32

SKYRIUS

Iki pat oro uosto mano akys buvo kietai užmerktos. Praeis dar daug laiko, kol galėsiu skristi ir negalvoti apie Satu.

Lione viskas vyko akinamai greitai. Buvo akivaizdu, kad Set Ture Metju viskuo pasirūpino ir pranešė atsakingiems asmenims, jog lėktuvas bus naudojamas ligoniui gabenti. Vos tik vampyras patvirtino savo tapatybę ir oro uosto darbuotojas žvilgtelėjo į mane, nepaisant mano prieštaravimų, buvau pasodinta į vežimėlį ir nustumta prie lėktuvo. Imigracijos kontrolės pareigūnas trepsėjo iš paskos ir dėliojo štampus mano pase.

De Klermontų lėktuvo vidus priminė prabangią jachtą: kėdės, kurios išsilanksto į miegamuosius krėslus, zonos su minkštasuoliais ir staliukais, mažytė virtuvėlė, kur uniformuotas skrydžio palydovas laukė su buteliu raudonojo vyno ir atšaldytu mineraliniu vandeniu. Metju pasodino mane į didžiulį miegamąjį krėslą ir išdėliojo pagalves taip, kad nespaustų nugaros. Pats atsisėdo šalia. Boldvinas užėmė stalą, kurio būtų pakakę tarybos posėdžiui, įjungė du kompiuterius, išskleidė daugybę popierių ir pradėjo nesustodamas kalbėti telefonu.

Kai pakilome, Metju liepė man numigti, o kai pamėginau prieštarauti, pagrasino morfijumi. Kol ginčijomės, jo kišenėje suburzgė telefonas.

– Markusas, – tarė žvilgtelėjęs į ekraną. Boldvinas pakėlė akis nuo stalo.

Metju spustelėjo žalią mygtuką.

– Sveikas, Markusai. Aš lėktuve su Diana ir Boldvinu, skrendame į Niujorką, – jis kalbėjo greitai, sūnui nebuvo kada įsiterpti. Iki pokalbio pabaigos Markusui pavyko pratarti vos porą žodžių.

Vos Kleirmontas nuspaudė raudoną mygtuką, ekrane pasirodė daugybė teksto eilučių. Vampyrams, kurie taip siekia privatumo, trumposios žinutės buvo Dievo dovana. Metju pirštai skraidžiojo virš mygtukų, jis atsakinėjo į pranešimus. Galiausiai ekranas aptemo ir jis nusišypsojo.

– Viskas gerai? – švelniai paklausiau žinodama, kad tikrąją istoriją išgirsiu tik tada, kai šalia nebus Boldvino.

– Taip. Jam tik buvo smalsu, kur mes. – Abejotina, ypač turint galvoje paros metą.

Pagaliau apsnūdau ir Metju nebereikėjo prašyti, kad pamiegočiau.

– Ačiū, kad mane radai, – tariau užmerkusi akis.

Atsakydamas jis palenkė galvą ir padėjo man ant peties.

Nubudau tik tada, kai nusileidome Lagvardijos oro uoste ir įsukome į privatiems lėktuvams skirtą zoną. Tai, kad atvykome ten, o ne į kitą daug pilnesnį oro uostą tik dar kartą įrodė, kaip patogiai keliauja vampyrai. Metju tapatybė ir čia suveikė magiškai – mus tuoj pat praleido. Kai baigėme tvarkyti imigracijos popierius, Boldvinas apžiūrėjo mane, sėdinčią vežimėlyje, ir už jo stovintį paniurusį brolį.

– Atrodot nekaip, – pakomentavo.

– Ta gueule, – atsakė Metju nenuoširdžiai šypsodamasis. Nors beveik nesupratau prancūziškai, kažkodėl jaučiau, kad tai ne tas žodelis, kurį sakytum girdint motinai.

Boldvinas plačiai išsišiepė.

– Taip jau geriau, Metju. Gera matyti, kad tavyje išliko kovinė dvasia. Tau jos prireiks, – Boldvinas žvilgtelėjo į laikrodį. Šis buvo toks pats masyvus kaip ir jo savininkas, skirtas narams ir karo pilotams, su daugybe mygtukų, galintis atlaikyti neigiamą spaudimą. – Po kelių valandų turiu dalyvauti susitikime, bet prieš tai noriu patarti.

– Aš viskuo pasirūpinsiu, Boldvinai, – tarė Metju pavojingai švelniu balsu.

– Ne, nepasirūpinsi. Be to, kalbu ne su tavimi, – masyvus jo brolio kūnas pasilenkė prie manęs, kad keistos, rudos jo akys galėtų sutikti manąsias. – Diana, ar žinai, kas yra gambitas?

– Vos, vos. Tai šachmatų terminas.

– Taip, – atsakė jis. – Gambitas užliūliuoja priešininką, ir jis mano, jog yra saugus. Pasiaukoji, kad įgytum dar didesnį pranašumą.

Metju suurzgė.

– Pagrindus suprantu, – tariau.

– Man atrodo, kad tai, kas nutiko La Pjere, buvo gambitas, – nemirksėdamas ir neatitraukdamas žvilgsnio tęsė Boldvinas. – Kažkodėl kongregacija leido tau pasprukti. Būk pirmoji, kuri žengs kitą žingsnį. Nesielk kaip gera mergaitė ir nesileisk apkvailinama, kad dabartinė laisvė reiškia saugumą. Nuspręsk, ką daryti, ir veik.

– Ačiū, – nors jis ir buvo Metju brolis, fizinis artumas erzino. Atsisveikindama ištiesiau sutvarstytą dešinę ranką.

– Sesute, šeima ne taip pasako adieu*, – jo balsas buvo kiek pašaipus. Nedavęs man laiko sureaguoti, griebė už pečių ir pabučiavo į abu skruostus. Prigludęs veidu nenoromis įkvėpė mano kvapo. Atrodė kaip grasinimas, tad susimąsčiau, ar jis tai padarė tyčia. Boldvinas paleido mane ir atsistojo.

– Metju, a bientot**.

– Palauk, – Metju nusekė paskui brolį ir, naudodamasis savo plačia nugara kaip uždanga, padavė voką. Nepaisant jo pastangų, man pavyko pamatyti juodo vaško gabalėlį.

– Sakei, kad nepaklusi mano įsakymams, bet po La Pjero galbūt persigalvosi.

Boldvinas spoksojo į baltą stačiakampį. Jo veidas karčiai persikreipė ir galiausiai pasidavė.

– Je suis à votre commande, seigneur.***

Žodžiai buvo grynas formalumas, juos pasakyti vertė protokolas, o ne nuoširdūs jausmai. Boldvinas buvo riteris, o Metju buvo jo valdovas. Nusilenkė brolio valdžiai, tačiau tai, kad laikosi tradicijos, dar nereiškė, kad ji jam patinka. Parodijuodamas pagarbą Boldvinas pakėlė voką prie kaktos.

Metju palaukė, kol Boldvinas dingo iš akių, ir pasisukęs į mane suėmė vežimėlio rankenas.

– Eime, susirasim automobilį.

Kažkur virš Atlanto Metju pasirūpino mūsų atvykimu. Terminale uniformuotas žmogus padavė Metju „Range Rover“ raktelius, sukrovė mūsų krepšius į bagažinę ir išėjo netaręs nė žodžio. Vampyras ištiesė ranką galinės sėdynės link, paėmė mėlyną paltą, kuris labiau būtų tikęs kelionėms Arktyje, o ne rudeniui Niujorke, ir keleivio sėdynėje iš jo suformavo minkštą guolį.

Greitai važiavome ankstyvo ryto gatvėmis ir pasukome į užmiestį. Navigacijos sistemoje buvo įvestas namų Madisone adresas ir ji teigė, kad atvyksime mažiau nei po poros valandų. Žiūrėdama į švintantį dangų galvojau, kaip Sara ir Em sutiks Metju.

– Namie būsime kaip tik po pusryčių. Bus įdomu, – Sara būdavo ne geriausios nuotaikos prieš tai, kai išgerdavo kavos ir milžiniški jos kiekiai užplūsdavo kraujotaką. – Reikėtų paskambinti ir pranešti, kada mūsų laukti.

– Jos jau žino, skambinau iš Set Turo.

Jaučiausi puikiai, gal tik kiek apsvaigusi nuo morfijaus ir nuovargio, tad atsilošiau sėdynėje ir pasirengiau ilgai kelionei.

Važiavome pro skurdžius ūkius ir nedidelius namelius, kurių miegamuosiuose ir virtuvėse degė šviesos. Niujorko užmiesčiai gražiausi spalį. Dabar medžiai liepsnojo raudonais ir geltonais lapais. Jiems nukritus, Madisonas tapdavo pilkai rudas ir toks likdavo iki pirmo sniego, kuris viską užklodavo balta antklode.

Pasukome į vėžių išvagotą kelią, vedantį į Bišopų namus. Dėl vėlyvojo aštuonioliktojo amžiaus linijų jis buvo panašus į dėžutę, apsuptą senų obelų, alyvmedžių ir paliktą ant kalvelės šalia kelio. Baltas lentas verkiant reikėjo perdažyti, o sena tvora buvo vietomis išgriuvusi. Iš abiejų kaminų rūko dūmų kamuoliai, nuo jų rudens oras kvepėjo medžiu.

Metju įsuko į įvažiavimą, išvarpytą apledėjusių duobučių. „Range Rover“ lengvai jas pervažiavo ir sustojo šalia nudrengto, kažkada buvusio purpurinio Saros automobilio. Galą puošė krūva lipdukų: KITAS MANO AUTOMOBILIS – ŠLUOTA buvo prilipintas šalia AŠ PAGONIS IR BALSUOJU. Trečiasis skelbė: MES VIKANŲ ARMIJA IR TYLIAI NEPASITRAUKSIM. Atsidusau.

Metju išjungė variklį ir pasisuko į mane.

– Tai aš turėčiau nervintis.

– O nesinervini?

– Ne taip, kaip tu.

– Grįžusi namo visada elgiuos kaip paauglė. Noriu tik pasiglemžti televizijos pultelį ir valgyti ledus. – Nors dėl jo stengiausi atrodyti linksma, grįžimo namo visai nelaukiau.

– Manau, kad pavyks tai suorganizuoti, – tarė susiraukęs. – Tačiau neapsimesk, kad nieko neįvyko. Neapkvailinsi nei manęs, nei tetų.

Jis paliko mane automobilyje ir sukrovė mūsų bagažą prie paradinių namo durų. Pasirodo, jo turėjome ne taip ir mažai: du kompiuterių dėklai, mano baisusis Jeilio krepšys ir elegantiškas oda trauktas lagaminėlis, kurį netyčia buvo galima supainioti su Viktorijos laikų originalu. Taip pat buvo Metju gydytojo krepšys, paltas, mano naujas ryškiaspalvis apsiaustas ir dėžė vyno. Paėmęs pastarąjį krovinį Metju pasielgė labai išmintingai. Sarai patiko stipresni gėrimai, o Em buvo abstinentė.

Kleirmontas grįžo prie automobilio ir paėmė mane ant rankų, kojos pakibo ore. Atsistojusi ant laiptų, atsargiai perkėliau svorį ant dešinės kojos. Abu stovėjome priešais raudonas aštuonioliktojo amžiaus duris. Jose buvo iškirsti mažyčiai langeliai, pro kuriuos buvo matyti koridorius. Namuose degė visos šviesos.

– Užuodžiu kavą, – tarė man šypsodamasis.

– Vadinasi, jos jau atsikėlė. – Senų, nudėvėtų ir taip gerai pažįstamų durų rankena iš karto man pasidavė. – Neužrakinta kaip visada.

Bijodama, kad neteksiu drąsos, žengiau vidun.

– Em? Sara?

Prie laiptų turėklų buvo prilipdytas ryžtinga Saros rašysena išmargintas lapelis.

„Išėjom. Pamanėme, kad pirmiausia turi pabūti namie viena. Neskubėk. Metju gali apsistoti senajame Em kambaryje. Tavasis paruoštas.“ Apačioje buvo apvalesne Emili rašysena paliktas prierašas. „Abu keliaukit į tavo tėvų kambarį.“

Akimis perbėgau koridoriuje esančias duris. Visos buvo atlapotos, viršuje tylu. Net karsto formos durys į sandėliuką nesiūbavo ant vyrių.

– Tai geras ženklas.

– Kas? Kad jų nėra namie? – Metju atrodė sutrikęs.

– Ne, tyla. Paprastai namas nekaip elgiasi su nepažįstamaisiais.

– Namas apsėstas? – Vampyras smalsiai žvagėsi aplink.

– Mes raganos. Žinoma, kad namas apsėstas, netgi daugiau... Atrodo, jog jis gyvas. Pats susidaro nuomonę apie lankytojus ir kuo daugiau jame gyvena Bišopų, tuo blogiau jis elgiasi. Todėl Sara ir Em išėjo.

Regėjimo lauko pakraštyje kažkas sušvytavo. Seniai mirusi senelė, kurios niekada nepažinojau, sėdėjo prie židinio šeimos kambaryje, man nematytame supamajame krėsle. Ji buvo tokia pat jauna ir graži kaip nuotraukoje laiptų aikštelėje viršuje. Jai nusišypsojus, atsakiau tuo pačiu.

– Senele? – tariau nedrąsiai.

Jis tikras gražuolis, ar ne? – mirktelėjo ji. Senelės balsas šiureno kaip vaškinis popierius. Prie durų staktos išniro dar viena galva.

Pritariu, – sutiko kitas vaiduoklis. – Visgi turėtų būti negyvas.

Senelė linktelėjo.

Ir aš taip manau, Elizabet, bet jis yra koks yra. Priprasim.

Metju spoksojo į šeimos kambarį.

– Ten kažkas yra, – tarė stebėdamasis. – Galiu užuosti ir girdžiu tylius balsus, bet nieko nematau.

– Vaiduokliai.

Prisiminusi pilies požemius, apsidairiau ieškodama tėvo ir motinos.

Jų čia nėra, – liūdnai tarė senelė.

Nusivylusi atsitraukiau nuo mirusių šeimos narių ir vėl sutelkiau dėmesį į savo gyvą vyrą.

– Eime viršun, pasidėsime krepšius. Tuomet namas turės progą geriau su tavim susipažinti.

Nespėjus žengti žingsnio, iš namo gilumos su kraują stingdančiu klyksmu atlėkė pūkų kamuolys. Jis staiga sustojo per pėdą nuo manęs ir virto šnypščiančia kate, kuri išrietė nugarą ir vėl prunkštelėjo.

– Malonu tave matyti, Tabita. – Saros katė manęs neapkentė. Šis jausmas buvo abipusis.

Tabita nuleido nugarą ir nužygiavo prie Metju.

– Paprastai vampyrams labiau patinka šunys, – tarė jis Tabitai glaustantis apie kulkšnis.

Nepriekaištingi katės instinktai pašnabždėjo apie Metju jausmus ir ji nutarė, kad metas pakeisti jo nuomonę. Tabita galva švelniai prisiglaudė prie Metju blauzdos ir garsiai sumurkė.

– Kad mane kur, – tariau. Iš Tabitos pusės tai buvo nepaprastas švelnumo ir meilės demonstravimas. – Tai labiausiai užsispyrusi katė visame pasaulyje.

Tabita man šnypštelėjo ir vėl grįžo prie Metju kojų.

– Nekreipk į ją dėmesio, – tarstelėjau šlubčiodama prie laiptų. Metju paėmė krepšius ir nusekė iš paskos.

Lėtai kopiau laikydamasi už turėklų. Metju žingsniavo tokiu pat greičiu kaip aš, jo veide švietė susidomėjimas. Jis visai nesijaudino, kad namas jį apžiūrinėja.

Visgi aš buvau įsitempusi ir laukiau. Paprastai, užklydus netikėtiems svečiams, ant jų imdavo kristi paveikslai, be jokio įspėjimo įsijungdavo ir išsijungdavo šviesos, ant vyrių sūpuodavosi durys ir langai. Kai ramiai pasiekėme laiptų viršų, atsidusau iš palengvėjimo.

– Namuose yra lankęsi vos keli draugai, – tariau, kai jis nustebęs kilstelėjo antakį. – Būdavo lengviau su jais susitikti Sirakjuso prekybos centre.

Antrame aukšte kambariai buvo išdėstyti keturkampiu aplink laiptų aikštelę. Saros ir Em kambarys buvo priekyje su vaizdu į įvažiavimą. Mano tėvų – namo gale. Iš ten buvo matyti vaismedžių sodas, kur obelys pamažu užleido vietą ąžuolams ir klevams. Durys buvo praviros, viduje degė šviesa. Per slenkstį žengiau į auksu nutviekstą stačiakampį.

Kambarys buvo šiltas ir jaukus, plati lova nukrauta antklodėmis ir pagalvėmis. Čia nebuvo nė dviejų suderintų dalykų, išskyrus paprastas baltas užuolaidas. Grindys buvo išklotos pušinėmis lentomis, kurias skyrė plaukų šepetį galintys pasiglemžti tarpai. Dešinėje buvo durys į vonią, kur pokšėjo ir šnypštė radiatorius.

– Pakalnutės, – pastebėjo Metju. Jos šnervės išsiplėtė užuodusios naujus kvapus.

– Mėgstami mamos kvepalai. – Ant komodos vis dar stovėjo „Diorissimo“ buteliukas su nublukusiu, aplink kaklelį apsivijusiu juodos ir baltos spalvos kaspinu.

Metju numetė krepšius ant grindų.

– Nieko tokio, jei apsistosime čia? – susirūpinęs paklausė. – Jei nori, gali miegoti savo senajame kambaryje, kaip sakė Sara.

– Jokiu būdu, – tariau tvirtai. – Jis palėpėje, o vonia čia. Be to, niekaip netilpsim į viengulę lovą.

Metju nusuko žvilgsnį.

– Pamaniau, kad gal...

– Tikrai nemiegosime atskirose lovose. Tai, kad esame su raganomis, nereiškia, jog nesu tavo žmona, – įsiterpiau ir prisitraukiau jį artyn. Namas atsiduso ir lengvai nusėdo ant pamatų lyg ruošdamasis ilgam pokalbiui.

– Ne, bet galbūt būtų lengviau...

– Kam? – vėl pertraukiau.

– Tau, – baigė. – Tau skauda. Išsimiegosi geriau, jei lovoje būsi viena.

Viena išvis neužmigsiu. Nenorėdama to sakyti ir Metju jaudinti, uždėjau rankas jam ant krūtinės. Tikėjausi, kad taip atitrauksiu dėmesį nuo miego klausimo.

– Pabučiuok mane.

Kietai sučiauptos lūpos sakė ne, bet akys norėjo to paties kaip aš. Prisispaudžiau prie jo visu kūnu ir jis atsakė švelniu bučiniu.

– Maniau, netekau tavęs, – sumurmėjo įrėmęs kaktą į manąją. – Amžiams, o dabar po to, ką tau padarė Satu, bijau, kad bet kada gali subyrėti į šipulius. Išprotėsiu, jei tau kas nors nutiks.

Apsuptas mano kvapo, Metju sekundėlę atsipalaidavo. Atsileido dar labiau, kai jo ranka nuslydo mano klubais. Jie buvo beveik nesužaloti, tad prisilietimas buvo malonus. Po susirėmimo su Satu norėjau jo dar labiau nei prieš tai.

– Jauti? – Vampyras atrodė suglumęs.

Nežinodama, kaip paveikti jo antgamtiškas jusles, sutelkiau dėmesį į grandinę, kuri išsivyniojo, kai jis pirmą kartą mane pabučiavo. Palietus įsivaizduojamu pirštu, ji sugaudė.

Metju aiktelėjo, veidas išdavė nuostabą.

– Kažką girdžiu. Kas tai? – Jis priglaudė ausį man prie krūtinės.

– Tai tu manyje, – tariau. – Pririšai mane kaip inkarą ant ilgos sidabrinės grandinės. Matyt, todėl esu tokia tikra. Kadangi tave jutau, buvau su tavim sujungta, Satu negalėjo padaryti nieko, ko nebūčiau ištvėrusi.

– Primena garsą, kuris sklinda, kai kalbi su Rakasa ar sukeli raganišką vėją. Dabar, kai žinau, ko klausytis, girdžiu.

Izabou buvo minėjusi, kad girdi mano kraują dainuojant. Pamėginau pagarsinti grandinės gausmą, jis pasklido visame kūne.

Metju pakėlė galvą ir išdidžiai nusišypsojo.

– Nuostabu.

Gausmas garsėjo, nebegalėjau suvaldyti manimi srūvančios energijos. Virš galvų palube pralėkė kelios žvaigždės.

– Oi, – nugara dilgčiojo nuo tuzino vaiduokliškų akių. Namas pats užvėrė duris tiesiai prieš nosis proseneliams, kurie susirinko pažiūrėti fejerverkų, lyg būtų Nepriklausomybės diena.

– Tu tai padarei? – Metju įsistebeilijo į uždarytas duris.

– Ne, – tariau nuoširdžiai. – Kibirkštis sukėliau aš, bet tai padarė namas. Privatumas.

– Ačiū Dievui, – sumurmėjo ir prisitraukęs mane pabučiavo taip aistringai, kad vaiduokliai už durų ėmė murmėti.

Virš komodos šovė žaliai mėlynos kibirkštys.

– Myliu tave, Metju Kleirmontai, – tariau pasitaikius pirmai progai.

– Ir aš tave myliu, Diana Bišop, – atsakė dalykiškai. – Bet tavo tetos baigia sušalti. Aprodyk likusius kambarius, kad jos galėtų greičiau grįžti vidun.

Iš lėto apėjome kitus kampelius. Dauguma jų buvo nenaudojami ir užkrauti blizgučiais, Em įsigytais per nereikalingo šlamšto išpardavimus kaimynų kiemuose (ji buvo nuo jų priklausoma), ir Saros senienomis, kurių nenorėjo išmesti bijodama, kad viena dieną ko nors prireiks.

Metju man padėjo užlipti į miegamąjį palėpėje, kuriame praleidau visą paauglystę. Ant sienų vis dar kabojo muzikantų plakatai, o kambarį puošė žali ir purpuriniai atspalviai – kai buvau paauglė, man tai atrodė labai rafinuotas derinys.

Apačioje apžiūrėjome didelius kambarius, skirtus priimti svečiams: paradinių durų dešinėje buvo šeimos kambarys, priešais – nedidelis darbo kambarys ir svetainė. Praėję retai naudojamą valgomąjį, patekome į namo širdį – šeimos kambarį, kuris buvo pakankamai didelis, kad tilptų televizorius ir vieta pavalgyti.

– Panašu, kad Em siuvinėja – vėl, – pakėliau drobę, ant kurios mirgėjo nebaigtas gėlių krepšelis. – O Sara grįžo prie blogų įpročių.

– Ji rūko? – Metju uodė orą.

– Kai nervinasi. Em liepia jai rūkyti lauke, bet vis tiek užuodžiu viduje. Tau tai netrukdo? – paklausiau prisiminusi, kokia jautri jo uoslė.

– Dieu, Diana, esu uodęs ir bjauresnių kvapų, – atsakė.

Tamsioje virtuvėje vis dar buvo mūrinės krosnys ir milžiniškas židinys. Žinoma, buvo ir šiokių tokių naujovių, bet per du amžius akmeninės grindys buvo mačiusios daugybę numestų keptuvių, šlapių gyvūnėlių, purvinų batų ir visokių raganiškų dalykų. Nusivedžiau vampyrą į Saros darbo kambarį. Kažkada tai buvo lauko virtuvė, bet dabar ji buvo sujungta su namu. Čia vis dar stovėjo gervės katilams ir iešmai mėsai. Nuo lubų kabojo džiovintų žolių ryšeliai, o ant lentynų rikiavosi tetos losjonai ir eliksyrai. Baigę ekskursiją, grįžome į virtuvę.

– Čia taip ruda, – apžiūrinėjau kambarį ir tuo pat metu junginėjau prieangio šviesą. Tai buvo senas Bišopų signalas, reiškiantis, kad galima užeiti. Virtuvėje stovėjo rudas šaldytuvas, rudos spintelės, sienas dengė šiltos rudai raudonos spalvos plytos ir parudavę tapetai, o ant sienos kabojo rudas telefonas. – Reikėtų perdažyti baltai.

Metju kilstelėjo smakrą, akys įsmigo į galines duris.

– Jei nori padirbėti, tam puikiai tiktų vasaris, – pasigirdo balsai prieangyje. Iš už kampo išniro Sara. Teta vilkėjo džinsus ir per didelius flanelinius marškinius. Jos raudoni plaukai styrojo į visas puses, o skruostai buvo nurausvinti šalčio.

– Sveika, Sara, – tariau ir pasitraukiau prie kriauklės.

– Labas, Diana. – Teta iš karto įsistebeilijo į mėlynę po akimi. – Kaip suprantu, čia vampyras?

– Taip, – nušlubčiojau į priekį norėdama visus supažindinti. Dygus Saros žvilgsnis įsmigo į mano kulkšnį. – Sara, čia Metju Kleirmontas. Metju, mano teta Sara Bišop.

Vampyras ištiesė dešinę ranką.

– Sara, – tarė žvelgdamas jai tiesiai į akis.

Teta kietai sučiaupė lūpas. Kaip ir aš, ji turėjo Bišop smakrą, kuris buvo kiek per ilgas jos veidui. Dabar jis atsikišo dar labiau.

– Metju. – Paėmusi jo ranką, Sara krūptelėjo. – Taip.

Ragana pakreipė galvą.

– Jis tikrai vampyras, Em.

– Ačiū už pagalbą, Sara, – sumurmėjo Em. Ji laikė glėbį nedidelių malkų ir labai nekantravo. Emili buvo aukštesnė už mane ir tetą, bet dėl sidabrinių plaukų gaubto atrodė jaunesnė. Kai pamatė mus virtuvėje, susižavėjusi nusišypsojo.

Metju šoko paimti jos nešulio. Tabita, kuri buvo kažkur dingusi, dabar aštuoniuke apibėgo jo kojas ir nutipeno prie židinio. Kažkokiu būdu vampyrui pavyko pereiti kambarį ant jos neužlipus.

– Dėkui, Metju. Ir ačiū, kad parvežei ją namo. Mes taip jaudinomės. – Em nusipurtė rankas, nuo vilnonio megztinio pažiro medžio žievės atplaišėlės.

– Nėra už ką, Emilija, – buvo neįmanoma atsispirti šiltam jo balsui. Em jau dabar atrodė apžavėta. Sara buvo tvirtesnė, bet net ir ji išpūtusi akis stebėjo, kaip Tabita siekia pasitrinti į vampyro ranką.

Mėginau pasitraukti į šešėlį, kol Em nespėjo pamatyti mano veido, bet nespėjau. Ji persigandusi aiktelėjo.

– Ak, Diana.

Sara pritraukė kėdę.

– Sėsk, – paliepė.

Metju sukryžiavo rankas ant krūtinės lyg mėgindamas atsispirti norui įsikišti. Atsidūrus Madisone vilko instinktas mane saugoti niekur nedingo. Jam nepatiko, kad prie manęs buvo kitos būtybės, nesvarbu, jog tai buvo ne vampyrai.

Tetos akys veidu nuslydo prie raktikaulio.

– Nusiimk marškinius, – tarė.

Paklusniai siektelėjau sagų.

– Gal geriau apžiūrėk Dianą viršuje, – Em susirūpinusi žvilgtelėjo į Metju.

– Nemanau, kad jis pamatys ką nors, ko dar nematė. Juk nesi labai alkanas, ar ne? – paklausė Sara net nežvilgtelėjusi per petį.

– Ne, – tarstelėjo Metju. – Užkandau lėktuve.

Tetos akys susmigo man į kaklą. Em taip pat.

– Sara! Em! – sušukau nepagarbiai.

– Tik patikrinau, – švelniai tarė teta. Nuėmusi marškinius ji apžiūrėjo tvarsčius ant dilbio, mumifikuotą liemenį ir kitus įbrėžimus bei mėlynes.

– Metju jau mane apžiūrėjo. Juk jis gydytojas, pameni?

Ji pirštais pabarbeno man į raktikaulį. Krūptelėjau.

– Bet praleido šitą. Jis įskilęs, – jos žvilgsnis pakilo prie skruostikaulio. – Kas nutiko kulkšniai?

Nuo Saros nieko nenuslėpsi.

– Sunkus patempimas kartu su pirmojo ir antrojo laipsnio nudegimais, – Metju stebėjo Saros rankas. Jei man būtų nors kiek suskaudę, vampyras stovėjo pasirengęs ją patraukti.

– Kaip įmanoma pasitempti ir nudeginti tą pačią vietą? – Sara elgėsi su Metju kaip su pirmų metų medicinos studentu.

– Kai sadistiškai nusiteikusi ragana pakabina tave galva žemyn, – atsakiau už jį ir pasimuisčiau tetai pamėginus apžiūrėti veidą. – Kas po šituo? – paklausė rodydama į ranką lyg nebūtų manęs girdėjusi.

– Gilus įpjovimas, kurį reikėjo siūti, – kantriai atsakė Metju.

– Ko jai davei?

– Vaistų nuo skausmo, diuretikų, kad atlėgtų uždegimas, ir plataus spektro antibiotikų, – jo balse pasigirdo susierzinimo gaidelė.

– Kodėl ji suvyniota kaip mumija? – paklausė Em kramtydama lūpą.

Visas kraujas sutekėjo žemyn. Sara liovėsi mane apžiūrinėjusi, metė susirūpinusį žvilgsnį ir prabilo:

– Palauk, Em. Pradėkim nuo pradžių. Kas tave taip sužalojo, Diana?

– Ragana vardu Satu Jėrvainen. Manau, ji švedė, – sukryžiavau rankas ant krūtinės.

Metju kietai sučiaupė lūpas ir nuėjęs prie židinio įmetė į ugnį kelias pliauskas.

– Ji ne švedė, o suomė, – tarė teta. – Ir labai galinga. Kai kitą kartą pamatysiu, pasigailės, kad gimė.

– Po to, kai padirbėsiu, iš jos nekas beliks, – sumurmėjo vampyras. – Tad jei norit pamėginti nudėti, turėsit pasiekti tą raganą greičiau nei aš, o aš pagarsėjęs greitumu.

Sara nužiūrėjo jį tiriamu žvilgsniu. Jos žodžiai buvo tik grasinimas, Metju – visai kas kita. Tai buvo pažadas.

– Kas dar, be tavęs, gydė Dianą?

– Mano motina ir jos namų tvarkytoja Marta.

– Jos išmano senuosius žolinius vaistus, bet aš galiu padaryti daugiau, – teta pasiraitojo rankoves.

– Gal dar per anksti burtams? Ar išgėrei pakankamai kavos? – Viltingai pažvelgiau į Em, maldavau, kad neleistų Sarai kištis.

– Leisk Sarai viskuo pasirūpinti, brangioji, – ji paėmė mano ranką ir spustelėjo. – Kuo greičiau ji tai padarys, tuo sparčiau pasveiksi.

Sara jau krutino lūpas. Metju susižavėjęs pasilenkė artyn. Teta pirštų galiukais palietė mano veidą. Kaulu perėjo elektra, staiga jis trakštelėjo ir sulipo.

– Oi! – susiėmiau skruostą.

– Skaudės tik truputį, – tarė teta. – Buvai stipri ir ištvėrei, kai tave sužeidė, tad nemanau, jog bus problemų gydant.

Ji kurį laiką apžiūrinėjo mano skruostą, paskui patenkinta linktelėjo ir pasisuko į raktikaulį. Šį kartą elektra dilgčiojo stipriau – kaulas, kurį reikėjo sulipdyti, buvo daug stambesnis.

– Nuauk batą, – Sara liepė Metju ir dingo sandėliuke. Jis buvo pernelyg išsimokslinęs, kad patarnautų kaip padėjėjas, bet pakluso nė neurgztelėjęs.

Kai Sara grįžo su puodyne tepalo, Metju atrėmė mano pėdą sau į šlaunį.

– Krepšy viršuje turiu žirkles, – tarė smalsiai uosdamas orą, kai teta atsuko dangtį. – Gal atnešti?

– Nereikia, – Sara kažką sumurmėjo ir parodė į mano kulkšnį. Marlė nusivyniojo pati.

– Labai patogu, – pavydžiai tarė Metju.

– Pasirodymas, – tariau sulaikiusi kvapą.

Kai marlė susisuko į kamuoliuką, visų žvilgsniai susmigo į mano kulkšnį. Atrodė bjauriai, ji buvo pradėjusi šlapiuoti. Sara ramiai kartojo burtažodžius, bet rausvos dėmės ant skruostų išdavė įtūžį. Jai baigus, baltos ir juodos pūslės buvo dingusios, o sąnarys, nors žiedas vis dar buvo matyti, buvo gerokai mažesnis.

– Ačiū, Sara. – Kol ji tepliojo odą tepalu, sulenkiau pėdą.

– Maždaug savaitę negalėsi užsiimti joga ir dar bent tris nebėgiosi. Kad visiškai sugytų, reikės daug poilsio ir laiko, – ji dar kažką sumurmėjo ir atskriejęs naujos marlės ritinėlis pats ėmė vyniotis apie pėdą ir kulkšnį.

– Nuostabu, – purtydamas galvą žavėjosi vampyras.

– Ar galiu apžiūrėti ranką?

– Žinoma, – jis netgi nekantravo. – Šiek tiek pažeisti ir raumenys. Ar sutvarkysite juos taip pat kaip odą?

– Tikriausiai, – atsakė Sara. Jos balse girdėjau pasitenkinimą. Po penkiolikos minučių ir dar kelių užkeikimų toje vietoje, kur įpjovė Satu, liko tik raudonas dryžis.

– Gražiai padirbėjot, – pagyrė Metju ir pasuko mano ranką norėdamas pasigrožėti tetos talentu.

– Jūs taip pat, siūlės puikios, – Sara godžiai atsigėrė vandens.

Siektelėjau Metju marškinių.

– Apžiūrėkit ir nugarą.

– Gali palaukti, – mečiau jam piktą žvilgsnį. – Sara pavargusi, aš taip pat.

Saros žvilgsnis klaidžiojo nuo manęs prie vampyro.

– Metju? – paklausė ji. Staiga tapau žemiausia šios santvarkos grandimi.

– Noriu, kad apžiūrėtumėte jos nugarą, – tarė neatitraukdamas nuo manęs žvilgsnio.

– Ne, – sušnabždėjau spausdama jo marškinius prie krūtinės.

Vampyras pasilenkė greta manęs ir suėmė kelius.

– Juk matei, ką sugeba Sara. Jei leisi jai padėti, greičiau atsigausi.

Atsigausiu? Jokie burtai nepadės po La Pjero.

– Prašau, mon coeur, – Metju švelniai ištraukė marškinius man iš pirštų.

Nenorom sutikau. Kai Sara ir Em pasisuko apžiūrėti nugaros, pajutau raganišką dilgčiojimą ir staiga panorau bėgti. Nieko nematydama siektelėjau Metju, jis stipriai suspaudė mano rankas.

– Aš čia, – patikino, o Sara jau murmėjo pirmuosius burtažodžius. Jos žodžiai lengvai slydo marle, tvarsčiai prasiskyrė ties stuburu.

Em aiktelėjimas ir Saros tyla reiškė, kad žymės puikiai matomos.

– Tai atvėrimo kerai, – tarė Sara piktai spoksodama man į nugarą. – Jų negalima taikyti gyvoms būtybėms. Ji galėjo tave nužudyti.

– Ji norėjo ištraukti mano magiją, lyg būčiau saldainių prikimštas maišas, – apnuoginus nugarą, mano emocijos įsisiūbavo, beveik sukikenau pagalvojusi, jog kabu ant medžio, o Satu užrištomis akimis mėgina pataikyti į mane lazda. Metju pastebėjo kylančią paniką.

– Kuo griečiau tai padarysite, tuo geriau, Sara. Žinoma, nenoriu jūsų skubinti, – tarstelėjo. Puikiai įsivaizduoju, kaip teta į jį pažiūrėjo. – Apie Satu pakalbėsime vėliau.

Visi tetos burtai priminė apie kankinimus ir už nugaros stovint dviem raganoms nenoromis prisiminiau La Pjerą. Kad apsisaugočiau, pasislėpiau dar giliau savyje ir leidau protui apmirti. Sara kerėjo toliau, bet ilgiau kentėti negalėjau.

– Ar jau baigiate? – paklausė Metju susirūpinęs.

– Yra dvi žymės, su kuriomis ne ką tegaliu padaryti. Liks randai. Štai čia, – tarė teta pirštais sekdama man tarp menčių įsirėžusias žvaigždės kraštines. – Ir čia.

Jos pirštai rodė į mano juosmenį, bakstelėjo į vieną šonkaulį, tuomet nuslinko žemyn ir vėl pakilo prie šonkaulio kitoje pusėje.

Galva nebebuvo tuščia, aiškiai įsivaizdavau Saros parodytą piešinį.

Virš mėnulio pjautuvo pakibusi žvaigždė.

– Jie įtaria, Metju, – persigandusi sustingau ant kėdės. Mintyse atidariau slaptą vampyro stalčiuką su antspaudais. Jie buvo taip kruopščiai paslėpti, tad instinktyviai nujaučiau, jog ordinas turi būti toks pat slaptas, bet Satu apie juos žino, o tai reiškia, kad žino ir kitos kongregacijos raganos.

– Kas yra, brangioji? – Metju mane apkabino.

Mėginau atsitraukti nuo jo krūtinės, norėjau, kad paklausytų.

– Kai nepasidaviau, Satu mane pažymėjo tavo antspaudu.

Jis apglėbė mane visą mėgindamas uždengti kiek įmanoma daugiau kūno. Pamatęs piešinį, vampyras sustingo.

– Jie neįtaria. Pagaliau jie žino.

– Apie ką jūs kalbat? – paklausė Sara.

– Gal galite paduoti Dianos marškinius?

– Nemanau, kad randai bus labai baisūs, – kažkodėl gindamasi tarė teta.

– Marškinius, – jo balsas buvo ledinis.

Em padavė drabužį. Metju švelniai užtraukė rankoves ir susagstė marškinius priekyje. Vampyras slėpė akis, bet vena kaktoje pulsavo.

– Atsiprašau, – sumurmėjau.

– Tau dėl nieko nereikia atsiprašinėti, – jis rankomis suėmė mano veidą. – Net ir be šio ženklo bet kuris vampyras būtų supratęs, kad tu mano. Satu norėjo, kad tai matytų kiekviena būtybė. Kai atgimiau, buvo įprasta plikai apkirpti priešams atsidavusias moteris. Tai buvo šiurkštus, bet paprastas būdas pažymėti išdaviką. Čia tas pats.

Jis nusisuko.

– Ar tau papasakojo Izabou?

– Ne. Ieškojau popieriaus ir atradau stalčiuką.

– Kas, po velniais, čia vyksta? – užsiplieskė Sara.

– Aš negerbiau tavo privatumo, nors turėjau, – sušnabždėjau spausdama jo rankas.

Metju atšlijo, nepatikliai į mane žvilgtelėjo ir, pamiršęs sužalojimus, stipriai apkabino. Gerai, kad Saros burtai sumažino skausmą.

– Jėzau, Diana. Satu tau papasakojo, ką padariau, kaip nusekiau tave namo ir įsibroviau į butą. Kaip galiu kaltinti tave dėl to, kad išsiaiškinai tai, ką turėjau pats tau papasakoti?

Kambaryje nuaidėjo griaustinis, puodai ir keptuvės ėmė tarškėti.

Kai visi nutilo, prabilo Sara:

– Jei kas nors tuoj pat nepaaiškins mums, kas vyksta, čia užvirs tikras pragaras. – Jos lūpos buvo pasirengusios sviesti burtus.

Dilgčiojo pirštus, apie kojas ėmė suktis vėjo gūsiai.

– Sara, pasitrauk, – vėjas ūžė mano gyslose. Atsistojau tarp Saros ir Metju, bet teta murmėjo toliau. Prisimerkiau.

Em įspėjamai paėmė Saros ranką.

– Nespausk jos, ji nesivaldo.

Savo kairėje rankoje mačiau lanką, dešinėje – strėlę. Jie buvo sunkūs, bet keistai pažįstami. Už kelių žingsnių mačiau tetą. Nedvejodama pakėliau rankas ir pasirengiau šauti.

Sara sustojo viduryje žodžio.

– Dieve šventas! – Ji nustebusi žvelgė į Em.

– Brangute, nereik ugnies, – Em rodė, kad pasiduoda.

Sutrikusi apžiūrėjau savo rankas. Nemačiau jokios ugnies.

– Tik ne viduje. Jei nori parodyti raganiškąją ugnį, eime laukan.

– Nurimk, Diana, – Metju prispaudė alkūnes prie šonų ir lankas su strėle dingo.

– Man nepatinka, kad ji tau grasina, – mano balsas keistai aidėjo.

– Sara man negrasino. Ji tik norėjo sužinoti, apie ką kalbamės. Turime jai papasakoti.

– Bet juk tai paslaptis, – tariau sutrikusi. – Turime saugoti savo paslaptis nuo visų – nesvarbu, ar tai mano burtai, ar tavo riteriai.

– Daugiau jokių paslapčių, – tvirtai tarė kvėpuodamas man į kaklą. – Jos mums ne į gera.

Kai vėjas nurimo, Metju stipriai apkabino mane.

– Ar ji visada taip? Laukinė? Jokios kontrolės? – paklausė teta.

– Jūsų dukterėčia puikiai susitvarkė, – atrėžė Metju nepaleisdamas manęs.

– Matau, – sutiko nemandagiai. – Diana sakė, kad moka valdyti raganiškąją ugnį. Tai neeilinis gabumas.

– Aš nieko nekontroliuoju, – staiga pasijutau išvarginta, nebenorėjau grumtis. Kojos linko per kelius.

– Viršun, – liepė vampyras neleisdamas ginčytis. – Ten ir baigsime šį pokalbį.

Tėvų kambaryje Metju davė dar vieną dozę skausmą malšinančių vaistų, antibiotikų ir paguldė mane į lovą. Tuomet papasakojo tetoms apie Satu paliktą žymę. Norėdama būti arčiau Metju, Tabita susirangė mano kojūgalyje.

– Ženklas, Satu įrėžtas ant Dianos nugaros, priklauso... organizacijai, kurią prieš daugybę metų įkūrė mano šeima. Dauguma ją seniai pamiršo, o tie, kurie nepamiršo, mano, kad jos nebėra. Stengiamės išlaikyti šią iliuziją. Mėnuliu ir žvaigžde Satu pažymėjo jūsų dukterėčią kaip mano nuosavybę ir parodė, jog raganos žino mano šeimos paslaptį.

– Ar ši slapta organizacija turi pavadinimą? – paklausė Sara.

– Neprivalai visko joms pasakoti, Metju, – paėmiau jo ranką. Buvo pavojinga papasakoti per daug apie Lozoriaus riterius. Jaučiau, jog pavojus supa mane kaip juodas debesis, nenorėjau, kad jis apimtų Sarą ir Em.

– Betanio Lozoriaus riteriai, – greitai išbėrė bijodamas, jog neteks ryžto. – Tai senas riterių ordinas.

Sara prunkštelėjo.

– Niekada apie tokius negirdėjau. Ar tai panašu į Kolumbo riterius?

– Ne visai, – vampyras sučiaupė lūpas. – Lozoriaus riteriai siekia Kryžiaus žygių laikus.

– Juk mes žiūrėjome televizijos laidą apie Kryžiuočių ordiną? – Em paklausė Saros.

– Apie tamplierius, bet visos tos sąmokslo teorijos gryna nesąmonė. Tamplierių nėra, – tvirtai įsitikinusi tarė teta.

– Raganų ir vampyrų taip pat neturėtų būti, Sara, – priminiau.

Metju paėmė mano riešą ir prispaudė vėsius pirštus prie gyslų.

– Kol kas šis pokalbis baigtas, – tarė griežtai. – Turėsime dar daugybę laiko padiskutuoti, ar Lozoriaus riteriai egzistuoja, ar ne.

Vampyras greitai išsiuntė nenorėjusias išeiti tetas laukan. Vos jos pasišalino, namas perėmė reikalus į savo rankas ir užtrenkė duris. Spyna įsirėžė į staktą.

– Neturiu rakto nuo šio kambario! – sušuko Sara Metju.

Visai dėl to nesusirūpinęs, jis įlipo į lovą ir apkabino mane taip, kad galėčiau padėti galvą jam ant krūtinės. Kiekvieną kartą pamėginus prabilti, Metju mane nutildydavo.

– Vėliau, – vis kartojo.

Jo širdis suspurdo. Po kelių minučių pasigirdo antras stuktelėjimas.

Užmigau nespėjusi sulaukti trečiojo.

_______________