27

SKYRIUS

Kitą rytą man dingtelėjo, kad visas su Metju praleistas dienas galima suskirstyti į dvi kategorijas. Jis arba kruopščiai viską suplanuodavo ir rūpindavosi, kad tie planai neiširtų, saugodavo mane, arba diena prabėgdavo nevaldoma. Ne taip seniai visas mano gyvenimas vyko tik pagal tvarkaraščius.

Šiandien rengiausi viską paimti į savo rankas. Šiandien Metju įsileis mane į savo pasaulį kaip vampyrę.

Deja, mano sprendimas būtinai turės sugadinti puikią dieną.

Auštant ir Metju gulint šalia, manyje ėmė kilti tas pats geismas kaip vakar kieme. Jis veikė geriau nei bet koks žadintuvas. Netrukus sulaukiau labai malonaus atsako – jis mane pabučiavo.

– Jau maniau, kad niekada nepabusi, – sumurmėjo tarp bučinių. – Bijojau, kad teks kviesti kaimo orkestrą, o vienintelis trimitininkas, kuris sugebėdavo išgauti kėlimosi melodiją, mirė pernai.

Gulėdama šalia pastebėjau, kad jis nebenešioja pakabučio iš Betanio.

– Kur tavo piligrimo ženkliukas? – Tai buvo puiki galimybė papasakoti man apie Lozoriaus riterius, bet jis ja nepasinaudojo.

– Man jo nebereikia. – Metju atitraukė mano dėmesį vyniodamas ant piršto plaukų sruogą, o paskui ją atitraukė, kad galėtų pabučiuoti jautrią odą už ausies.

– Papasakok, – pasimuisčiau.

– Vėliau, – tarė lūpomis slysdamas ten, kur kaklas jungėsi su pečiais.

Supratau, kad bet kokios pastangos palaikyti protingą pokalbį bus bevaisės. Elgėmės instinktyviai, lietėme plonyčių drabužių užtvaras, stebėjome vos matomus pokyčius – virpulį, pasišiaušusią odą, švelnias dejones, – kurie žadėjo dar daugiau malonumų. Kai atkakliai mėginau paliesti nuogą odą, Metju mane sustabdė.

– Nereikia skubėti. Laiko turime.

– Vampyrai, – tik tiek spėjau pasakyti prieš jam užčiaupiant mane bučiniu.

Kai įėjo Marta, lovos portjeros vis dar buvo užtrauktos. Ji įkyriai terkštelėjo pusryčių padėklą ant stalo ir įmetė į ugnį dvi malkas taip pat entuziastingai, kaip škotas mėto šatrą. Metju žvilgtelėjo pro portjerų plyšelį, pareiškė, kad rytas puikus, o aš alkana kaip vilkas.

Marta pratrūko virtine oksitaniškų žodelių ir dingo niūniuodama sau po nosimi. Metju atsisakė išversti teisindamasis, kad daina pernelyg vulgari mano švelnioms ausims.

Šįryt užuot stebėjęs, kaip valgau, Metju skundėsi, kad jam nuobodu. Jo akyse žaidė velniukai, o pirštai nenustygo vietoje.

– Po pusryčių galėsim pajodinėti, – pažadėjau, tada įsidėjau į burną gabalėlį kiaušinio ir gurkštelėjau plikinamai karštos arbatos. – Mano darbas gali palaukti.

– Jojimas nepadės, – sumurkė.

Jo nuobodulį išvaikė tik bučiniai. Atrodė, lyg mano lūpos būtų nubrozdintos. Dabar daug geriau supratau savo nervinės sistemos jungtis. Galiausiai Metju pasidavė įkalbinėjimams pajodinėti.

Kol maudžiausi, jis nulipo persirengti, o Marta užkopė laiptais paimti padėklo ir aš, pindama plaukus į storą kasą, papasakojau jai savo dienos planus. Priėjus svarbiausią dalį, jos akys išsiplėtė, bet vampyrė sutiko nusiųsti Džordžui paketėlį sumuštinių ir vandens, kad jis viską sudėtų į Rakasos balnakrepšį.

Liko tik viską papasakoti Metju.

Jis niūniuodamas sėdėjo prie kompiuterio ir tarškino klaviatūra, kartkartėmis nykščiu spustelėdamas mobilųjį, kad peržiūrėtų gautas žinutes. Vampyras pakėlė galvą ir išsišiepė.

– Štai kur tu. Maniau, jau reikės sužvejoti tave iš vandens.

Mane vėl pervėrė geismas, kojos linko per kelius. Viską gadino žinojimas, kad išgirdęs, ką ruošiuosi pasakyti, jis tikrai nesišypsos.

Prašau, kad viskas būtų gerai, – šnabždėjau sau ir uždėjau rankas jam ant pečių. Metju priglaudė galvą man prie krūtinės.

– Pabučiuok mane, – paliepė.

Nedvejodama paklusau. Mane stebino šis tarpusavio pasitikėjimas. Čia viskas buvo kitaip nei knygose ar filmuose, kur meilė siejama su įtampa ir sunkumais. Meilė Metju buvo panašesnė į stovėjimą uoste nei į kelionę per audrą.

– Kaip tau pavyksta? – paklausiau rankomis laikydama jo veidą. – Atrodo, jog visada tave pažinojau.

Metju laimingas nusišypsojo ir vėl sutelkė dėmesį į kompiuterį, išjungė visas programas, o aš gėriau jo aštrų aromatą ir glosčiau plaukus.

– Kaip gera, – tarė atsilošdamas tiesiai į mano rankas.

Atėjo metas sugadinti dieną. Pasilenkusi padėjau skruostą jam ant peties.

– Pasiimk mane į medžioklę.

Visi jo kūno raumenėliai sustingo ir įsitempė.

– Nejuokinga, Diana, – šaltai tarė.

– Aš ir nejuokauju, – mano smakras ir rankos liko, kur buvę. Jis mėgino mane nusipurtyti, bet neleidau to padaryti. Nors man stigo drąsos pažiūrėti vampyrui į akis, nesiruošiau leisti jam pasprukti. – Turi tai padaryti, Metju. Privalai žinoti, kad gali manimi pasitikėti.

Jis staigiai atsistojo, privalėjau atsitraukti ir jį praleisti. Metju nuėjo šalin, viena ranka čiuopė vietą, kur paprastai kabodavo Betanio ampulė. Prastas ženklas.

– Vampyrai nesiveda šiltakraujų į medžioklę, Diana.

Tai taip pat buvo prastas ženklas. Jis man melavo.

– Vedasi, – tariau švelniai. – Medžioji su Hamišu.

– Tai kas kita. Pažįstu jį jau metų metus ir nesidaliju su juo lova, – Metju balsas buvo šiurkštus, o žvilgsnis įsmeigtas į lentynas.

Lėtai prie jo priėjau.

– Jei Hamišas gali su tavim medžioti, aš taip pat galiu.

– Ne, – jo pečių raumenys taip įsitempė, kad po megztiniu mačiau jų kontūrus.

– Izabou mane pasiėmė.

Kambaryje stojo mirtina tyla. Kleirmontas giliai įkvėpė, pečių raumenys truktelėjo. Žingtelėjau dar arčiau.

– Ne, – tarė piktai. – Nenoriu, kad būtum arti, kai esu supykęs.

Priminusi sau, kad šiandien vadovauti turėčiau aš, greitai žengiau dar kelis žingsnius ir atsistojau tiesiai už jo, kad negalėtų išvengti mano kvapo ar širdies plakimo, kuris buvo tikslus ir reguliarus.

– Nenorėjau tavęs supykdyti.

– Pykstu ne ant tavęs, – jo balse skambėjo kartėlis. – Bet mano motina turės pasiaiškinti. Per tiek amžių ji visaip mėgino mano kantrybę, bet vestis tave į medžioklę neatleistina.

– Izabou klausė manęs, ar nenoriu grįžti į pilį.

– Ji neturėjo leisti tau rinktis, – sušukęs atsisuko veidu į mane. – Medžiodami vampyrai savęs nekontroliuoja. Bent jau nevisiškai. Kai mano motina užuodžia kraują, ja visiškai negalima pasitikėti. Jai rūpi tik žudyti ir maitintis. Jei vėjas būtų sugavęs kvapą, Izabou nedvejodama būtų tavęs paragavus.

Metju reakcija buvo daug prastesnė, nei tikėjausi. Kad jau įkišau į ugnį vieną koją, nebuvo ko gailėti antros.

– Tavo motina tik norėjo tave apsaugoti. Ji jaudinosi, kad nesuprantu, į ką veliuosi. Dėl Luko būtum padaręs tą patį, – vėl stojo ilga tyla.

– Ji neturėjo teisės pasakoti tau apie Luką. Jis priklausė man, o ne jai, – balsas buvo švelnus, bet dar niekuomet negirdėjau jame tiek pagiežos. Metju įsmeigė akis į lentyną, kurioje stovėjo bokštas.

– Tau ir Blankai, – tariau tokiu pat švelniu balsu.

– Vampyrai patys pasakoja savo gyvenimo istorijas. Galbūt mudu pažeidėme įstatymus, bet per pastarąsias kelias dienas mano motina taip pat sulaužė kelias iš jų. – Metju vėl siektelėjo Betanio pakabučio.

Perėjau trumpą mus skyrusį atstumą. Judėjau tyliai ir užtikrintai, lyg jis būtų nervingas gyvūnas, o aš norėčiau sulaikyti jį nuo poelgių, kurių vėliau gailėsis. Atsistojusi visai arti, paėmiau už rankų.

– Izabou papasakojo man dar daugiau. Kalbėjome apie tavo tėvą. Ji pasakė man visus tavo vardus, išvardijo tau nepatinkančius ir pasakė savuosius. Ne visai suprantu jų prasmę, bet tai ji sako ne kiekvienam. Izabou papasakojo, kaip sukūrė tave. Daina, kurią ji man dainavo prasidėjus raganiškajam vandeniui, buvo ta pati, kurią dainuodavo tau, kai buvai jaunas vampyras.

Kai negalėdavai nustoti valgyti.

Metju sunkiai prisivertė pažvelgti man į akis. Jos buvo kupinos skausmo, pažeidžiamumo, kurį iki dabar slėpė. Man plyšo širdis.

– Negaliu taip rizikuoti, Diana. Noriu tavęs labiau nei ko kito. Noriu tavęs ir kūniškai, ir dvasiškai. Jei mums medžiojant bent sekundėlę neteksiu atidumo, tavo kvapas gali susimaišyti su elnio ir tuomet mano instinktas medžioti susidurs su noru tave turėti.

– Tu jau mane turi, – tariau laikydama jį rankomis, akimis, protu ir širdimi. – Tau nereikia manęs medžioti. Aš tavo.

– Nieko neišeis. Tu niekuomet nepriklausysi man visiškai. Visada norėsiu daugiau, nei gali duoti.

– Šįryt lovoje nenorėjai, – prisiminus paskutinį atkirtį, skruostus užliejo raudonis. – Buvau visiškai pasirengusi tau atsiduoti, o tu pasakei ne.

– Nepasakiau ne – sakiau vėliau.

– Ar taip ir medžioji? Gundai, atidedi ir tuomet pasiduodi?

Jis suvirpėjo. Tokio atsakymo man ir tereikėjo.

– Parodyk man, – mygau.

– Ne.

– Parodyk man!

Jis suurzgė, bet nesijudino. Garsas buvo įspėjimas, ne grasinimas.

– Žinau, kad bijai. Aš taip pat, – jo akyse pasirodė apgailestavimas, nekantriai prunkštelėjau. – Paskutinį kartą kartoju, bijau ne tavęs, o savo pačios galios. Nematei raganiškojo vandens, Metju. Kai jis ėmė iš manęs lietis, be gailesčio būčiau sunaikinusi bet ką savo kelyje. Tu nesi vienintelė pavojinga būtybė, bet nepaisydami to, kas esame, turime išmokti būti kartu.

Jis karčiai nusijuokė.

– Galbūt todėl raganas ir vampyrus skiria tam tikros taisyklės. Galbūt peržengti šias ribas pernelyg sudėtinga.

– Tu tuo netiki, – tariau įnirtingai, čiupau jo ranką ir pakėliau prie veido. Pajutus šaltį per kūną praslinko saldus geismas, širdis stuktelėjo. – Tai, ką jaučiam vienas kitam, nėra – negali būti – bloga.

– Diana, – pradėjo purtydamas galvą ir ištraukė pirštus.

Suėmiau jo ranką dar stipriau ir apverčiau delnu į viršų. Gyvenimo linija buvo ilga ir lygi, nusekiau ją pirštais, sustojau prie tamsių venų. Po blyškia oda jos atrodė juodos, man prisilietus, Metju suvirpėjo. Vampyro akyse vis dar mačiau skausmą, bet jis nebuvo toks įtūžęs kaip pirma.

– Tai nėra bloga. Pats žinai. Turi suprasti, kad gali manimi pasitikėti, – pernėriau savo pirštus per jo ir daviau laiko pagalvoti, bet nepaleidau.

– Pasiimsiu tave į medžioklę, – galiausiai nutarė. – Bet tik su sąlyga, kad prie manęs nesiartinsi ir nenulipsi nuo Rakasos. Jei tik pajusi, kad į tave žiūriu ar bent apie tave galvoju, nieko nelaukus apsisuk ir jok pas Martą.

Apsisprendęs Metju nubėgo laiptais. Kiekvieną kartą supratęs, kad aš nerangiai velkuosi iš paskos, kantriai sustodavo palaukti. Jam prašvilpus pro svetainės duris, Izabou atsistojo.

– Eime, – tarė ir griežtai suėmęs mane už alkūnės nusivedė laiptais žemyn.

Kai pasiekėme virtuves, tiesiai už mūsų sustojo Izabou, o šalto maisto sandėliuko tarpduryje pasirodė Marta ir žvelgė į mus kaip į savo mėgstamiausios muilo operos personažus. Nereikėjo nė sakyti, kad kažkas ne taip.

– Nežinau, kada grįšime, – per petį burbtelėjo Metju. Jo pirštai manęs nepaleido, tad pajėgiau tik pasukti galvą ir sušnabždėti:

– Atsiprašau.

– Elle a plus de courage que j’ai pensé, – Izabou sumurmėjo Martai.

Staiga Metju sustojo, jo lūpos nemaloniai išsilenkė.

– Taip, mama. Diana turi daugiau drąsos nei tu ir aš kartu sudėjus. Jei dar kartą nuspręsi ją išmėginti, tai bus paskutinis kartas, kai mus matai. Supratai?

– Žinoma, Metju, – sumurmėjo Izabou. Tai buvo jos mėgstamas neįpareigojantis atsakymas.

Pakeliui į arklides Metju su manimi nesikalbėjo. Bent pustuzinį kartų atrodė, kad apsisuks ir nužingsniuos atgal į pilį. Prie arklidžių durų Kleirmontas suėmęs už pečių įdėmiai įsižiūrėjo į mano veidą ir kūną ieškodamas baimės ženklų. Pakėliau smakrą.

– Eime? – Pasukau prie aptvaro.

Jis nekantriai kažką numykė ir pašaukė Džordžą. Baltazaras atsakydamas suprunkštė ir sugavo jam mestą obuolį. Dėkui Dievui, be vargo, nors ir ne taip greitai kaip Metju, apsiaviau jojamuosius batus. Jis atidžiai stebėjo, kaip užsisegiau liemenę ir šalmo dirželį.

– Paimk, – tarė duodamas botagą.

– Man jo nereikia.

– Imk botagą, Diana.

Paėmiau pasiruošusi pirmai progai pasitaikius numesti jį į krūmus.

– Jei miške jį išmesi, grįšime atgal.

Nejau Metju manė, kad panaudosiu botagą jam sutramdyti? Užsikišau jį už bato, kyšojo tik rankena, ir nužingsniavau į aptvarą.

Mums pasirodžius, žirgai ėmė nervingai trepsėti. Kaip ir Izabou, jie suprato, kad kažkas negerai. Rakasa paėmė obuolį, kurį buvau jai skolinga. Paglosčiau kumelės šonus, stengiausi ją nuraminti. Metju nesiterliojo su Daru. Buvo labai dalykiškas, žaibiškai apžiūrėjo arklį ir, kai aš padariau tą patį, švystelėjo mane ant Rakasos nugaros. Jo rankos stipriai sugriebė mane už juosmens, bet neužtruko ilgiau, nei buvo būtina. Nenorėjo, kad kūnas prisigertų mano kvapo.

Miške vampyras dar kartą įsitikino, kad botagas mano bate.

– Reikia patrumpinti tavo dešinę balnakilpę, – tarė, kai pasileidome risčia. Jis norėjo, kad, iškilus reikalui, būčiau pasirengusi lenktynėms. Piktai sustabdžiau Rakasą ir sureguliavau balnakilpės dirželius.

Prieš akis atsivėrė jau pažįstama laukymė, Metju pauostė orą ir sugriebęs Rakasos vadeles mus sustabdė. Vis dar buvo baisiai piktas.

– Štai ten yra triušis, – Metju linktelėjo vakarų pusėn.

– Jau mačiau triušį, – tariau ramiai. – Ir švilpiką, ir ožį, ir elnią.

Metju nusikeikė. Tai buvo visiškai suprantama, bet tikėjausi, kad mūsų nebegirdi jautrios Izabou ausys.

– Kaip sakoma, eikime prie esmės.

– Aš medžioju kitaip nei motina, kuri mirtinai išgąsdina elnią ir tuomet ant jo užšoka. Galiu sumedžioti triušį ar ožką, jei nori, bet kol tu čia, elnio nepersekiosiu, – Metju užsispyręs įtempė žandikaulį.

– Liaukis apsimetinėjęs ir pradėk manim pasitikėti, – parodžiau į balnakrepšį. – Aš pasirengusi palaukti.

Jis papurtė galvą.

– Tik ne kai tu šalia.

– Nuo tada, kai susipažinome, – tariau tyliai, – tu demonstruoji tik buvimo vampyru privalumus. Jauti tokius skonius, apie kuriuos tegaliu pasvajoti. Prisimeni įvykius ir asmenybes, apie kuriuos sužinoti galiu tik iš knygų. Užuodi, kai persigalvoju ar užsimanau tave pabučiuoti. Tu parodei man nesibaigiančių jutiminių galimybių pasaulį, apie kurį net nesapnavau.

Trumpai nutilau tikėdamasi, kad pasistūmėjau pirmyn. Nieko panašaus.

– Matei mane vemiančią, padegančią kilimus ir visiškai pamišusią, kai paštu gavau netikėtą siuntinį. Vandens šou pražiopsojai, bet jis buvo visai negražus. Už tai prašau parodyti, kaip maitiniesi. Tai pagrindinis dalykas, Metju. Jei negali to padaryti, galime nudžiuginti kongregaciją ir viską baigti.

– Dieu. Nejau niekada nesiliausi manęs stebinusi? – Jis pakėlė galvą ir įsispoksojo į tolumą. Dėmesį patraukė ant kalvos keteros pasirodęs jaunas elnias, kuris rupšnojo žolę. Vėjas pūtė į mus, tad elnias neužuodė kvapo.

Ačiū, – tyliai atsikvėpiau. Dievų dovana, jog lyg iš niekur išniro elnias. Metju nepaleido iš akių savo grobio, pyktis užleido vietą antgamtiškam aplinkos pajutimui. Sutelkiau dėmesį į vampyrą stengdamasi pamatyti kokių nors pokyčių, kurie įspėtų, apie ką jis galvoja ar ką jaučia, bet nieko nepastebėjau.

Nedrįsk pajudėti, – įspėjau pajutusi, kad Rakasa rengiasi pasisukioti. Kanopos įsmigo į žemę, kumelė sustingo.

Metju užuodė, kad vėjas keičia kryptį, ir suėmė Rakasos vadeles. Jis lėtai vedė abu arklius dešinėn stengdamasis vengti nuo kalno pučiančio vėjo šuorų. Elnias pakėlė galvą ir žvilgtelėjo žemyn, bet tuoj grįžo prie žolės. Metju žvilgsnis lakstė po laukymę, prabėgus triušiui ar iš olos galvą iškišus lapei, jo akys išsiplėsdavo. Virš galvos praskrido erelis, kuris sklandė vėjyje lyg banglentininkas, slystantis bangų keteromis. Metju taip pat jį pastebėjo. Tik dabar supratau, kaip jis valdė būtybes Bodleine. Šiame lauke nebuvo nė vieno gyvūno, kurio jis nebūtų pastebėjęs, atpažinęs ir pasirengęs nužudyti po poros minučių stebėjimo. Metju nuvedė žirgus prie medžių ir pridengė mane kitų gyvūnų kvapais ir garsais.

Judėdamas Metju pastebėjo, kaip prie erelio danguje prisijungė kitas paukštis, o triušis pasislėpė oloje ir vietoje jo pasirodė kitas. Staiga pamatėme dėmėtą gyvūną, kuris priminė katę ir turėjo ilgus dryžuotus nagus. Metju kūnas išdavė, kad nori vytis dabar pat, ir, jei ne aš, tikrai būtų pirma sumedžiojęs jį, o ne elnią. Vampyras sunkiai atitraukė akis nuo greitai bėgančio silueto.

Beveik valandą ėjome miško pakraščiu, kai pagaliau buvome netoli viršūnės, Metju nušoko nuo arklio veidu į priekį. Pliaukštelėjo Darui per pasturgalį ir žirgas paklusniai nurisnojo namo.

Tai darydamas Metju nuolat laikė Rakasos vadeles, nepaleido jų ir dabar. Jis pavedėjo kumelę į pamiškę, giliai įkvėpė, uodė kiekvieną menkiausią kvapelį ir tyliai paslėpė mus žemaūgių beržų tankmėje.

Vampyras pritūpė, kojas sulenkė per kelius. Žmogus tokią pozą galėtų kentėti daugiausia keturias minutes. Metju taip išbuvo beveik dvi valandas. Man nutirpo kojos, teko jas pamankštinti balnakilpėse lankstant kulkšnis.

Pasirodo, pasakodamas apie skirtingą savo ir motinos medžioklę, Metju visai neperdėjo. Izabou svarbiausia buvo patenkinti biologinį poreikį. Jai reikėjo kraujo: kadangi gyvūnai jo turėjo, Izabou žudė ir nė kiek neapgailestavo, kad jos išlikimas reikalauja kitų mirties. Keista, bet jos sūnui viskas buvo daug sudėtingiau. Metju taip pat reikėjo maitintis jų krauju, bet jis jautėsi artimas savo grobiui – tai priminė pagarbų toną straipsnyje apie vilkus. Medžioklėje Metju svarbiausia buvo strategija: varžėsi savo protu su tais, kurie jaučia pasaulį taip pat kaip jis.

Prisiminusi mūsų rytinius žaidimus lovoje, užsimerkiau ir leidausi užliejama geismo bangos. Miške vampyrui ruošiantis kažką nužudyti, norėjau jo taip, kaip šįryt, ir pradėjau suprasti, ko taip bijojo Metju. Iki šiol niekada nemaniau, kad kova už būvį ir seksualumas gali būti taip susiję.

Metju tyliai iškvėpė ir nieko nesakęs nusliūkino miško pakraščiu. Kai jis liuoktelėjo į priekį, elnias kilstelėjo galvą pažiūrėti, kas tas keistas gyvūnas.

Vos per kelias sekundes jis suprato, kad Metju kelia grėsmę. Aš būčiau užtrukusi daug ilgiau. Oda pasišiaušė. Pajutau tą patį susirūpinimą, kaip ir medžioklėje su Izabou. Elnias šoko bėgti ir pasileido žemyn nuo kalvos, bet Metju buvo greitesnis ir neleido priartėti prie mano slėptuvės. Užvijo jį atgal į viršų. Su kiekvienu žingsniu vampyras vis artėjo, o gyvūnas vis labiau nerimavo.

Žinau, kad bijai, – tariau tyliai tikėdamasi, kad elnias mane išgirs. – Jis turi tai padaryti. Tai daro ne dėl malonumo ar noro tave sužeisti, o tam, kad išgyventų.

Rakasa pasuko galvą ir nervingai mane nužiūrėjo. Ramindama paglosčiau, laikiau ranką kumelei ant kaklo.

Nusiramink, – tariau elniui. – Nebėk. Net tu neaplenksi šios būtybės. Elnias ėmė bėgti lėčiau ir suklupo ant duobės. Jis lėkė tiesiai į mane lyg būtų girdėjęs balsą ir dabar ieškotų jo savininko.

Ilgos Metju rankos sugavo elnią už ragų ir staigiai pasuko jo galvą į šoną. Gyvūnas parkrito ant nugaros, šonai sunkiai kilnojosi. Metju pasilenkęs laikė jo galvą per dvidešimt pėdų nuo tankmės. Elnias dar pamėgino pasispardyti ir atsistoti.

Pasiduok, – tariau liūdnai. – Šis gyvūnas baigs tavo gyvenimą.

Sumišęs ir išsigandęs pagautasis dar kartą pasimuistė ir nusiramino. Metju stebeilijo į aukos akių gelmes lyg laukdamas leidimo baigti savo darbą ir, sujudėjęs taip greitai, jog mačiau tik išsiliejusius juodus ir balkšvus atspalvius, įsisiurbė į elnio kaklą.

Jam maitinantis, gyvybė paliko gyvūno kūną, o Metju užliejo energijos banga. Oras pakvipo geležimi, tačiau nė vienas kraujo lašas nenukrito ant žemės. Kai elnias nebekvėpavo, Metju vis dar tyliai klūpėjo nuleidęs galvą.

Spustelėjau Rakasos šonus. Man artinantis, vampyro nugara įsitempė. Jis pakėlė iš pasitenkinimo spindinčias pilkai žalias akis. Išsitraukusi botagą numečiau jį kiek įmanoma toliau. Jis nukrito pamiškėje ir liko surakintas dygliakrūmių. Metju įdėmiai mane stebėjo, bet pavojus, jog supainios mane su elnio patele, buvo praėjęs.

Specialiai nusiėmiau šalmą ir nulipau nuo arklio atsukusi jam nugarą. Pasitikėjau juo net ir dabar, kai netikėjo pats savimi. Padėjusi ranką jam ant peties, atsiklaupiau šalia ir padėjau šalmą prie atmerktų elnio akių.

– Tavo medžioklė man patinka daug labiau nei Izabou. Elniui, manau, taip pat.

– Kuo jos medžioklės įpročiai taip skiriasi nuo manųjų? – prancūziška tartis buvo ryškesnė nei paprastai, balsas dar labiau hipnotizuojantis. Jis net kvepėjo kitaip.

– Ji medžioja iš biologinio poreikio, – paprastai paaiškinau. – O tu medžioji, nes tuomet pasijunti gyvas. Be to, jūs susitarėte.

Linktelėjau į elnią.

– Manau, galiausiai jis susitaikė.

Metju įdėmiai į mane žiūrėjo, sniegas ant skruostų virto ledu.

– Ar kalbėjai su šiuo elniu taip pat kaip su Rakasa ir Baltazaru?

– Aš nesikišau, jei dėl to nerimauji, – skubiai tariau. – Laimikis tavo.

Matyt, vampyrams tai labai svarbu.

Metju suvirpėjo.

– Neskaičiuoju taškų, – jis atitraukė žvilgsnį nuo negyvo gyvūno ir grakščiai, kaip sugeba tik vampyrai, pakilo ant kojų. Žemyn nutįso ilga liauna ranka. – Eime, klūpėdama ant žemės sušalsi.

Paėmiau jo ranką ir atsistojau svarstydama, kas atsikratys elnio kūno. Turbūt padės kas nors panašus į Džordžą ar Martą. Rakasa ramiausiai rupšnojo žolę ir visai nesijaudino dėl taip arti gulinčio negyvo gyvūno. Keista, bet buvau alkana kaip vilkas.

Rakasa, – tyliai pašaukiau. Ji pakėlė akis ir priėjo.

– Neprieštarausi, jei užkąsiu? – paklausiau dvejodama. Nežinojau, kaip reaguos Metju.

Jo lūpos trūktelėjo.

– Ne. Po to, ką šiandien padarei, mažiausia, ką galiu, tai palaukti, kol suvalgysi sumuštinį.

– Nėra jokio skirtumo, Metju.

Atidariau Rakasos balnakrepšį ir tylomis padėkojau. Marta, tegu laimina ją Dievas, įdėjo sumuštinių su sūriu. Numalšinusi alkį, nusivaliau nuo rankų trupinius.

Metju stebėjo mane kaip erelis.

– Tavęs tai netrikdo? – tyliai paklausė.

– Kas? Juk jau sakiau, kad su elniu viskas gerai.

– Blanka ir Lukas. Kad kažkada buvau vedęs, turėjau vaiką.

Aš pavydėjau Blankai, bet Metju nebūtų supratęs nei kaip, nei kodėl. Stengiausi sudėlioti mintis, kad mano vampyras suprastų.

– Man netrukdo buvusi meilė nei gyvai, nei mirusiai būtybei, – tariau supratingai. – Jei tik šią minutėlę nori būti su manimi.

– Šią minutėlę? – Jo antakiai išlinko kaip klaustukai.

– Svarbi tik ši minutė, – tai atrodė taip paprasta. – Jokia būtybė, gyvenusi taip ilgai kaip tu, negali būti be praeities. Nebuvai vienuolis ir nesitikiu, kad dėl nieko nesigaili. Jei aš taip myliu, negali būti, kad niekas iki šiol tavęs nemylėjo.

Metju prispaudė mane prie širdies. Meiliai prisiglaudžiau patenkinta, kad medžioklė nesibaigė tragiškai, o jo pyktis blėsta. Jis vis dar ruseno, tai buvo matyti įsitempusiame jo veide ir pečiuose, bet nekėlė pavojaus. Ilgais pirštais suėmė mano smakrą, kilstelėjo galvą.

– Ar labai supyktum, jei tave pabučiuočiau? – klausdamas vampyras nusuko žvilgsnį į šoną.

– Žinoma, ne, – pasistiebiau ant pirštų galiukų, kad mano lūpos būtų arčiau jo veido. Metju vis dar dvejojo, tad sunėriau rankas jam už kaklo. – Nebūk idiotas. Pabučiuok mane.

Jis taip ir padarė – trumpai, bet stipriai. Ant Kleirmonto lūpų jutau paskutinius kraujo likučius, bet tai negąsdino ir nebuvo nemalonu. Tai buvo Metju.

– Juk supranti, kad mes neturėsime vaikų, – tarė laikydamas mane taip arti, kad mūsų veidai beveik lietėsi. – Vampyrai negali susilaukti vaikų įprastu būdu. Tau tai nerūpi?

– Susilaukti vaikų galima keliais būdais, – niekada anksčiau apie tai nebuvau galvojusi. – Tave sukūrė Izabou ir esi jos vaikas, kaip Lukas buvo tavo ir Blankos. Be to, pasaulyje daugybė vaikų, kurie neturi tėvų.

Prisiminiau, kaip Sara ir Em pasakė, kad manieji dingo ir niekada nebegrįš.

– Galėtume juos priglausti. Jei nori, galim surinkti visą komandą.

– Jau metų metus nesu sukūręs vampyro. Vis dar galiu, bet tikiuosi, tu nenori didelės šeimos.

– Per pastarąsias tris savaites mano šeima padvigubėjo. Prisidėjai tu, Marta ir Izabou. Nežinau, kiek dar pakelsiu.

– Turi pridėti dar vieną.

Išpūčiau akis.

– Jūsų yra daugiau?

– Ech, visada yra daugiau, – tarė niūriai. – Pasirodo, vampyrų genealogija kur kas sudėtingesnė nei jūsų. Kraujo ryšiai sieja mus iš trijų pusių, o ne iš dviejų, bet šį šeimos narį tu jau pažįsti.

– Markusas? – paklausiau prisiminusi amerikietį sportiniais bateliais.

Metju linktelėjo.

– Jis pats papasakos tau savo istoriją. Kad ir įsimylėjau raganą, nemėgstu kovoti su nusistovėjusiomis pažiūromis taip kaip mano motina. Sukūriau Markusą prieš daugiau nei du šimtus metų ir labai juo didžiuojuos.

– Bet nenorėjai, kad imtų mano kraują laboratorijoje, – tariau susiraukusi. – Jis tavo sūnus, kodėl juo nepasitikėjai?

Juk tėvai turėtų pasikliauti savo vaikais.

– Jis sutvertas iš mano kraujo, brangioji, – Metju atrodė ir kantrus, ir egoistiškas. – Jei aš negaliu tau atsispirti, kaip man žinoti, kad jam nenutiks taip pat? Nepamiršk, jog nė vienas iš mūsų nėra apsaugotas nuo kraujo vilionių. Pasitikiu juo labiau nei nepažįstamuoju, bet niekada nesu visiškai ramus, kai aplink tave sukiojasi kitas vampyras.

– Net Marta? – buvau priblokšta. Visiškai ja pasitikėjau.

– Net Marta, – tarė tvirtai. – Nors tu ir ne jos skonio. Jai patinka stipresnių būtybių kraujas.

– Dėl Martos ir Izabou gali nesirūpinti, – dėl jų buvau visiškai tikra.

– Su mano motina būk atsargi, – įspėjo Metju. – Tėvas sakė niekada neatsukti jai nugaros ir buvo teisus. Raganos visada Izabou žavėjo ir kėlė jai pavydą. Esant tinkamoms aplinkybėms ir nuotaikai...

Jis papurtė galvą.

– Ir dar tai, kas nutiko Filipui.

Vampyras sustingo.

– Aš regiu vizijas, Metju. Mačiau, kaip Izabou pasakė tau, kad raganos sučiupo tėvą. Tavo motina galėjo manimi nepasitikėti, bet vis tiek įsileido į namus. Vienintelė grėsmė yra kongregacija. Jei paverstum mane vampyre, jos nebeliktų.

Jo veidas apniuko.

– Turėsiu pasikalbėti su mama apie tinkamas temas pokalbiams.

– Negali nuo manęs atskirti vampyrų pasaulio, savo pasaulio. Aš jame ir turiu žinoti taisykles, – užsiliepsnojau. Nuleidusi rankas, išskėčiau pirštus ir iš jų galiukų pasipylė mėlynos žiežirbos.

Metju išpūtė akis.

– Tu nesi vienintelė gąsdinanti būtybė, – mostelėjau žiežirbas svaidančiomis rankomis ir vampyras papurtė galvą. – Tad liaukis vaidinti herojų ir įsileisk mane. Nenoriu būti su ponu Lancelotu. Būk savimi – Metju Kleirmontu su aštriais vampyro dantimis, baisia motina, kraujo pilnais mėgintuvėliais, DNR tyrimais, siaubingu valdingumu ir antgamtiška uosle.

Viską išsakius, mėlynos žiežirbos liovėsi ir atsitraukė iki alkūnių laukdamos, jei man jų dar prireiktų.

– Jei prieisiu, – ramiai tarė lyg klausdamas, kiek valandų ar koks lauke oras. – Vėl pamėlynuosi ar jau baigei?

– Manau, kol kas viskas.

– Manai? – Jis vėl kilstelėjo antakius.

– Visiškai save kontroliuoju, – įsitikinusi tariau ir apgailestaudama prisiminiau skylę kilime Oksforde.

Staiga Metju apsivijo mane rankomis.

– Oi, – pasiskundžiau jam traiškant mano alkūnes ir šonkaulius.

– Su savo drąsa, ugnis svaidančiomis rankomis ir visais tais neįtikėtinais dalykais, kurių prišneki, įvarysi man žilę, nors vampyrams tai neįmanoma, – norėdamas įsitikinti, kad yra saugus, Metju aistringai mane pabučiavo. Likau be žado, nieko negalėjau pasakyti, tik priglaudžiau ausį prie jo krūtinkaulio ir kantriai laukiau širdies dūžio. Kai suspurdo, spustelėjau jį patenkinta, kad nesu vienintelė būtybė, plakančia širdimi.

– Laimėjai, ma vaillante file, – tarė glausdamasis prie manęs. – Stengsiuos – stengsiuos – daugiau tavęs taip nelepinti. Ir nenuvertink vampyrų, jie labai pavojingi.

Taip prie jo prisispaudus, buvo sunku į vieną sakinį sudėti „pavojus“ ir „vampyras“. Į mus atlaidžiai žvelgė Rakasa, iš abiejų snukio kampelių kyšojo žolės kuokštai.

– Jau baigei? – pakėliau galvą, kad galėčiau pažvelgti į akis.

– Jei klausi, ar noriu dar pamedžioti, atsakymas – ne.

– Rakasa sprogs. Ji jau ilgai ėda žolę ir negalės panešti mūsų abiejų, – mano rankos tvirtai suėmė jo sėdmenis.

Jis sulaikė kvapą ir sumurkė visai kitaip nei tada, kai būdavo piktas.

– Tu jok, aš eisiu šalia, – pasiūlė po dar vieno labai aistringo bučinio.

– Eikime abu, – po tiek valandų balne visai nenorėjau ropštis ant kumelės nugaros.

Kai įėjome pro pilies vartus, saulė jau leidosi. Visas Set Turas liepsnojo, kiekviena švieselė siuntė švytinčius sveikinimus.

– Namai, – atsikvėpiau.

Metju labiau žiūrėjo į mane nei į pilį. Nusišypsojo.

– Namai.