18

SKYRIUS

Izabou stovėjo savo milžiniškos pilies tarpduryje, didinga, šalta, ir stebėjo laiptais lipantį sūnų vampyrą.

Metju turėjo gerokai susikūprinti, kad galėtų pabučiuoti ją į abu skruostus.

– Pakviesi mus vidun ar taip čia ir stovėsime?

Motina atsitraukusi praleido mus į vidų. Pajutau žudantį žvilgsnį ir užuodžiau kažką panašaus į putojantį gėrimą su sarsaparilio ekstraktu ir karamele. Praėję siauru, ne itin svetingai atrodančiu, puoštu į svečių galvas nusitaikiusiomis lydekomis koridoriumi, patekome į erdvų kambarį aukštomis lubomis ir ištapytomis sienomis. Greičiausiai tai buvo kūrybingo devynioliktojo amžiaus dailininko darbas, atspindintis viduramžišką praeitį, kurios niekada nebuvo. Ant baltų sienų buvo vaizduojami liūtai, fleurs-de-lis, gyvatė su savo pačios uodega burnoje, moliuskų geldelės. Kitame kambario gale į bokštą kilo sukti laiptai.

Viduje susidūriau su galingu Izabou žvilgsniu. Metju motina įkūnijo bauginantį grakštumą, įgimtą visoms prancūzėms. Kaip ir jos sūnus, kuris, keista, bet atrodė už ją vyresnis, ji vilkėjo vienspalvius drabužius, slepiančius odos blyškumą. Izabou mėgstama paletė tęsėsi nuo kreminės iki šviesiai rudos. Nuo jos kojas apgaubusių geltonos odos batų iki ausis puošiančių topazų – kiekvienas centimetras atrodė prabangus ir paprastas. Tik vyzdžius supančios blizgančios smaragdų atplaišos, aukšti skruostikauliai skyrė jos tobulus bruožus ir baltą odą nuo gryno grožio. Medaus spalvos plaukai buvo suvyti į sunkų, auksinį mazgą ant pakaušio.

– Galėtum būti atsargesnis, Metju, – jos tariamas vampyro vardas atrodė švelnesnis, senoviškas. Kaip ir visų vampyrų, jos balsas buvo gundantis, melodingas. Skambėjo kaip tolumoje gaudžiantys varpai, sodrus ir tyras.

– Bijai apkalbų, Maman? Maniau, didžiuojiesi, kad esi radikalė, – vampyro balsas išdavė ir pataikavimą, ir nekantrumą. Jis numetė raktus ant arčiausiai stovinčio stalelio. Jie įkrito tiesiai į kiniško porceliano dubenį.

– Niekada nebuvau radikalė! – Izabou buvo priblokšta. – Pokyčiai pervertinami.

Pasisukusi nužiūrėjo mane nuo galvos iki kojų. Jos tobulos lūpos įsitempė.

Nieko keisto, jai nepatiko tai, ką matė. Mėginau išvysti save vampyrės akimis: nei stori, nei lankstūs smėlio spalvos plaukai, daugybė strazdanų dėl per ilgo buvimo lauke, per ilga nosis. Akys buvo gražiausia mano kūno dalis, bet jos neatpirko stiliaus trūkumo. Šalia Izabou elegancijos ir netrikdomo Metju romumo jaučiausi kaip pilka kaimo pelytė. Timptelėjusi švarkelio siūlę pastebėjau, kad, laimei, mano pirštų galiukai nesvaido žiežirbų, ir tikėjausi, kad nuo manęs nesklinda Metju minėtas švytėjimas.

– Maman, tai Diana Bišop. Diana, mano mama, Izabou de Klermont, – skiemenys nuslydo jo liežuviu.

Izabou šnervės šiek tiek išsiplėtė.

– Man nepatinka raganų kvapas, – vampyrė puikiai kalbėjo angliškai, jos akys vis dar buvo įsmeigtos į mane. – Ji saldi, atsiduoda pavasario žaluma.

Metju prapliupo kažkuo panašiu į prancūzų, ispanų ir lotynų kalbų mišinį. Kalbėjo tyliai, tačiau jutau neslepiamą pyktį.

– Ça suffit*, – atšovė Izabou prancūziškai ir persibraukė ranka kaklą. Sunkiai nurijau seiles ir nejučiomis sugniaužiau švarko apykaklę.

– Diana, – Izabou ištarė ilgą „a“ ir labiau pabrėžė pirmą, o ne antrą skiemenį. Ji ištiesė ilgą, šaltą delną ir aš švelniai spustelėjau jos pirštus. Metju pagriebė mano kairę ranką ir minutėlę stovėjome keista vampyrų ir raganos grandine. – Encantada**.

– Jai labai malonu su tavimi susipažinti, – išvertė Kleirmontas ir sviedė įspėjantį žvilgsnį motinai.

– Taip, taip, – nekantriai tarstelėjo vampyrė ir vėl pasisuko į sūnų. – Žinoma, ji kalba tik angliškai ir naująja prancūzų kalba. Šių laikų šiltakraujai tokie neišauklėti.

Į kambarį ištiesusi rankas įpuolė apkūni, senyva, išblyškusi moteris juodais, į kasas supintais ir galvą juosiančiais plaukais.

– Metju! – sušuko. – Cossí anatz?***

– Va plan, mercés. E tu?**** – Vampyras ją apkabino ir pabučiavo į abu skruostus.

– Aital aital*****, – atsakė susigriebusi už alkūnės ir nutaisiusi grimasą.

Metju užjaučiamai sumurmėjo, o Izabou užvertė akis į lubas, nepatenkinta tokiu jausmingu spektakliu.

– Marta, čia mano draugė Diana, – tarė stumdamas mane į priekį.

Marta taip pat buvo vampyrė, seniausia, kokią man kol kas buvo tekę matyti. Kai atgimė, ji turėjo būti maždaug šešiasdešimties ir juodi plaukai nepadėjo nuslėpti amžiaus. Veidas buvo išvagotas raukšlių, o rankų sąnariai tokie išsukinėti, kad net vampyriškas kraujas nepajėgė ištiesinti.

– Sveika atvykusi, Diana, – tarė kimiu balsu ir pažvelgė į mano akių gilumą. Marta linktelėjo Metju ir paėmė mano ranką. Jos šnervės išsiplėtė.

– Elle est une puissante sorcière, – tarė supratingu balsu.

– Ji sako, kad esi labai galinga ragana, – paaiškino Metju. Jo artumas leido nesijaudinti, kad mane uosto vampyrė.

Neturėdama nė menkiausio supratimo, kaip tinkamai reaguoti į tokį komplimentą, šyptelėjau Martai tikėdamasi, kad to pakaks.

– Tu labai išvargusi, – tarė Metju apžiūrėdamas mano veidą. Staiga jis pradėjo kažko klausinėti abi vampyres man nesuprantama kalba. Tai lydėjo daugybė judesių, akių vartymo, išraiškingų gestų ir atodūsių. Kai Izabou paminėjo Luizos vardą, Metju nužvelgė motiną įsiūčio kupinu žvilgsniu. Sūnus netikėtai atrėžė jai atgal, leisdamas suprasti, kad jo žodis paskutinis.

Izabou gūžtelėjo pečiais.

– Žinoma, Metju, – atsakė nenuoširdžiai kantriai.

– Eime, padėsiu tau įsikurti, – Metju balsas tapo šiltesnis.

– Atnešiu maisto ir vyno, – tarė Marta netvirta anglų kalba.

– Ačiū, – tariau. – Ir ačiū jums, Izabou, kad priėmėte į savo namus.

Ji pauostė ir iššiepė dantis. Tikėjausi, kad tai šypsena, bet greičiausiai klydau.

– Ir vandens, Marta, – pridūrė Metju. – Maistas turėtų būti pristatytas dar šįryt.

– Dalis jo jau čia, – sausai tarė vampyro motina. – Lapai. Maišai kiaušinių ir daržovių. Kvailai pasielgei liepdamas viską atvežti čia.

– Diana juk turi pavalgyti, Maman. Nemaniau, jog namuose bus tinkamo maisto, – po vakarykščių įvykių ir abejingo sutikimo namuose Metju kantrybė ėmė sekti.

– Man reikia šviežio kraujo, bet nesitikiu, kad Viktoras ir Alanas atgabens jo iš Paryžiaus vidury nakties, – kojos ėmė linkti per kelius. Izabou atrodė pamaloninta tokio reginio.

Metju iškvėpė. Jis prilaikė mane už alkūnės.

– Marta, – kreipėsi ignoruodamas motiną. – Gal galėtum Dianai atnešti kiaušinių, skrebučių ir arbatos?

Marta pirma žvilgtelėjo į Izabou, tuomet į Metju lyg būtų Vimbildono teismo rūmuose ir sukikeno.

– Òc, – atsakė ir linksmai linktelėjo.

– Pasimatysim per vakarienę, – ramiai tarė Metju. Mums išeinant į pečius susmigo keturios ledinės akys. Marta pasakė Izabou kažką, kas privertė Metju motiną prunkštelėti, o Kleirmontą – plačiai nusišypsoti.

– Ką pasakė Marta? – sušnabždėjau ir pavėluotai prisiminiau, kad nesvarbu, rėksi ar šnabždėsi, pokalbį girdės visi namiškiai.

– Ji pasakė, kad drauge atrodom puikiai.

– Nenoriu, kad Izabou visą laiką ant manęs pyktų.

– Nekreipk į ją dėmesio, – ramiai tarė. – Ji daug loja, bet nekanda.

Pro duris įžengėme į pailgą kambarį, pilną skirtingų laikotarpių bei stilių kėdžių ir stalų. Taip pat stovėjo du židiniai – virš vieno, surėmę švarias, krauju nesuteptas ietis, kovėsi du riteriai blizgančiais šarvais. Freska aiškiai buvo nutapyta to paties romantiško, riterius dievinančio dailininko, kuris išpuošė salę. Dar vienos durys vedė į kitą kambarį, nustatytą knygų lentynomis.

– Ar čia biblioteka? – paklausiau iškart pamiršusi Izabou šiurkštumą. – Ar galiu pamatyti tavąjį „Aurora Consurgens“ egzempliorių?

– Vėliau, – griežtai atsakė Metju. – Pirma turi pavalgyti ir pamiegoti.

Jis nusivedė mane prie dar vienų spiralinių laiptų. Vampyras lengvai laviravo tarp daugybės antikvarinių baldų. Buvo aišku, kad kelią moka mintinai. Man sekėsi kur kas prasčiau, šlaunys kliuvo už komodų, vos nenuverčiau balto porceliano vazos. Kai galiausiai pasiekėme laiptus, Metju sustojo.

– Lipti reikės aukštai, o tu pavargusi. Gal nori, kad paneščiau?

– Ne, – atsakiau pasipiktinusi. – Neleisiu persimesti manęs per petį kaip su grobiu sprunkančiam viduramžių riteriui.

Metju suspaudė lūpas ir užvertė akis.

– Nedrįsk iš manęs juoktis.

Bet jis nusikvatojo, garsas atsimušė nuo akmeninių sienų – atrodė, lyg laiptų aikštelėje juoktųsi būrys įsilinksminusių vampyrų. Visgi tai buvo būtent tokia vieta, kur riteriai nešdavo moteris, tik aš nesiruošiau būti viena iš jų.

Po penkiolikos laiptelių vos pajėgiau pakelti kojas. Akmeniniai bokšto laiptai buvo pastatyti ne paprastoms kojoms ir pėdoms. Jie buvo sukurti tokiems vampyrams kaip Metju, kurie arba buvo labai aukšti, arba labai vikrūs, arba ir tokie, ir tokie. Sukandau dantis ir kopiau aukštyn. Laiptai apsisuko dar kartą ir pagaliau pasirodė kambarys.

– O, – iš nuostabos nejučia užsidengiau burną ranka.

Net nereikėjo sakyti, kieno tai kambarys. Jis buvo Metju nuo grindų iki lubų.

Mes stovėjome grakščiame, apvaliame pilies bokšte, dengtame kūginiu variniu stogu. Ant sienų buvo išsidėstę aukšti, siauri langai. Pro juos žiro saulės spinduliai ir rudeniškos laukų bei medžių spalvos.

Kambarys buvo apvalus, bet lenktas linijas tiesino aukštos knygų lentynos. Sienoje, besiglaudžiančioje prie pagrindinio pastato, buvo išmūrytas židinys, kuriam kažkokiu būdu pavyko išvengti devynioliktojo amžiaus dailininko. Kambaryje stovėjo fotelių ir sofų, stalelių ir pufų, viskas nuspalvinta žaliais, rudais ir aukso tonais. Nepaisant dydžio ir milžiniškų akmeninių sienų, kambarys buvo jaukus.

Įdomiausi daiktai buvo tie, kuriuos Metju buvo nusprendęs išsaugoti per daugybę savo gyvenimų. Į knygų lentyną buvo atremtas Vermerio paveikslas. Man jis buvo nežinomas – tikrai ne viena iš visiems puikiai žinomų drobių. Jame pavaizduotas vyras keistai priminė Metju. Virš židinio kabojo ilgas ir platus kalavijas – juo mojuoti galėjo tik vampyras. Kampe stovėjo Metju ūgio šarvai. Priešais ant medinio stovelio kabojo iš pažiūros labai senas skeletas, kaulai tarpusavyje buvo surišti metaline viela. Šalia ant stalo stovėjo du mikroskopai, jei neklystu, abu pagaminti septynioliktame amžiuje. Įspraustas į nišą stovėjo nukryžiuotasis, visas nusagstytas dideliais raudonais, žaliais ir mėlynais akmenimis. Šalia jo stovėjo nuostabi iš dramblio kaulo išraižyta Švenčiausioji Mergelė.

Veidu nuslydo Metju žarstomos snaigės – jis stebėjo mane, tyrinėjančią jo daiktus.

– Čia Metju muziejus, – tariau puikiai suprasdama, kad kiekvienas daiktas turi istoriją.

– Tai tiesiog mano darbo kambarys.

– Kur tu... – pradėjau rodydama į mikroskopus.

– Vėliau. Tau liko dar trisdešimt laiptelių.

Metju nusivedė mane į kitą kambario galą prie dar vienų laiptų. Šie taip pat kilo aukštyn į dangų. Po trisdešimties lėtų žingsnelių pasiekėme dar vieną apvalų kambarį, kuriame viešpatavo milžiniška riešutmedžio lova su baldakimu ir sunkiomis užuolaidomis. Aukštai virš jos buvo matyti nuogos sijos, laikančios varinį stogą. Prie vienos sienos buvo pristumtas stalas, kitoje buvo išmūrytas židinys, o prie jo stovėjo du patogūs krėslai. Tiesiai priešais pro praviras duris buvo matyti didžiulė vonia.

– Erelio lizdas, – tariau žvilgtelėjusi pro langą. Vampyras pro šiuos langus matė tą patį peizažą dar viduramžiais. Trumpai pagalvojau apie kitas moteris, kurias Metju buvo čia atsivedęs iki manęs. Žinojau, kad nesu pirmoji, bet buvau tikra, kad tokių buvo nedaug. Kažkodėl pilis atrodė labai nuošali ir privati.

Metju priėjo iš nugaros ir žvilgtelėjo man per petį.

– Patinka? – ausimis pajutau jo švelnų kvapą. Linktelėjau.

– Kiek? – negalėjau susivaldyti.

– Šiam bokštui? – paklausė. – Maždaug septyni šimtai metų.

– O kaimas? Jie žino apie tave?

– Taip. Kaip ir raganos, vampyrai saugesni bendruomenėje, kur visi žino, kas jie tokie, bet niekas per daug neklausinėja.

Madisone išaugo ne viena Bišopų karta ir niekas nekėlė triukšmo. Kaip ir Piteris Noksas slėpėmės tiesiai prieš akis.

– Dėkui, kad atsivežei mane į Set Turą. Čia jaučiuosi saugiau nei Oksforde. Nepaisant Izabou.

– Ačiū tau, kad drąsiai sutikai mano mamą, – vampyras nusijuokė lyg būtų girdėjęs mano neištartus žodžius. Garsą nulydėjo gvazdikų aromatas. – Kaip ir dauguma tėvų ji pernelyg saugo savo vaikus.

– Jaučiausi kaip idiotė ir, lyg to būtų maža, per menkai pasipuošusi. Neturiu nė vieno drabužio, kuris galėtų jai patikti, – prikandau lūpą ir suraukiau kaktą.

– Mano motinai nepatinka net Coco Chanel. Per aukštai taikai.

Nusijuokiau ir apsisukau. Žvilgsniu ieškojau jo akių ir, kai jos susitiko, man užgniaužė kvapą. Metju žvilgsnis nubėgo mano akimis, skruostais ir galiausiai lūpomis. Ranka pakilo man prie veido.

– Tu tokia gyvybinga. Turėtum būti su daug jaunesniu vyru.

Pasistiebiau ant pirštų galiukų. Jis palenkė galvą. Lūpoms nespėjus susiliesti, ant stalo tarkštelėjo padėklas.

– Vos etz arbres e branca******, – išdainavo Marta ir šelmiškai žvilgtelėjo į Metju.

Jis nusijuokė ir atsakė švariu baritonu:

– On fruitz de gaug s’asazona*******.

– Kokia čia kalba? – paklausiau nusileidusi ant pėdų ir sekdama paskui Metju prie židinio.

– Senoji kalba.

– Oksitanų, – Metju pakėlė sidabrinį dangtelį nuo lėkštės su kiaušiniais. Kambarį užplūdo šilto maisto kvapas. – Prieš tau pradedant valgyti, Marta nusprendė šiek tiek padeklamuoti.

Marta sukikeno ir sudavė Metju per riešą rankšluostėliu, kabojusiu prie juosmens. Vampyras paėmė servetėlę ir atsisėdo.

– Eikš, eikš, – tarė rodydama į krėslą priešais vampyrą. – Sėsk, pavalgyk.

Dariau, kaip liepta. Vampyrė įpylė Kleirmontui taurę vyno iš ąsotėlio sidabrine rankena.

– Mercés********, – sumurmėjo ir nekantriai prikišo taurę prie nosies.

Panašiame ąsotėlyje buvo ir vandens. Marta jo įpylė į kitą taurę ir padavė man. Tada pripylė puodelį garuojančios arbatos. Iškart jį atpažinau – iš Paryžiaus, „Mariage Frères“.

Panašu, kol aš miegojau, Metju kruopščiai apžiūrėjo mano spinteles ir sudarė labai tikslų pirkinių sąrašą. Kleirmontui nespėjus sustabdyti, Marta įpylė riebios grietinėlės. Sviedžiau vampyrui įspėjantį žvilgsnį. Dabar kaip niekada anksčiau reikėjo sąjungininkų. Be to, buvau labai ištroškusi. Metju nuolankiai atsilošė krėsle ir gurkštelėjo vyno.

Nuo savo padėklo Marta toliau krovė įvairiausias gėrybes: stalo sidabrą, druską, pipirus, sviestą, uogienę, skrebučius ir auksinį omletą, nusėtą šviežiomis prieskoninėmis žolelėmis.

– Merci, Marta, – buvau nuoširdžiai dėkinga.

– Valgyk! – dabar rankšluostėlis buvo nutaikytas į mane.

Marta atrodė patenkinta mano pirmais entuziastingais kąsniais, bet staiga susiraukė ir pauostė orą. Ji sušuko iš pasibjaurėjimo ir nužygiavo prie židinio. Trakštelėjo degtukas, sausos malkos ėmė spragsėti.

– Marta, – paprieštaravo Metju stodamasis su taure rankoje. – Aš susitvarkysiu.

– Jai šalta, – sumurmėjo. Vampyrė buvo aiškiai susierzinusi, kad Metju to nepadarė prieš atsisėsdamas. – O tu ištroškęs. Aš įkursiu ugnį.

Po minutėlės malkos suliepsnojo skaisčiau. Nors ugnis negalėjo prikaitinti tokio didžiulio kambario, šaltukas dingo. Vampyrė pasitrynė rankas ir atsistojo.

– Jai reikia pamiegoti. Užuodžiu, kad buvo labai išsigandusi.

– Eis miegoti, kai tik baigs valgyti, – tarė Metju, dešine ranka pažadėdamas. Marta į jį įsistebeilijo ir pagrūmojo pirštu, lyg vampyrui būtų ne šimtas penkiasdešimt, o penkiolika metų. Galiausiai nekalta Kleirmonto veido išraiška ją įtikino. Marta išėjo, girdėjau, kaip jos senos kojos užtikrintai lipa sudėtingais laiptais.

– Oksitanų kalba kilusi iš trubadūrų? – paklausiau. Vampyras linktelėjo. – Nemaniau, kad ja kalbama taip toli šiaurėje.

– Mes ne taip jau ir toli, – nusišypsojo Metju. – Kažkada Paryžius buvo niekuo neypatingas pasienio miestelis. Tais laikais dauguma žmonių kalbėjo oksitanų kalba. Dėl kalvų šiauriečiai su sava kalba buvo toli. Net ir dabar žmonės saugosi pašaliečių.

– Tu medis ir šaka, – tarė įsmeigęs akis į kraštovaizdį už lango. – Ant kurios sirpsta malonumų vaisius.

Metju liūdnai papurtė galvą.

– Marta niūniuos šią dainą visą popietę, kol Izabou įsius.

Židinio kaitra sklido po visą kambarį, nuo šilumos pradėjo imti miegas. Kiaušiniams dingus, vos įstengiau neužsimerkti.

Kai jau rengiausi plačiai nusižiovauti, Metju pakėlė mane iš krėslo. Paėmė mane į glėbį, kojos tabalavo ore. Bandžiau prieštarauti.

– Gana. Vos pajėgi išsėdėti tiesiai. Apie vaikščiojimą negali būti nė kalbos.

Jis švelniai paguldė mane ant lovos krašto ir atitraukė užklotą. Šiugždantys sniego baltumo patalai kvieste kvietė. Padėjau galvą ant kalno pūkinių pagalvių, atremtų į riešutmedžio drožinius.

– Pamiegok, – tarė Metju, abiejose pusėse suėmė užuolaidas ir truktelėjo.

– Nežinau, ar pavyks, – tariau kovodama su dar vienu žiovuliu. – Paprastai neinu pogulio vidury dienos.

– Atrodo priešingai, – tarė. – Dabar esi Prancūzijoje. Dėl nieko nesistenk. Būsiu apačioje. Jei ko reikės, kviesk.

Kadangi laiptai į miegamąjį kilo iš darbo kambario, į kurį taip pat buvo tik vienas kelias, niekas neužlips pas mane be Metju žinios. Atrodė, lyg Metju būtų norėjęs apsisaugoti nuo savo šeimos.

Pro lūpas jau veržėsi klausimas, bet vampyras visiškai užtraukė užuolaidas ir mane nutildė. Sunkios portjeros neįleido nė vieno saulės spindulio. Atsipalaidavusi ant tvirto čiužinio ir sušilusi po daugybe antklodžių, greitai užmigau.

Pabudau išgirdusi verčiamus lapus ir žaibiškai atsisėdau lovoje mėgindama įsivaizduoti, kodėl kažkas uždarė mane medžiaginėje dėžutėje.

Prancūzija. Metju. Jo namai.

– Metju? – tyliai pašaukiau.

Jis praskleidė portjeras ir plačiai nusišypsojo. Už nugaros švietė daugybė žvakių. Kai kurios buvo įstatytos į sienines žvakides, kitos – į įmantrius kandeliabrus ant grindų ir stalų.

– Turint galvoje, kad nemėgsti pasnausti, miegojai labai kietai, – tarė patenkintas. Jo manymu, kelionė į Prancūziją jau pasiteisino.

– Kiek valandų?

– Jei nenustosi to klausinėti, turėsiu nupirkti tau laikrodį, – Metju žvilgtelėjo į savo senutėlį „Cartier“. – Beveik antra valanda. Tuojau turėtų pasirodyti Marta su arbata. Nori išsimaudyti po dušu ir persirengti?

Vien pagalvojusi apie karštą dušą, greitai nusimečiau antklodes.

– Taip, prašyčiau!

Metju padėjo atsistoti ant grindų, kurios buvo daug žemiau, nei tikėjausi. Šaltos akmens plokštės gėlė pėdas.

– Tavo krepšys vonios kambaryje, kompiuteris darbo kambaryje apačioje. Ten yra švarių rankšluosčių. Neskubėk, – vampyras stebėjo, kaip tipenu į vonią.

– Čia tai vietelė! – sušukau. Viduryje kambario tarp dviejų langų stovėjo milžiniška vonia, o ant ilgo medinio suolo pūpsojo mano nutrintas Jeilio krepšys.

Atsukau čiaupą nusiteikusi, kad karšto vandens teks palaukti, bet mane tuoj pat apsupo garai, o medumi ir nektaru kvepiantis muilas padėjo atsipalaiduoti po dvidešimt keturių valandų įtampos.

Atsigavusi užsitraukiau džinsus, megztinį aukšta apykakle ir ilgas kojines. Kadangi lizdo plaukų džiovintuvui nebuvo, nusausinau juos rankšluosčiu, perbraukiau šepečiu ir surišau į arklio uodegą.

– Marta atnešė arbatos, – tarė Metju man įėjus į miegamąjį. Ant stalo stovėjo arbatinukas ir puodelis. – Įpilti?

Šiltam skysčiui leidžiantis gerkle, palaimingai atsidusau.

– Kada pamatysiu „Aurora Consurgens“ rankraštį?

– Kai būsiu tikras, kad nepasiklysi pakeliui į biblioteką. Pasirengusi ekskursijai?

– Žinoma, – įsispyriau į mokasinus ir greitai nubėgau į vonią pasiimti megztinio. Man lakstant po kambarį, Metju kantriai laukė prie laiptų.

– Arbatinuką pasiimsim? – slystelėjusi sustojau.

– Ne, ji įtūš, jei pamatys viešnią liečiant indus. Neskubėk padėti Martai.

Metju greitai nubėgo laiptais. Atrodė, kad galėtų užrištomis akimis įveikti daugybę nelygių pakopų. Ropojau paskui pirštais remdamasi į akmeninę sieną.

Kai pasiekėme darbo kambarį, vampyras parodė į mano kompiuterį. Jis jau buvo ant stalo prie lango, įjungtas į lizdą, paruoštas darbui. Nulipome į svetainę.

Ten buvo Marta, židinyje spragsėjo ugnis, po kambarį sklido medienos dūmai. Sugriebiau vampyro ranką.

– Biblioteka, – tariau. – Ekskursija turi prasidėti ten.

Tai buvo gretimas kambarys, per ilgus metus prikimštas senovinių smulkmenų ir baldų. Prie prancūziško sekreto stovėjo itališka sulankstoma Savonarolos kėdė, o ant didžiulio maždaug 1700-ųjų stalo stovinčios vitrinos atrodė taip lyg būtų atgabentos iš Viktorijos laikų muziejaus. Nepaisant keleto nederančių dalykų, vientisumo suteikė daugybė oda įrištų knygų, riešutmedžio lentynos ir milžiniškas auksinių, mėlynų ir rudų atspalvių Obiusono kilimas.

Kaip ir daugumoje senų bibliotekų knygos buvo išdėliotos pagal dydį. Stori, oda įrišti rankraščiai stovėjo nugarėlėmis į vidų, atsukę lankytojui sagteles ir ant pergamento kraštų įrašytus pavadinimus. Lentynose tvarkingai buvo surikiuotos mažytės, kišeninės knygelės. Jos atspindėjo visą spaudos istoriją nuo 1450-ųjų iki šių dienų. Šalia stovėjo daugybė pirmųjų šiuolaikinės literatūros egzempliorių: Arturo Konano Doilio „Šerlokas Holmsas“, T. H. Vaito „Kalavijas akmenyje“ ir daugybė kitų. Vienoje lentynoje gulėjo vien didžiuliai tomai: botanikos, medicinos knygos, atlasai. Jei tokie lobiai sukrauti apačioje, ką Metju laiko savo darbo kambaryje?

Jis leido man lėtai apeiti kambarį. Vis žvilgčiojau į nugarėles ir aikčiojau. Grįžusi prie vampyro tik purčiau galvą negalėdama patikėti.

– Įsivaizduok, kiek pati turėtum, jei tiek amžių nuolat pirktum knygas, – Metju gūžtelėjo pečiais. Judesys priminė Izabou. – Jos kaupiasi. Bėgant metams, atsikratėm daugybės knygų. Privalėjom. Antraip šis kambarys turėtų būti Nacionalinės bibliotekos dydžio.

– Na, kur ji?

– Matau, netenki kantrybės, – Metju priėjo prie lentynos, jo akys greitai bėgiojo tomų nugarėlėmis. Ištraukė mažą knygelę su juoduose viršeliuose įspaustais piešiniais ir padavė man.

Kai apsidairiau ieškodama stovelio, jis nusijuokė.

– Tiesiog atversk, ji nesubyrės į dulkes.

Buvau įpratusi tokius rankraščius laikyti retomis brangenybėmis, o ne paprasčiausia skaitymo medžiaga, tad, laikydama rankose senovinę knygą, jaučiausi keistai. Stengdamasi neatversti viršelių per plačiai ir neįplėšti įrišimo, žvilgtelėjau vidun. Į mane pažiro ryškios spalvos, auksas ir sidabras.

– Oho! – giliai įkvėpiau. Kitos matytos „Aurora Consurgens“ kopijos nė iš tolo neprilygo šiam egzemplioriui. – Ji puiki. Žinai, kas iliustravo?

– Moteris vardu Borgo le Nuar. Keturioliktojo amžiaus viduryje ji buvo puikiai žinoma Paryžiuje, – Metju paėmė iš manęs knygą ir plačiai atvertė. – Štai. Dabar viskas matyti aiškiai.

Pirmojoje iliustracijoje buvo vaizduojama ant kalvos stovinti karalienė, po savo plataus apsiausto skvernais glaudžianti septynias mažas būtybes. Paveikslėlis buvo įrėmintas dailiais, į visas puses išsikerojusiais vijokliais. Šen bei ten sprogo pumpurai, o ant šakų tupėjo paukščiai. Popietės šviesoje auksu siuvinėta karalienės suknelė švytėjo šalia raudonai juodos žemės. Puslapio apačioje ant skydo su juodai sidabriniu herbu sėdėjo juodai vilkintis vyras. Jo dėmesys buvo sutelktas į karalienę, veidas kupinas susižavėjimo, o rankos maldaujamai iškeltos virš galvos.

– Niekas tuo nepatikės. Nežinoma „Aurora Consurgens“ kopija, iliustruota moters? – suglumusi papurčiau galvą. – Kaip aš ją cituosiu?

– Jei tai padės, metams paskolinsiu rankraštį Beineko bibliotekai. Žinoma, anonimiškai. O dėl Borgo ekspertai nutars, kad tai jos tėvo darbas. Greičiausiai kur nors vis dar mėtosi čekis, – tarė Metju žvalgydamasis aplink. – Paklausiu Izabou, kur Godfrio daiktai.

– Godfrio? – anksčiau nematytame herbe buvo vaizduojama fleur-de-lis, apsupta gyvatės, įsikandusios sau į uodegą.

– Mano brolio, – jo veidas apsiniaukė. – Jis mirė 1668-aisiais kaudamasis Liudviko XIV kare.

Vampyras atsargiai užvertė rankraštį ir padėjo ant šalia stovinčio stalo.

– Vėliau nunešiu į darbo kambarį, galėsi apžiūrėti atidžiau. Rytais Izabou čia skaito laikraščius, bet vėliau biblioteka lieka tuščia. Gali užsukti kada tik nori.

Tai taręs nusivedė mane per svetainę ir pasuko į didžiąją salę. Sustojome prie stalo su kiniško porceliano dubeniu. Metju aprodė kambario ypatybes: galeriją muzikantams, liuką lubose, pro kurį išeidavo dūmai tais laikais, kai dar nebuvo židinių ir kaminų, įėjimą į apžvalgos bokštelį, iš kurio buvo matyti pilies prieigos. Užlipti į jį bus galima ir kitą dieną.

Vėliau vampyras palydėjo mane žemyn į pirmą aukštą, kur buvo sandėlių, vyno rūsių, virtuvės, tarnų kambarių, sandėliukų ir podėlių labirintas. Iš vienos virtuvės išlindo Marta. Iki alkūnių miltuotomis rankomis vampyrė padavė man ką tik iš orkaitės ištrauktą šiltą bandelę. Ją kramsnodama sekiojau paskui Metju, o jis pasakojo apie senąsias patalpų paskirtis: grūdų laikymą, elnienos kabinimą, sūrio gaminimą.

– Bet juk vampyrai nieko nevalgo, – tariau sutrikusi.

– Taip, bet valgė mūsų nuomininkai, o Marta labai mėgsta gaminti.

Tyliai pasižadėjau duoti jai daugiau darbo. Bandelė buvo be galo skani, o kiaušiniai – tobuli.

Kita stotelė – sodas. Nors turėjome nulipti daugybę pakopų, kad patektume į virtuvę, išėję laukan stovėjome tame pačiame lygyje su pamatais. Sodai atrodė taip lyg būtų atkeliavę tiesiai iš šešioliktojo amžiaus. Atskiros prieskoninių žolelių ir rudeninių daržovių lysvės, kraštus puošiantys, kai kur dar žydintys rožių krūmai.

Mano dėmesį patraukė ne gėlių aromatas. Nudrožiau tiesiai nedidelio pastato link.

– Atsargiai, Diana! – sušuko Metju žingsniuodamas žvyro takeliu. – Baltazaras kandžiojasi.

– Kas toks yra Baltazaras?

Vampyras susierzinęs priėjo prie įėjimo į arklides.

– Eržilas, kuris naudoja tavo stuburą kaip baslį pasikasyti, – griežtai atsakė Metju. Stovėjau atsukusi nugarą dideliam žirgui, o mano kojas uostė mastifas ir vilkšunis.

– Oi, jis man nekąs, – milžiniškas peršeronas palenkė galvą, kad galėtų pasikasyti ausį į mano klubą. – O kas šie džentelmenai?

Paklausiau glostydama vilkšunio kailį. Mastifas mėgino įsikąsti mano rankos.

– Vilkšunio vardas Falonas, o mastifo – Hektoras. – Metju spragtelėjo pirštais, abu šunys pribėgo prie jo, paklusniai atsisėdo ir laukė tolesnių nurodymų. – Prašau, pasitrauk nuo to arklio.

– Kodėl? Jis nieko blogo nepadarys, – Baltazaras pritariamai treptelėjo koja ir pastatęs ausį išdidžiai nužvelgė Kleirmontą.

– „Drugelis skrenda į jį viliojančią šviesą tik todėl, kad nežino, jog sudegs“, – sau po nosimi sumurmėjo Metju. – Baltazaras mielas tol, kol jam nepasidaro nuobodu. Norėčiau, kad pasitrauktum, kol jis neišspyrė durų.

– Mes taip erziname tavo šeimininką, kad jis net ėmė deklamuoti nežinomas italų dvasininkų eiles. Grįšiu rytoj ir atnešiu ko nors saldaus, – pabučiavau Baltazarą į nosį. Šis nekantriai sutrepsėjo kanopomis.

Metju mėgino nuslėpti nuostabą.

– Atpažinai?

– Džordano Bruno. „Jei ištroškęs elnias bėga prie upelio, tai tik todėl, kad nežino, jog jo laukia medžiotojo lankas, – tęsiau. – Jei vienaragis bėga į savo guolį, tai tik todėl, kad nežino, jog jo ten laukia kilpa.“

– Žinai Nolaną?

Prisimerkiau. Gerasis Dieve, ar jis pažinojo Bruno taip pat puikiai kaip ir Makiavelį? Atrodė, kad Metju traukė visos kada nors gyvenusios išskirtinės asmenybės.

– Jis buvo vienas pirmųjų Koperniko šalininkų, o aš juk mokslo istorikė. Iš kur žinai Bruno darbus?

– Mėgstu skaityti, – atsakė išsisukinėdamas.

– Tu jį pažinojai! – mano balse skambėjo kaltinimas. – Ar jis buvo demonas?

– Jis peržengė išprotėjusio genijaus prarają.

– Taip ir žinojau. Jis tikėjo, kad gyvybė egzistuoja ne tik Žemėje, ir vedamas ant ešafoto prakeikė savo inkvizitorius, – tariau purtydama galvą.

– Be to, jis suprato troškimo jėgą.

Nužvelgiau vampyrą.

– „Troškimai mane skatina taip pat, kaip baimė stabdo.“ Ar panaudojai Bruno mintis rašydamas esė Visiems Šventiesiems?

– Truputėlį. – Metju lūpos virto siauru brūkšniu. – Prašau, eik iš ten. Apie filosofiją galėsim pakalbėti ir kitur.

Mintyse lėkė kitos nuotrupos. Bruno darbuose turėjo būti dar kažkas, dėl ko Metju jį prisiminė. Jis rašė apie deivę Dianą.

Pasitraukiau nuo eržilo.

– Baltazaras ne ponis, – įspėjo Metju traukdamas mane už alkūnės.

– Matau, bet būčiau su juo susitvarkiusi, – vien pagalvojus apie tokį iššūkį, iš galvos išgaravo visi alchemijos rankraščiai ir italų filosofai.

– Nejodinėji? – netikėdamas paklausė vampyras.

– Užaugau kaime ir jodinėjau nuo vaikystės – dresavimas, šuoliai per kliūtis ir visa kita, – jojant jausmas, kad skrendi, būdavo dar stipresnis nei irkluojant.

– Turime kitų arklių. Baltazaras liks čia.

Jodinėjimas buvo netikėtas, bet malonus priedas prie kelionės į Prancūziją. Iškart pasidarė lengviau pakęsti Izabou šaltumą. Nuėjome į kitą arklidžių galą, kur laukė dar šeši puikūs gyvuliai. Du iš jų buvo juodi ir dideli, bet vis tiek neprilygo Baltazarui. Taip pat kaštoninė kumelė ir bėras kastruotas eržilas. Dar du pilki Andalūzijos žirgai plačiomis pėdomis ir lenktais kaklais. Viena priėjo prie durų norėdama pamatyti, kas atvyko į jos valdas.

– Čia Nar Rakasa, – tarė švelniai trindamas snukį. – Jos vardas reiškia „ugnies šokėja“. Paprastai ją vadiname tiesiog Rakasa. Ji labai grakšti, bet užsispyrusi. Turėtumėt puikiai sutarti.

Neužkibau ant puikiai pateikto masalo ir leidau Rakasai apuostyti mano plaukus ir veidą.

– Koks jos sesers vardas?

– Fida – „sidabras“, – Metju ištarus vardą, Fida priėjo arčiau. Tamsios kumelės akys buvo kupinos meilės. – Fida yra Izabou kumelė, Rakasa – jos sesuo.

Vampyras parodė į du juočkius:

– Šiuodu mano. Daras ir Sajadas.

– Ką reiškia jų vardai? – paklausiau eidama prie gardų.

– Daras iš arabų kalbos reiškia „laiką“, o Sajadas – „medžiotoją“, – paaiškino Metju prieidamas arčiau. – Sajadui patinka šuoliuoti laukais ir ką nors vaikytis, o Daras kantrus ir ramus.

Tęsdamas ekskursiją, Metju pasakojo apie kalnus ir rodė kelią į miestelį. Pademonstravo, kur buvo rengiami pilies rekonstrukcijos projektai, ir paaiškino, kad restauratoriams teko naudoti kitokį akmenį, nes senojo gauti nepavyko. Kai baigėme, nemaniau, kad galėčiau pasiklysti – iš toli bolavo su niekuo nesupainiojamas pagrindinis pilies bokštas.

– Kodėl aš tokia pavargus? – žiovavau eidama atgal į pilį.

– Tu beviltiška, – susierzinęs tarė vampyras. – Negi reikia priminti pastarųjų trisdešimt šešių valandų įvykius?

Metju paraginta sutikau dar nusnūsti. Buvau tokia išsekusi, kad, palikusi jį darbo kabinete ir užlipusi į miegamąjį, įsirangiau į lovą net neužpūtusi žvakių.

Po kelių minučių jau sapnavau, kad joju per tamsų mišką vilkėdama per liemenį sujuostą žalią tuniką. Avėjau odinius sandalus, o jų dirželiai buvo apsiviję kulkšnis ir blauzdas. Paskui mane bėgo šunys ir kaukšėjo kanopos. Ant peties kabojo strėlių dėklas, vienoje rankoje laikiau lanką. Nepaisydama persekiotojų skleidžiamų garsų, nebijojau.

Sapne žinojau, kad pabėgsiu nuo tų, kurie mane vejasi.

– Skrisk, – paliepiau ir žirgas pakilo.

_______________