranda demonai? Iš ko mes sutverti? Kodėl mes čia? – blykstelėjo rudos akys. – Ar žinai, iš kur kilusios tavo galios? Žinai?
– Ne, – sušnabždėjau purtydama galvą.
– Niekas nežino, – tarė liūdnai susimąsčiusi. – Galvojame apie tai kasdien. Iš pradžių žmonės manė, kad demonai – angelai sargai. Vėliau manė, kad mes dievai, pririšti prie žemės, savo aistrų vergai. Žmonės nekentė mūsų už tai, kad buvome kitokie, gimus demonui, palikdavo jį likimo valiai. Apkaltino mus sielų grobimu, sakė, kad varom juos iš proto. Demonai protingi, bet, priešingai nei vampyrai, nesame žiaurūs.
Agatos balsas tapo piktas, bet ji ir toliau kalbėjo pašnabždomis.
– Niekuomet nesistengtume išvaryti ką nors iš proto. Mes esame žmonių baimės ir pavydo aukos, net dar labiau nei raganos.
– Raganos taip pat kovoja su bjauriom legendom, – tariau prisiminusi raganų medžiokles ir jas sekusias egzekucijas.
– Raganos gimsta raganoms. Vampyrai sukuria naujus vampyrus. Jei jaučiatės vieniši ar sutrikę, turite šeimos istorijas ir kalnus malonių prisiminimų. Mes turim tik žmonių sekamas pasakas. Nieko keisto, kad daugybė demonų dvasiškai palūžę. Vienintelė viltis – kada nors sutikti kitų demonų, suprasti, kad esame į kažką panašūs. Mano sūnui labai pasisekė. Natanielis turi motiną demonę, kuri pastebėjo ženklus ir padėjo jam suprasti, – ji nusuko žvilgsnį mėgindama susitvardyti. Kai vėl į mane pažvelgė, jos akys buvo liūdnos. – Galbūt žmonės teisūs. Galbūt esame apsėsti. Aš regiu, Diana. Regiu dalykus, kurių neturėčiau matyti.
Kartais demonai būdavo aiškiaregiai. Kaip ir raganų matomais vaizdais, jų reginiais taip pat ne visada galėjai pasitikėti.
– Matau kraują ir baimę. Matau tave, – tarė ji, žvilgsnis vėl tapo nieko nematantis. – Kartais matau vampyrą. Jis jau ilgą laiką troško šios knygos, bet vietoj jos rado tave. Įdomu.
– Kodėl Metju Kleirmontas nori knygos?
Agata gūžtelėjo pečiais.
– Vampyrai ir raganos nesidalija su mumis savo mintimis. Net tavo vampyras nesako, ką žino, nors jis mūsų padermę gerbia labiau nei kiti jo giminės atstovai. Tiek paslapčių, tiek daug gudrių žmonių. Jei nesisaugosime, jie supras. Žmonėms patinka jėga. Paslaptys taip pat.
– Jis ne mano vampyras, – nuraudau.
– Esi tikra? – paklausė stebeilydama į chromuotą kavos aparato paviršių, lyg tai būtų magiškas veidrodis.
– Taip, – griežtai atkirtau.
– Maža knygelė galbūt saugo didelę paslaptį, galinčią pakeisti pasaulį. Esi ragana. Žinai žodžių galią. Ir jei tavo vampyras tą paslaptį įmintų, jam tavęs nereikėtų, – dabar Agatos akys buvo švelnios ir šiltos.
– Jei Metju Kleirmontas taip nori knygos, pats gali jos paprašyti. – Ši mintis keistai ramino.
– Kai ją susigrąžinsi, – išbėrė sugriebusi mane už rankos. – Pažadėk, kad nepamirši, jog jūs ne vienintelės norit žinoti jos paslaptis. Demonai taip pat yra šios istorijos dalis. Pažadėk.
Demonės prisilietime jutau paniką. Staiga supratau, kaip čia karšta, kiek daug aplink žmonių. Akimis ieškojau artimiausio išėjimo ir stengiausi nepamiršti kvėpuoti, mėginau nuslopinti „kaukis arba bėk“ instinktą.
– Pažadu, – neryžtingai sumurmėjau. Nesuvokiau, su kuo sutikau.
– Gerai, – atsakė išsiblaškiusi ir paleido mano ranką. Jos žvilgsnis vėl nutolo. – Dėkui, kad su manim pasikalbėjai.
Agata vėl stebeilijo į kilimą.
– Dar susitiksim. Prisimink, kad kai kurie pažadai svarbesni už kitus.
Numečiau puodelį ir sumuštinio pakuotę ant šiukšlių krūvos pilkoje plastikinėje šiukšliadėžėje. Žvilgtelėjusi per petį, pamačiau Agatą, skaitančią sporto skiltį istoriko paliktame laikraštyje.
Eidama iš „Blackwell’s“ kavinės, Miriam nepastebėjau, bet jutau jos žvilgsnį.
Kol manęs nebuvo, Selden Endą užplūdo žmonės. Visi buvo užsiėmę savais darbais ir nekreipė dėmesio į būtybių suvažiavimą. Pavydėdama jiems nežinojimo, pasiėmiau knygą ir mėginau susikaupti, bet mintys krypo kitur. Galvoje perkračiau keistą pokalbį „Blackwell’s“ ir pastarųjų dienų įvykius. Ešmoul 782 iliustracijos neatrodė susijusios su tuo, apie ką pasakojo Agata. Jei Metju Kleirmontas ir demonė taip nori tos knygos, kodėl tiesiog jos nepaprašo?
Užsimerkusi mėginau prisiminti susidūrimą su rankraščiu, stengiausi sudėlioti pastarųjų dienų įvykius kaip ant balto stalo gulinčią dėlionę. Mintyse jungiau spalvingas detales, tačiau kad ir kaip jas sudėdavau, paveikslėlio neišvysdavau. Suglumusi atsitraukiau nuo stalo ir pasukau išėjimo link.
– Turite pageidavimų? – paklausė Šonas paimdamas rankraščius. Padaviau jam pilną saują ką tik užpildytų užklausos lapelių. Jis tyliai nusišypsojo ir dingo saugyklos tamsoje.
Prieš išeidama turėjau padaryti du dalykus. Pirmasis buvo paprasčiausia padėka. Nežinau, kaip vampyrams tai pavyko, bet jie neleido jokioms būtybėms trukdyti manęs Selden Ende. Raganos ir vampyrai nedažnai turėdavo progų vieni kitiems padėkoti, bet per dvi dienas Kleirmontas mane apsaugojo du kartus. Nusprendžiau nebūti nedėkinga ar šališka kaip Sara ir jos draugės Madisono raganų bendruomenėje.
– Profesoriau Kleirmontai?
Vampyras pakėlė akis.
– Ačiū, – paprastai padėkojau ir žvelgiau vampyrui į akis tol, kol jis nusuko žvilgsnį.
– Nėra už ką, – sumurmėjo kiek nustebęs.
Antrą sakinį apgalvojau geriau. Jei Metju Kleirmontui manęs reikia, man taip pat jis reikalingas. Norėjau, kad vampyras man pasakytų, kodėl Ešmoul 782 patraukė visų dėmesį.
– Vadinkite mane Diana, – greitai tariau ir netekau drąsos.
Metju Kleirmontas nusišypsojo.
Kažkurią sekundės dalį mano širdis sustojo. Tai nebuvo man jau pažįstama mandagi šypsenėlė. Jo lūpos išsilenkė taip, kad nušvito visas veidas. Dieve, koks jis gražus, – pamaniau apsvaigusi.
– Gerai, – tarė švelniai. – Bet tuomet ir mane vadinkite Metju.
Pritariamai linktelėjau, mano širdis vis dar daužėsi permainingomis sinkopėmis. Kažkas išplito po visą kūną ir nerimas, likęs po netikėto susidūrimo su Agata Vilson, dingo.
Metju šnervės išsipūtė. Šypsena tapo dar platesnė. Kad ir kas vyko su mano kūnu, jis tai jautė. Net atrodė, kad tai supranta.
Nuraudau.
– Gero vakaro, Diana, – nutęsė mano vardą. Jis suskambo keistai ir egzotiškai.
– Labanakt, Metju, – atsakiau negalėdama atsitraukti.
Tą vakarą, saulėlydžiui virstant sutemomis, irkluodama ramioje upėje, vėl pastebėjau virš pakrantės takelių pakibusius dūmų kamuolius. Jie vedė mane namo lyg tamsi kelrodė žvaigždė.