8

SKYRIUS

– Tiesą sakant, tas automobilis tokia banalybė, – mėginau nubraukti plaukus nuo veido, bet įsielektrinę jie traškėjo ir lipo prie pirštų.

Kleirmontas stovėjo atsišliejęs į jaguarą, atrodė atsipalaidavęs. Net jo jogos drabužiai buvo pilki ir juodi, atrodė lyg būtų ką tik išpakuoti, bet ne tokie prabangūs kaip bibliotekoje dėvimi apdarai.

Mąstydama apie blizgantį juodą automobilį ir elegantišką vampyrą, pasijutau keistai pavargusi. Diena buvo nekokia. Sugedo transporterio juosta, o darbuotojai užtruko visą amžinybę, kol ją sutaisė ir atnešė rankraščius. Mano pagrindinė mintis vis dar buvo neaiški; žiūrėdama į kalendorių, galvodama apie kolegų pilną auditoriją ir jų klausimus, jutau paniką. Buvo beveik spalis, o konferencija turėjo įvykti lapkritį.

– Manai, nedidelis dviejų durų automobilis būtų geriau? – paklausė siekdamas mano jogos kilimėlio.

– Ne, nemanau. – Rudens saulėlydis Kleirmontą pavertė tikru vampyru, tačiau pro šalį praeinantys studentai ir dėstytojai į jį nė nežvilgtelėjo. Jei jie nejunta, kas jis toks, – nemato, kas jis toks, – automobilis netikras. Jutau, kaip manyje ima tvenktis susierzinimas.

– Ar aš ką ne taip padariau? – pilkos Kleirmonto akys buvo plačiai atmerktos, atviros. Jis atidarė automobilio dureles ir man lipant vidun giliai įkvėpė.

– Tu mane uostai? – užsiliepsnojau. Po vakar dienos įtariau, kad mano kūnas jam išduoda įvairią informaciją.

– Neviliok manęs, – sumurmėjo uždarydamas mane viduje. Plaukeliai ant sprando pasišiaušė. Vampyras atidarė bagažinę ir įmetė mano krepšį vidun.

Jis lengvai įlipo į automobilį, neatrodė, kad jam būtų sunku lankstyti galūnes, rodės, kad jis tai daro be jokių pastangų. Automobilį užtvindė gaivus vakaro oras. Jis pabandė nutaisyti apgailestaujančią išraišką.

– Bloga diena?

Mečiau jam deginamą žvilgsnį. Kleirmontas puikiai žinojo apie mano dieną. Jis ir Miriam vėl buvo skaitykloje, neleido prie manęs artintis jokioms kitoms būtybėms. Kai išėjome persirengti jogai, Miriam liko įsitikinti, jog mūsų neseka virtinė demonų ar dar baisesnių padarų.

Kleirmontas daugiau nemėgino užmegzti pokalbio, tik užvedė automobilį ir nurūko Vudstoko keliu. Jis visas buvo apstatytas namais.

– Kur mes važiuojame? – įtariai paklausiau.

– Į jogos treniruotę, – ramiai atsakė. – Turint galvoje tavo nuotaiką, tau jos labai reikia.

– Ir kurgi ji vyks? – spyriausi. Pro kaimus sukome Blenheimo link.

– Gal jau apsigalvojai? – iš balso atrodė susierzinęs. – Nuvežti į tavo įprastą vietelę Didžiojoje gatvėje?

Prisiminus nevykusį vakarykštį užsiėmimą, kūnu perbėgo šiurpulys.

– Ne.

– Tuomet atsipalaiduok. Nesiruošiu tavęs pagrobti. Visai malonu leisti kam nors kitam viskuo pasirūpinti. Be to, tai – staigmena.

– Hmm, – sumurmėjau. Jis įjungė grotuvą ir iš garsiakalbių ėmė lietis klasikinės muzikos tonai.

– Liaukis galvoti ir paklausyk, – liepė. – Neįmanoma būti įsitempusiam, kai šalia Mocartas.

Vos galėjau save pažinti, bet išsitiesiau sėdynėje ir užsimerkiau. Jaguaras judėjo labai švelniai, buvo beveik negirdėti pašalinių garsų ir staiga pasijutau lyg kabočiau virš žemės, laikoma nematomų muzikos rankų.

Kleirmontas ėmė mažinti greitį ir mes sustojome prie sunkių geležinių vartų, kurių net ir aš nebūčiau perlipusi. Iš abiejų pusių buvo šiltų raudonų plytų sienos su netaisyklingomis figūromis ir sudėtingais raštais. Atsisėdau tiesiau.

– Iš čia jau matyti, – nusijuokė Kleirmontas. Jis nuleido langą ir ėmė spaudyti nedidelę blizgančią klaviatūrą. Pasigirdo signalas ir vartai atsidarė.

Važiuojant pro dar vienus vartus, senesnius nei pirmieji, po padangomis tarškėjo žvyro akmenukai. Čia nebuvo raitytų geležies konstrukcijų, tik žemesnes sienas apkabinusi arka. Jos viršuje buvo lyg ir nedidelė patalpa, iš visų pusių žvelgė langai. Priminė žibintą. Vartų kairėje stovėjo be galo gražus sargo namelis su susiraičiusiais kaminais ir švininiais langais. Nedidelė žalvarinė lentelė: SENASIS SARGO NAMELIS.

– Labai gražu.

– Taip ir maniau, kad tau patiks, – vampyras atrodė pamalonintas.

Jau temstant įsukome į parką. Automobilio garso pabaidyti prašuoliavo ir šešėliuose pasislėpė keli elniai. Pakilome į nedidelę kalvelę ir pasukome į įvažiavimą. Pasiekęs kalvos viršūnę, automobilis ėmė slinkti lėčiau, žibintai paniro į nakties tamsą.

– Štai ten, – tarė rodydamas kaire ranka.

Dviejų aukštų Tiudorų stiliaus dvaras buvo išsidėstęs aplink centrinį kiemą. Tamsoje švytėjo plytos, nutviekstos pro gumbuotų ąžuolų šakas krintančios ryškios šviesos.

Netekusi žado net nusikeikiau. Iš pradžių Kleirmontas į mane atsisuko nustebęs, tada nusijuokė.

Jis įsuko į apvalų įvažiavimą ir sustojo už naujausio modelio sportinio „Audi“ automobilio. Šalia stovėjo dar tuzinas automobilių, o į kalną vis kilo žibintai.

– Esi tikras, kad man pavyks? – Užsiiminėjau joga visą dešimtmetį, bet tai nereiškia, kad man gerai sekėsi. Kažkodėl nepaklausiau, ar čia bus tokia treniruotė, kur žmonės balansuoja ant vieno dilbio, o jų kojos kabo ore.

– Čia susirenka įvairių būtybių.

– Gerai, – nepaisant paprasto atsakymo, mano nerimas tik dar labiau išaugo.

Kleirmontas ištraukė iš bagažinės mūsų kilimėlius. Į kiemą įsuko paskutinis svečias. Metju lėtai priėjo prie mano durelių ir ištiesė ranką. Čia tai naujiena, – pamaniau paduodama jam savąją. Jis buvo siaubingai šaltas, mūsų temperatūrų skirtumas privertė mane atšokti.

Vampyras švelniai suėmė mano ranką ir lengvai truktelėjo padėdamas atsistoti. Prieš paleisdamas padrąsinamai spustelėjo. Nustebusi žvilgtelėjau jo pusėn ir pastebėjau, kad jis taip pat žvelgia į mane. Suglumę abu nusisukome.

Per kiemą ir dar vieną arką įėjome į namą. Dvaras buvo puikiai išlaikytas. Nė vienas vėliau gyvenęs architektas nebūtų leidęs iškirsti simetriškų langų ar užveisti įmantrių Viktorijos stiliaus žiemos sodų. Keliavome laiku.

– Neįtikėtina.

Kleirmontas nusišypsojo ir nusivedė mane pro dideles atviras medines duris su geležine atrama. Aiktelėjau. Išorė buvo įspūdinga, bet vidus – pribloškiamas. Į visas puses driekėsi nublizgintos, švytinčios plokštės. Milžiniškame židinyje degė ugnis. Vienintelis stalas ir keli suolai atrodė seni kaip pats namas, tik elektrinės šviesos išdavė, kad esame dvidešimt pirmajame amžiuje.

Tamsių suolų paviršių dengė šūsnys megztinių ir paltų, apačioje buvo išrikiuoti batai. Kleirmontas padėjo raktelius ant stalo ir nusiavė batus. Nusiaviau savuosius ir nusekiau paskui jį.

– Pameni, kai sakiau, kad susirenka įvairių būtybių? – tarė vampyras, kai pasiekėme duris. Pakėliau akis ir linktelėjau. – Tai va. Vienintelis būdas patekti į šį kambarį – būti viena iš mūsų.

Jis atidarė duris. Į mane įsmigo, įsispaudė tuzinai akių. Kambarys buvo pilnas raganų, demonų ir vampyrų. Jie sėdėjo ant ryškiaspalvių kilimėlių, vieni sukryžiavę kojas, kiti atsiklaupę laukė, kol prasidės užsiėmimas. Kai kurie demonai sėdėjo su ausinėmis, raganų liežuvavimas skleidė tolygų zvimbimą. Vampyrai sėdėjo tylėdami nieko nesakančiais veidais.

Man atvipo žandikaulis.

– Atsiprašau, – tarė Kleirmontas. – Bijojau, kad jei pasakysiu, nebenorėsi eiti, o šie užsiėmimai geriausi visame Oksforde.

Prie mūsų priėjo ragana trumpais, varnos juodumo plaukais ir balintos kavos spalvos oda. Kitos būtybės nusuko žvilgsnius ir pasinėrė į tylią meditaciją. Mums įėjus, Kleirmontas kiek įsitempė, tačiau pamatęs raganą akivaizdžiai atsipalaidavo.

– Metju, – kimus balsas turėjo indišką akcentą. – Sveikas.

– Amira, – linktelėdamas pasisveikino. – Tai moteris, apie kurią tau pasakojau, Diana Bišop.

Ragana atidžiai mane apžiūrėjo ir nusišypsojo.

– Malonu susipažinti, Diana, sveika atvykusi į senąjį sargo namelį.

Ėmiau galvoti, ar čia kas nors žino apie Ešmoul 782, bet nemačiau nė vieno pažįstamo veido, o kambaryje buvo ramu, jaučiausi laisvai, nebuvo jokios įtampos, kurią paprastai jusdavau būdama tarp būtybių.

Mano riešą suėmė tvirta, šilta ranka. Širdis sustojo. Pritrenkta pažvelgiau į Amirą. Kaip jai tai pavyko?

Jai paleidus riešą, pulsas vėl tapo normalus.

– Manau, kad tau ir Dianai bus patogiausia štai ten, – tarė ji Kleirmontui. – Sėskit ir galėsime pradėti.

Kambario gale išvyniojome savo kilimėlius, durys užsidarė. Man iš dešinės nieko nebuvo, bet kiek toliau lotoso poza sėdėjo du užsimerkę demonai. Nudiegė pečius. Krūptelėjau ir ėmiau galvoti, kas mane nužiūrinėja, bet jausmas greitai dingo.

Atsiprašau, – tarė liūdnas tylus balselis mano galvoje.

Balsas sklido iš kambario priekio, ta pačia kryptimi kaip ir dilgčiojimas. Amira susiraukusi pažiūrėjo į kažką pirmoje eilėje ir kreipėsi į mokinius.

Vos išgirdusi jos balsą, iš įpročio sukryžiavau kojas. Po sekundėlės Kleirmontas padarė tą patį.

– Užsimerkite, – Amira paėmė nedidelį nuotolinio valdymo pultelį, iš lubų ir sienų ėmė lietis meditacinės giesmės. Skambėjo viduramžiškai. Vienas vampyras palaimingai atsiduso.

Mano akys klajojo po pagrindine sale kažkada buvusį kambarį ir žavėjosi puikiomis gipsatūromis.

– Užsimerkite, – vėl švelniai paragino Amira. – Sunku pamiršti rūpesčius, darbus, savuosius ego, bet tam čia ir susirinkome šį vakarą.

Žodžiai buvo pažįstami, buvau girdėjusi daugybę panašių variantų kituose užsiėmimuose, tačiau šiame kambaryje jie įgavo naują prasmę.

– Šį vakarą mėginsime suvaldyti savo energiją. Praleidome daug laiko stengdamiesi būti tuo, kuo nesame. Atsikratykite šių troškimų. Gerbkite save tokius, kokie esate.

Amira parodė kelis tempimo pratimus, atsiklaupę apšildėme stuburus ir susirangėme galvą nuleidusio šuns poza. Kelis kartus įkvėpėme nejudėdami, tuomet pritraukėme rankas prie kojų ir atsistojome.

– Kojomis susmikite į žemę ir užimkite kalno pozą.

Sutelkiau dėmesį į pėdas ir netikėtai pajutau, kaip sudrebėjo grindys. Išpūčiau akis.

Toliau sekėme Amirą, ji pradėjo vinyasa. Iškėlėme rankas virš galvos ir nerdami žemyn pritraukėme plaštakas prie pėdų. Pakilome tiek, kad stuburas būtų lygiagretus grindims, tada susilenkėme, ištiesėme kojas atgal lyg atsispaudimams. Tuzinai raganų, demonų ir vampyrų rangė kūnus į grakščius kylančius vingius. Mes toliau lankstėmės, rangėmės, vėl pakėlėme rankas virš galvos ir švelniai suglaudėme delnus. Amira leido kiekvienam judėti savu greičiu. Ji paspaudė mygtuką ir kambarį užliejo lėta Eltono Džono „Rocket Man“ melodija.

Keista, bet ji puikiai tiko, į taktą kartojau gerai žinomus judesius, giliai kvėpavau įtempusi raumenis, iš galvos dingo visos mintys. Pradėjus tų pačių pozų virtinę trečią kartą, kambario energija pasikeitė.

Trys raganos pakibo ore virš medinių grindlenčių.

– Likite ant žemės, – liepė Amira.

Dvi tyliai nusileido ant grindų. Trečiasis nėrė žemyn kaip gulbė ir pirma rankomis, paskui kojomis palietė žemę.

Tiek demonai, tiek vampyrai turėjo problemų su tempu. Kai kurie demonai judėjo taip lėtai, kad atrodė suakmenėję. Vampyrai, priešingai: galingi jų raumenys greitai susivydavo ir atsipalaiduodavo su didžiule jėga kaip spyruoklės.

– Švelniau, – murmėjo Amira. – Nereikia persistengti, nereikia persitempti.

Pamažu kambario energija vėl tapo kokia buvus. Amira rodė daugybę stovimų pozų. Vampyrams jos patiko labiausiai: be jokių pastangų stovėdavo sustingę kelias minutes. Greitai lioviausi galvoti apie kitus kambaryje esančius padarus, man neberūpėjo, ar su visais spėju. Liko tik ši minutė ir judesys.

Kai vėl susėdome ant grindų pasiruošę nugaros lenkimams ir apsivertimams, pastebėjau, kad visi kambaryje permirkę prakaitu. Žinoma, išskyrus vampyrus, kurie net nebuvo sudrėkę. Kai kurie atsistojo ant rankų ar balansavo ant dilbių, tačiau aš nebuvau viena iš jų. Kleirmontas buvo. Vienu metu atrodė, kad jis remiasi tik ausimis, tobulas kūnas kabojo virš žemės.

Sunkiausia užsiėmimo dalis buvo lavono poza – savasana. Beveik neįmanoma gulėti lygiai ant nugaros ir nejudėti. Faktas, kad visus kitus ji atpalaidavo, tik dar labiau erzino. Gulėjau tyliai kaip tik sugebėjau, užsimerkusi, stengiausi nekrūpčioti. Tarp savęs ir vampyro pajutau žingsnius.

– Diana, – sušnabždėjo Amira. – Ši poza ne tau. Apsiversk ant šono.

Staiga atsimerkiau. Įsistebeilijau į juodas raganos akis persigandusi, kad ji bus perpratusi mano paslaptį.

– Susirangyk į kamuoliuką. – Nustebusi padariau kaip liepiama. Kūnas iš karto atsipalaidavo. Ji švelniai patapšnojo man per petį. – Ir atsimerk.

Pasisukau į Kleirmontą. Nors Amira buvo išjungusi šviesą, švytinti jo oda leido puikiai įžiūrėti bruožus. Iš šono atrodė kaip Vestminsterio vienuolyne ant kapo gulintis viduramžių riteris: ilgos kojos, ilgas liemuo, ilgos rankos, griežtas veidas. Nors atrodė už mane vyresnis vos keliais metais, Kleirmonto išvaizda buvo kažkuo senovinė. Mintimis sekiau jo kaktos liniją, nematomu pirštu vedžiau nuo nelygios plaukų linijos iki atsikišusių, tankių, juodų antakių. Mano įsivaizduojamas pirštas pasiekė nosies galiuką ir perbėgo lūpų linkiu.

Skaičiavau, kada įkvėps. Pasiekus du šimtus, krūtinė kilstelėjo ir jis ilgai ilgai neiškvėpė.

Galiausiai Amira pasakė, kad metas grįžti į išorinį pasaulį. Metju pasisuko į mane ir atsimerkė. Jo veidas atsipalaidavo, maniškis taip pat. Visi aplink bruzdėjo, bet aš visai nenorėjau elgtis kaip kiti. Likau kur buvusi, įsistebeilijusi į vampyro akis. Metju laukė visiškai nejudėdamas, žiūrėjo, kaip jį stebiu. Kai atsisėdau, dėl staigios kraujo tėkmės kūne kambarys ėmė suktis.

Amira baigė jogą giesme ir paskambino sidabriniais varpeliais, kurie kabėjo jai ant pirštų. Užsiėmimas buvo baigtas.

Raganoms ir vampyrams sveikinantis, po kambarį sklido švelnus murmesys. Demonai krykštavo daug garsiau, rengėsi vidurnakčio susitikimams Oksfordo klubuose, klausinėjo, kur geriausias džiazas. Nusišypsojusi supratau, kad jie sekė energiją, ir prisiminiau Agatos pasakojimą apie spurdančias jų sielas. Du bankininkai iš Londono, abu vampyrai, kalbėjo apie žmogžudysčių seriją sostinėje. Prisiminusi Vestminsterį, pajutau nerimą. Metju juos rūsčiai nužvelgė ir abu ėmė derinti rytojaus priešpiečius. Išeidami visi turėjo pro mus prasisprausti: raganos smalsiai linksėjo, net demonai žiūrėjo į akis ir šypsojosi. Manęs vengė tik vampyrai, bet jie visi pasisveikino su Kleirmontu.

Galiausiai likome tik aš, Metju ir Amira. Ji suvyniojo savo kilimėlį ir priėjo prie mūsų:

– Puikiai padirbėjai, Diana, – tarė.

– Ačiū, Amira, niekada nepamiršiu šios treniruotės.

– Visada esi laukiama. Su ar be Metju, – ji švelniai paplekšnojo jam per petį. – Turėjai ją įspėti.

– Bijojau, kad tuomet ji neateis, o man atrodė, kad Dianai turėtų patikti.

Sugavau drovų jo žvilgsnį.

– Išeidami išjunkite šviesas, – paprašė Amira eidama pro duris.

Mano akys vis dar grožėjosi sale.

– Buvo tikra staigmena, – tariau sausai. Nesirengiau taip greitai jo paleisti.

Jis tyliai priėjo prie manęs iš nugaros.

– Tikiuosi, maloni. Patiko?

Iš lėto linktelėjau ir pasisukau atsakyti. Jis stovėjo trikdomai arti ir buvo toks aukštas, kad turėjau atlošti galvą, jei nenorėjau spoksoti į jo krūtinkaulį.

– Patiko.

Metju veidą perskėlė širdį stabdanti šypsena.

– Džiaugiuosi.

Buvo sunku išsilaisvinti iš jo akių, tad, norėdama išsklaidyti kerus, pasilenkiau ir ėmiau vynioti kilimėlį. Metju išjungė šviesą ir susirinko daiktus. Kai galerijoje avėmės batus, židinyje buvo likusios tik rusenančios žarijos.

Jis pasiėmė raktelius.

– Gal prieš grįžtant į Oksfordą galiu pasiūlyti puodelį arbatos?

– Kur?

– Galim eiti į sargo namelį, – tarė dalykiškai.

– Ten yra kavinė?

– Ne, bet yra virtuvė, taip pat yra kur atsisėsti. Galiu išvirti arbatos, – paerzino.

– Metju! – sušukau priblokšta. – Čia tavo namai?

Tuo metu mes jau stovėjome tarpduryje ir žvelgėme į kiemą. Ant vartų buvo užrašyta: „1536“.

– Pats juos pastačiau, – tarė atidžiai mane stebėdamas.

Metju Kleirmontui buvo mažiausiai penki šimtai metų.

– Reformacijos žala, – tęsė. – Henris man atidavė žemę su sąlyga, kad nugriausiu vienuolyną ir viską pradėsiu nuo pradžių. Išsaugojau, ką galėjau, bet nedaug. Tuo metu karalius elgėsi kvailai. Kai kur vis dar stovi angelų, išliko kelios akmeninės skulptūros, kurių nepajėgiau nugriauti. Visa kita – nauja statyba.

Niekada negirdėjau, kad kas nors šešioliktojo amžiaus statinį vadintų nauja statyba. Mėginau žvelgti į namą ne Metju akimis, o kaip į jo paties dalelę. Tai buvo namai, kuriuose jis norėjo gyventi prieš penkis šimtus metų. Juos pamačiusi, ėmiau geriau jį suprasti. Dvaras buvo tylus ir ramus kaip ir jis pats. Be to, buvo tvirtas ir tikras. Nebuvo nieko nereikalingo – jokių papildomų papuošimų, nieko, kas blaškytų dėmesį.

– Dvaras labai gražus, – paprastai tariau.

– Per didelis vienam žmogui, – atsakė. – Ir per trapus. Nors prižiūrima puikiai, kiekvieną kartą pravėrus langą, kas nors nukrinta. Leidžiu Amirai naudotis keliais kambariais ir porą kartų per savaitę ji čia įsileidžia mokinių.

– Pats gyveni sargo namelyje? – paklausiau eidama akmenų grindiniu automobilio link.

– Dalį laiko. Darbo dienomis būnu Oksforde, bet savaitgalį grįžtu čia, kur ramiau.

Supratau, kad vampyrui turėtų būti sunku gyventi tarp triukšmingų studentų ir nori nenori klausytis jų plepalų.

Sulipome į automobilį ir nuvažiavome nedidelį atstumą iki sargo namelio. Kadangi kažkada tai buvo dvaro veidas, namelis buvo daug labiau išpuoštas ir išgražintas nei pagrindinis pastatas. Apžiūrinėjau susiraičiusius kaminus ir įmantrius piešinius ant plytų.

Metju sudejavo.

– Žinau, kaminai buvo klaida. Mūrininkas labai norėjo pamėginti. Jo pusbrolis dirbo Volsiui karališkajame Hamptono dvare. Buvo be galo užsispyręs.

Prie durų Kleirmontas spustelėjo šviesos jungiklį ir pagrindinį kambarį užliejo auksinis spindesys. Jo grindys buvo išklotos tvirtomis akmens plokštėmis, o akmeninis židinys buvo pakankamai didelis, kad galėtum išsikepti buivolą.

– Tau šalta? – paklausė Metju eidamas į tą kambario dalį, kur buvo įrengta prabangi, moderni virtuvė. Joje viešpatavo ne viryklė, o šaldytuvas. Stengiausi negalvoti, ką jis ten laiko.

– Truputį, – suėmiau megztinio kraštus. Buvo pakankamai šilta, bet dėl džiūstančio prakaito nakties oras atrodė vėsus.

– Tuomet užkurk židinį, – pasiūlė Metju. Viskas buvo paruošta, man užteko paimti ilgą degtuką iš antikvarinės alavinės alaus kvortos ir jį uždegti.

Metju užkaitė arbatinį, o aš vaikštinėjau po kambarį ir mėginau suprasti jo skonį. Ant akmeninių plokščių puikavosi tamsus medis ir ruda oda. Senas kilimas, margintas šiltais mėlynos, raudonos ir ochros atspalviais, suteikė gyvybės. Virš židinio atbrailos kabojo milžiniškas juodaplaukės, septynioliktojo amžiaus gražuolės, apsivilkusios geltona suknia, portretas. Tikriausiai tapytas sero Piterio Lelio.

Metju pastebėjo mano susidomėjimą.

– Mano sesuo Luiza, – jis išlindo iš už spintelės, rankose laikė puikiai padengtą arbatos padėklą. Kai pažvelgė į drobę, jo veide buvo matyti liūdesys. – Dieu*, ji buvo graži.

– Kas jai nutiko?

– Ji išvyko į Barbadosą, tikėjosi tapti karaliene. Mėginome paaiškinti, kad jos susižavėjimas jaunais džentelmenais mažytėje saloje neliks nepastebėtas, bet ji nesiklausė. Luizai patiko gyventi plantacijose. Ji investavo į cukrų ir vergus, – vampyro veidu nuslinko šešėlis. – Saloje kilus maištui, konkurentai, supratę, kas ji tokia, nusprendė jos nusikratyti. Jie supjaustė Luizos galvą riekelėmis, o kūną sukapojo į gabalus ir sudegino. Vėliau apkaltino vergus.

– Labai apgailestauju, – atsakiau žinodama, kad tokioje situacijoje žodžiai nedera.

Metju išspaudė šypsenėlę.

– Mirtis buvo tokia pat baisi, kaip ir pati moteris. Mylėjau savo seserį, bet buvo nelengva. Ji įsisavindavo kiekvieno pragyvento amžiaus ydas, jei tik būdavo galima kaip nors išsišokti, Luiza taip ir padarydavo, – Kleirmontas sunkiai atsikratė šalto sesers veido. – Įpilsi?

Jis pastatė padėklą ant žemo ąžuolinio staliuko tarp dviejų odinių sofų priešais židinį.

Sutikau laiminga, kad galėsiu praskaidrinti nuotaiką, tačiau mano galvoje sukosi tiek klausimų, kad jų būtų užtekę keliems pokalbiams. Mane stebėjo didžiulės juodos Luizos akys, stengiausi neišpilti nė lašelio ant blizgančio medinio paviršiaus. Galbūt kažkada jis priklausė jai. Metju nepamiršo didelio ąsočio pieno ir cukraus, o aš ilgai ruošiau arbatą, kol ji tapo reikiamos spalvos, ir atsidususi atsilošiau į pagalvėles.

Metju mandagiai laikė puodelį rankose, bet nė karto nepakėlė prie lūpų.

– Neprivalai to daryti dėl manęs, – tariau žvilgtelėjusi į puodelį.

– Žinau, – gūžtelėjo pečiais. – Tai įprotis, malonus apsimetinėjimas.

– Kada pradėjai užsiimti joga? – paklausiau mėgindama pakeisti temą.

– Tada, kai Luiza išvyko į Barbadosą. Iškeliavau į Rytų Indiją ir per liūčių sezoną apsistojau Goa. Ten nebuvo ką veikti, galėjai tik gerti ir stengtis pažinti Indiją. Tuomet jogai buvo kitokie, daug dvasingesni nei dauguma šių laikų mokytojų. Su Amira susipažinau prieš porą metų, kai dalyvavau konferencijoje Mumbajuje. Vos tik išgirdau apie jos vedamus užsiėmimus, supratau, kad ji apdovanota taip pat kaip senieji jogai ir, priešingai nei kitos raganos, nėra nusistačiusi prieš draugystes su vampyrais, – jo balse pasigirdo kartėlis.

– Pakvietei ją atvykti į Angliją?

– Paaiškinau, kokios čia būtų galimybės, ir ji nutarė pamėginti. Daro tai jau dešimt metų, kiekvieną savaitę susirenka daugybė mokinių. Žinoma, Amira moko ir privačiai, daugiausia žmones.

– Nesu pratusi, kad raganos, vampyrai ir demonai kuo nors dalytųsi – net jogos treniruote. Jei būtum pasakęs, kad tai įmanoma, nebūčiau patikėjusi.

– Amira optimistė, jai patinka iššūkiai. Iš pradžių nebuvo lengva. Vampyrai nenorėjo būti vienoje patalpoje kartu su demonais, o pasirodžius raganoms, niekas nenorėjo jomis pasitikėti, – balsas išdavė jo paties įsišaknijusį išankstinį nusistatymą. – Dabar dauguma susirinkusiųjų supranta, kad tarp mūsų daugiau panašumų nei skirtumų, ir vieni su kitais elgiasi pagarbiai.

– Gal ir atrodom panašūs, – tariau ir gurkštelėjusi arbatos pritraukiau kelius prie krūtinės. – Bet tokie nesijaučiam.

– Ką turi galvoje? – Metju įdėmiai į mane žiūrėjo.

– Kaip suprantam, kad kažkas yra vienas iš mūsų – būtybė, – atsakiau sutrikusi. – Prisilietimai, dilgčiojimai, šaltis.

Metju papurtė galvą.

– Nežinau, aš ne raganius.

– Nejauti, kai į tave žiūriu? – paklausiau.

– Ne, o tu? – atviraširdiškos jo akys šaltai nutvilkė odą.

Linktelėjau.

– Koks tai jausmas? – jis palinko artyn. Viskas atrodė visiškai įprasta, bet jutau spąstus.

– Pasidaro... šalta, – lėtai atsakiau nežinodama, kiek atskleisti. – Lyg po oda slystų ledas.

– Turėtų būti nemalonu, – jis truputį suraukė kaktą.

– Visai ne, – sąžiningai atsakiau. – Tik truputį keista. Bjauriausia su demonais, kai jie spokso, jautiesi bučiuojamas.

Nutaisiau grimasą.

Metju nusijuokė, pastatė puodelį ant stalo, atrėmė alkūnes į kelius ir liko pasisukęs į mane.

– Tai naudoji kai kurias raganiškas galias?

Spąstai tarkštelėjo ir užsivėrė.

Supykusi, nuraudusiais skruostais įsistebeilijau į grindis.

– Geriau jau niekada nebūčiau atvertusi Ešmoul 782 ar paėmusi iš lentynos to prakeikto žurnalo! Tai buvo tik penktas kartas, kai šiemet panaudojau magiją. Juk tas kartas su skalbykle nesiskaito, padariau tai tik tam, kad vanduo neužtvindytų buto apačioje.

Metju pakėlė rankas pasiduodamas.

– Diana, man visai nerūpi, ar tu naudoji magiją. Aš tik nustebęs, kad naudoji taip daug.

– Nenaudoju nei magijos, nei galios, nei burtų, nei kerų. Vadink kaip nori. Aš ne tokia, – mano skruostus išmušė raudonos dėmės.

– Tokia. Tai tavo kraujyje, tavo kauluose. Gimei ragana taip pat, kaip gimei mėlynakė blondinė.

Niekada negalėjau paaiškinti, kodėl vengiu magijos. Sara ir Em to nesuprato. Metju taip pat. Mano arbata atšalo, o kūnas liko susisukęs į kamuoliuką. Mėginau išvengti jo žvilgsnio.

– Man to nereikia, – galiausiai iškošiau pro sukąstus dantis. – Niekada to neprašiau.

– O kas čia bloga? Tau patiko Amiros empatijos galia. Tai didžioji jos magijos dalis. Raganos talentai neprastesni už dovaną muzikuoti ar rašyti eiles – jie tik truputį kitokie.

– Nenoriu būti kitokia, – atrėžiau piktai. – Noriu paprasto, įprasto gyvenimo... kaip žmonių.

Be mirties, pavojaus ir baimės būti atpažintai, – pamaniau sučiaupusi lūpas.

– Tikriausiai ir pats norėtum būti normalus.

– Kaip mokslininkas, galiu tau pasakyti, Diana, kad nėra tokio dalyko kaip „normalu“, – jo balsas prarado švelnumą. – „Normalu“ yra tik pasaka prieš miegą, legenda, kurią sau pasakoja žmonės, kad geriau jaustųsi susidūrę su įrodymais, jog daug kas šiame pasaulyje nėra „normalu“.

Niekas, ką jis sakė, negalėjo sugriauti mano įsitikinimo, kad būti magiška būtybe žmonių valdomame pasaulyje yra pavojinga.

– Diana, pažiūrėk į mane.

Prisiverčiau atsisukti.

– Mėgini nustumti magiją į šoną taip pat, kaip tavo tyrinėjami mokslininkai prieš kelis šimtus metų. Problema ta, – tęsė pašnabždomis, – kad tai nepavyko. Net žmonės negali visiškai išstumti magijos. Pati taip sakei. Ji vis grįžta.

– Tai kas kita, – sušnabždėjau. – Tai mano gyvenimas. Jį galiu kontroliuoti.

– Ne kas kita, – jo balsas buvo ramus ir užtikrintas. – Gali mėginti laikytis nuo magijos atokiai, bet pavyks ne ką geriau nei Robertui Hukui ar Izaokui Niutonui. Jie abu žinojo, kad tokio dalyko kaip pasaulis be magijos nėra. Hukas buvo genialus, sprendė mokslines problemas trijose dimensijose, kūrė instrumentus, rengė eksperimentus, tačiau pernelyg bijojo gamtos paslapčių. Niutonas? Protingiausias žmogus, kokį tik pažinojau. Jis nebijojo to, ko lengvai nepamatysi ir nepaaiškinsi, – priimdavo tai. Kaip istorikė žinai, kad alchemija ir tikėjimas nematomomis, galingomis augimo ir kitimo jėgomis leido jam atrasti gravitacijos teoriją.

– Tuomet istorijoje aš esu Robertas Hukas. Nenoriu būti legenda kaip Niutonas, – Kaip mano motina.

– Huko baimė pavertė jį kandžiu ir pavydžiu, – įspėjo Metju. – Visą gyvenimą žvalgėsi per petį ir rengė kitų žmonių sugalvotus eksperimentus. Ne pats geriausias gyvenimas.

– Nesiruošiu painioti magijos su darbu, – atkirtau užsispyrusi.

– Tu ne Hukas, Diana, – tvirtai tarė Kleirmontas. – Jis buvo tik žmogus ir sugriovė savo gyvenimą mėgindamas atsispirti magijai. Tu – ragana. Jei darysi tą patį, tai tave pribaigs.

Į mano mintis ėmė graužtis baimė – toliau nuo Metju Kleirmonto. Jis buvo patrauklus, jam kalbant atrodė, kad būti būtybe paprasta ir lengva. Tačiau pats buvo vampyras, negalėjau juo pasitikėti. Be to, jis klydo dėl magijos. Turėjo klysti. Jei ne, visas mano gyvenimas buvo bevaisė kova su įsivaizduojamu priešu.

Mano pačios kaltė, kad bijojau. Nepaisydama visų savo taisyklių, įsileidau magiją, o paskui ją atsekė ir šis vampyras. Toliau – tuzinai būtybių. Prisiminusi, kaip dėl magijos žuvo abu mano tėvai, pajutau artėjantį panikos priepuolį, kvėpavimas tapo negilus, odą dilgčiojo.

– Vienintelis man žinomas būdas išlikti – gyventi be magijos, – kvėpavau lėtai, nenorėjau įsileisti to jausmo, bet buvo sunku tą padaryti, kai po kambarį slankiojo mamos ir tėčio šmėklos.

– Gyveni melu, kuris net neįtikina. Manai, kad gali apsimesti žmogumi, – Metju kalbėjo dalykiškai, beveik kaip klinicistas. – Neapkvailini nieko, išskyrus save. Mačiau, kaip jie į tave žiūri. Supranta, kad tu kitokia.

– Nesąmonė.

– Kiekvieną kartą, kai pažvelgi į Šoną, palieki jį be žado.

– Paskutiniais metais koledže jis buvo mane įsimylėjęs, – atsakiau nerūpestingai.

– Šonas vis dar tave įsimylėjęs, bet ne tai svarbiausia. Ar ponas Džonsonas taip pat vienas iš tavo gerbėjų? Jam beveik taip pat prastai kaip Šonui, dreba su kiekviena tavo nuotaikos permaina ir jaudinasi, kad tau teks sėdėti kitoje vietoje. Ir ne tik žmonės. Vos ne mirtinai išgąsdinai Domą Berno, kai į jį atsisukai.

– Tas vienuolis bibliotekoje? – negalėjau patikėti. – Jį išgąsdinai tu, o ne aš.

– Domą Berno pažįstu nuo 1718-ųjų, – sausai atsakė Metju. – Jis puikiai mane pažįsta, jam nėra ko bijoti. Susipažinome kunigaikščio Čendoso rengtame vakarėlyje. Jis dainavo Demono partiją Hendelio „Acis ir Galatėja“. Patikėk, jį išgąsdino tavo galia, ne mano.

– Tai žmonių pasaulis, Metju, ne pasaka. Žmonių daugiau nei mūsiškių ir jie mūsų bijo. Nėra nieko galingesnio nei žmogaus baimė – jai neprilygsta nei magija, nei vampyro jėga. Niekas.

– Žmonėms geriausiai sekasi baimė ir neigimas, Diana, tai netinkamas kelias raganai.

– Aš nesu išsigandusi.

– Taip, esi, – švelniai tarė stodamasis. – Manau, laikas parvežti tave namo.

– Klausyk, – man reikėjo informacijos apie rankraštį. – Mus abu domina Ešmoul 782. Ragana ir vampyras negali būti draugais, bet mes galim kartu dirbti.

– Nežinau, – atsakė abejingai.

Kelionė atgal į Oksfordą buvo tyli. Staiga pagalvojau, kad žmonės nieko nesupranta apie vampyrus. Kad paverstų juos siaubingomis pabaisomis, vaizdavo kaip kraujo ištroškusius žmogžudžius, tačiau mane labiau gąsdino Metju pykčio pliūpsniai, jo nuotaikų kaita.

Kai atvažiavome į Niu koledžo skersgatvį, Metju iš bagažinės ištraukė mano kilimėlį.

– Gero savaitgalio, – tarė be jokių emocijų.

– Labanakt, Metju. Ačiū, kad nusivežei į jogą, – mano balsas buvo toks pats bejausmis kaip ir jo. Nors nueidama jaučiau jo šaltą žvilgsnį, neatsisukau.

_______________