2

SKYRIUS

Oksfordo varpai suskambo septynis kartus. Naktis sekė saulėlydį ne taip greitai, kaip prieš kelis mėnesius, virsmas kiek užtruko. Likus vos trisdešimčiai minučių, bibliotekos personalas įjungė lempas ir taip pilkšvoje šviesoje atsirado aukso telkinėlių.

Buvo rugsėjo dvidešimt pirma diena. Visame pasaulyje raganos valgė rudens lygiadienio išvakarių vakarienę ir šventė Meiboną, sveikino atslenkančią žiemos tamsą, tačiau Oksfordo raganoms teks apsieiti be manęs. Man buvo numatyta sakyti programinę kalbą svarbioje konferencijoje, kuri turėjo įvykti kitą mėnesį. Mintys vis dar buvo išblaškytos, o tai erzino.

Pagalvojus, ką šiuo metu turėtų valgyti mano draugės raganos, sugurgė pilvas. Sėdėjau bibliotekoje nuo pusės devynių ryto, tik trumpam buvau nutraukusi darbą, kad suvalgyčiau priešpiečius.

Šonas buvo pasiėmęs laisvą dieną, tad bibliotekos registratūroje dirbo naujas žmogus. Nepažįstama moteris sukėlė šiokių tokių sunkumų – kai paprašiau vienos beveik subyrėjusios knygos, ji mėgino mane įtikinti pažiūrėti mikrofilmą. Skaityklos vadovas ponas Džonsonas, nugirdęs mūsų pokalbį, atskubėjo iš savo kabineto ir įsiterpė:

– Atsiprašau, daktare Bišop, – skubiai išpyškino ir prispaudė prie nosies sunkius akinius tamsiais rėmeliais. – Jei jums reikia rankraščio tyrimams, mielai pasitarnausime.

Jis dingo ir grįždamas atnešė reikalingą daiktą su dar daugiau atsiprašymų dėl nepatogumų ir naujo personalo. Patenkinta, kad padėjo mokslininkės įgaliojimai, popietę praleidau palaimingai skaitydama.

Nuo viršutinių rankraščio kampų patraukiau du raitytus svarelius ir atsargiai užverčiau knygą – buvau patenkinta padarytu darbu. Po susidūrimo su užkerėtu rankraščiu penktadienį, savaitgalį paskyriau įprastiems darbams, o ne alchemijos studijoms, norėjau susigrąžinti jausmą, jog viskas normalu. Pildžiau finansinių apmokėjimų formas, apmokėjau sąskaitas, parašiau rekomendacinius laiškus ir net baigiau knygos recenziją. Šiuos nuobodžius darbus paįvairino namų ruoša: skalbimas, daugybė išgertos arbatos ir išbandyti nauji receptai iš BBC maisto gaminimo programos.

Po ankstyvo starto šį rytą, visą dieną stengiausi kuo mažiau galvoti apie keistas Ešmoul 782 iliustracijas bei palimpsestą ir sutelkti dėmesį į svarbesnius dalykus. Peržvelgiau trumpą dienos darbų sąrašą. Iš keturių šios dienos klausimų trečias buvo lengviausias. Atsakymas slypėjo paslaptingame periodiniame leidinyje „Pastabos ir užklausos“, kuris buvo išdėliotas ant lubas siekiančių lentynų. Atstūmiau kėdę ir nusprendžiau prieš išeidama varnele pažymėti bent vieną klausimą sąraše.

Viršutinės kunigaikščio Hamfrio skaityklos lentynos, dar vadinamos Selden Endu, buvo pasiekiamos tik sutrūnijusiais laiptais, kurie vedė į virš skaitymo stalų iškilusią galeriją. Klibančiomis pakopomis pasiekiau lentynas, kur gulėjo knygos, medžiaga trauktais viršeliais. Jos buvo išdėliotos chronologine seka. Atrodė, kad jas naudoju tik aš ir senovės literatūros dėstytojas iš Magdalenos koledžo. Radau tomą ir sulaikiusi kvapą atsargiai jo siektelėjau. Jis buvo pačiame viršuje, nepasiekiamas.

Mane išgąsdino tylus juokas. Pasukau galvą pažiūrėti, kas sėdi prie stalo ar galerijos gale, bet ten nieko nebuvo. Ir vėl girdėjau garsus. Oksfordas buvo visiškai tuščias, visi buvo išvykę dar prieš valandą, kad bendrajame koledžo kambaryje prieš vakarienę spėtų išlenkti taurelę nemokamo chereso. Gilijan dar kartą išdėstė kvietimą kartu praleisti vikanų šventes, prisimerkusi nužiūrėjo mano knygų krūvą ir išvyko vėlyvą popietę.

Ieškojau taburetės pasilipti, bet jos nebuvo. Bodleine tokių daiktų labai trūko, užtruks mažiausiai penkiolika minučių, kol kur nors ją surasiu ir užtempsiu į viršų. Sudvejojau. Po to, kai paliečiau užkerėtą knygą penktadienį, susilaikiau nuo bet kokios magijos. Be to, niekas nepamatys.

Nepaisant mano racionalių paaiškinimų, kūną nudiegė nerimas. Savo taisykles laužiau nedažnai ir skaičiavau situacijas, kai pagalbon pasitelkiau magiją. Šiemet tai buvo penktas kartas, įskaitant kerus, kuriuos panaudojau sugedus skalbimo mašinai, ir Ešmoul 782 tomą. Turint galvoje, kad jau rugsėjo pabaiga, ne taip ir blogai, bet ir ne rekordas.

Giliai įkvėpiau, ištiesiau ranką ir įsivaizdavau, kad joje laikau knygą.

Devynioliktas „Pastabų ir užklausų“ tomas pasistūmėjo pirmyn, pasviro ant lentynos krašto, lyg jį būtų traukusi nematoma ranka, ir švelniai dunkstelėjęs nusileido į mano delną. Iš karto atsivertė reikiamoje vietoje.

Viskas užtruko tris sekundes. Iškvėpiau mėgindama atsikratyti kaltės. Staiga tarpumentę nutvilkė du ledo varvekliai.

Mane pamatė. Ir neeilinis žmogus.

Kai viena ragana apžiūrinėja kitą, nužiūrimą vietą dilgčioja. Visgi šiuo pasauliu su žmonėmis dalijasi ne tik raganos. Taip pat yra demonai – kūrybingos, meniškos būtybės, kurios vaikščioja įtemptu lynu tarp beprotybės ir genialumo.

– Roko žvaigždės ir serijiniai žudikai, – taip teta apibūdino šiuos keistus, dvilypius sutvėrimus. Dar yra vampyrai, labai seni ir gražūs, maitinasi krauju ir gali beprotiškai sužavėti, jei tik pirmiau nenužudys.

Kai žvilgteli demonas, jaučiu lengvą, bauginamą prisilietimą, lyg bučinį.

Kai stebeilija vampyras, žvilgsnis atrodo šaltas, sukoncentruotas, pavojingas.

Mintyse perkračiau kunigaikščio Hamfrio skaityklos lankytojus. Buvo vienas vampyras, į angelą panašus vienuolis, kuris lyg įsimylėjėlis sėdėdavo palinkęs prie viduramžių mišių ir maldų knygų, bet senų knygų skaityklose vampyrų retai pasitaikydavo. Retkarčiais koks vienas, pasidavęs tuštybei ir nostalgijai, užsukdavo pasidalyti prisiminimais, bet tai nebuvo dažna.

Raganos ir demonai bibliotekose buvo sutinkami daug dažniau. Šiandien lankėsi Gilijan Čemberlein ir per didinamąjį stiklą apžiūrinėjo papirusą, o muzikos leidinių skaitykloje tikrai sukiojosi du demonai. Kai eidama puodelio arbatos juos pralenkiau, abu apstulbę pakėlė galvas. Vienas iš jų paprašė atnešti latė kavos. Tai tik rodė, koks jis pasinėręs į kažkokią šiuo metu jį kankinančią beprotybę.

Ne, dabar mane stebėjo vampyras.

Buvau susidūrusi su keliais iš jų, nes dirbau su mokslininkais, o laboratorijose vampyrų buvo apstu. Mokslas atlygina už ilgas studijas ir kantrybę. Kadangi mėgo dirbti vieni, juos pažindavo tik artimiausi kolegos. Gyvenimas daug lengvesnis, kai jo trukmė matuojama ne dešimtmečiais, o amžiais.

Suspaudžiau rankose nesąžiningai paimtą egzempliorių ir pasisukau. Jis stovėjo šešėlyje kitame patalpos gale, atsišliejęs į grakščią medinę koloną, laikančią galeriją. Rankose laikė atverstą Džaneto Robertso „Raštų, naudotų anglų rankraščiuose iki 1500 metų, vadovą“.

Anksčiau šio vampyro nebuvau mačiusi, bet buvau tikra, kad jam nereikia pagalbos iššifruoti senovinei rašysenai.

Visi, kas skaito bestselerius minkštais viršeliais ar žiūri televizorių, žino, kad vampyrų grožis užgniaužia kvapą, bet tai nė kiek nepadeda juos pamačius. Jų kaulų struktūra tokia tobula, kad jie atrodo kaip geriausio skulptoriaus darbai. Kai vampyrai juda ar kalba, protas niekaip nesuvokia to, ką mato akys. Judesiai grakštūs, o žodžiai skamba lyg muzika. Jų žvilgsnis prikausto – taip šios būtybės ir sugauna grobį. Vienas ilgas žvilgsnis, keli pašnabždom ištarti žodžiai, prisilietimas – patekęs į šias žabangas, nebeturi jokių šansų.

Žiūrėdama žemyn į vampyrą suvokiau, kad mano išmintis, deja, tėra teorinė. Dabar, susidūrus su vienu iš vampyrų Bodleino bibliotekoje, ji atrodė bevertė.

Vienintelis vampyras, kurį man teko kiek daugiau pažinti, dirbo su dalelių greitintuvu Šveicarijoje. Džeremis buvo gležnas ir žavus, šviesių plaukų, žydrų akių ir užkrečiamai juokdavosi. Buvo permiegojęs su dauguma Ženevos moterų ir dabar dirbo su Lozanos miestu. Ką jis darydavo jas suviliojęs, niekuomet neklausinėjau ir į nuolatinius jo kvietimus susitikti neatsakiau. Visuomet maniau, kad Džeremis – puikus rūšies pavyzdys, bet palyginus su šiuo, jis atrodė prakaulus, nerangus ir labai labai jaunas.

Šis vampyras buvo aukštas, daugiau nei šešios pėdos net turint galvoje, kad žiūrėjau iš viršaus. Platūs pečiai, nusileidžiantys į siaurus klubus ir lieknas, raumeningas kojas. Jo rankos buvo ilgos ir labai vikrios – fiziologijos subtilumas, dėl kurio norėjosi atsisukti ir įsitikinti, kad jos priklauso tokiam dideliam žmogui.

Kol apžiūrinėjau, vampyro žvilgsnis buvo įsmeigtas į mane. Iš tolo jo akys atrodė juodos kaip naktis, stebeilijo iš po tokių pat tamsių antakių, o vienas jų buvo klausiamai išlenktas. Veidas buvo pribloškiamas – ryškūs bruožai, aukšti skruostikauliai, remiantys kaktą, dengiantys ir šešėlyje slepiantys akis. Virš smakro buvo vienintelė vieta švelnumui – burna, kuri kaip ir ilgos rankos čia netiko.

Labiausiai baugino ne kūniška tobulybė, o jėgos, vikrumo ir proto derinys, kurį galėjai pajusti per atstumą. Apsivilkęs juodas kelnes ir minkštą pilką megztinį, sušukavęs atgal priekyje ilgus ir prie sprando trumpai nurėžtus plaukus, atrodė lyg pantera, kuri bet kada gali pulti, bet neskuba.

Jis nusišypsojo. Tai buvo mandagi šypsena neparodant dantų. Aš ir taip puikiai apie juos žinojau, įstatytus visiškai tiesiai, aštrias jų eiles už išblyškusių lūpų.

Vien nuo minties apie dantis kūną užplūdo adrenalinas, pirštai ėmė dilgčioti. Staiga galvoje liko vienintelė mintis: Dink iš čia, DABAR PAT.

Laiptai atrodė daug toliau nei už keturių mane nuo jų skiriančių žingsnių. Nuskubėjau žemyn, bet suklupusi ant paskutinio laiptelio pataikiau tiesiai į laukiančias vampyro rankas.

Žinoma, jis mane nuginė laiptais žemyn.

Jo pirštai buvo vėsūs, rankos atrodė plieninės. Ore pasklido gvazdikėlių, cinamono ir kažką nenormalaus primenantis kvapas. Nežemiška būtybė pastatė mane ant kojų, pakėlė nuo grindų „Pastabas ir užklausas“, linktelėjo ir padavė knygą.

– Kaip suprantu, daktarė Bišop?

Drebėdama visu kūnu linktelėjau.

Ilgi blyškūs pirštai įslydo į kišenę, ištraukė mėlynai baltą vizitinę kortelę ir ištiesė ją man.

– Metju Kleirmontas.

Sugriebiau kortelės kraštą stengdamasi nepaliesti vampyro pirštų. Puikiai pažįstamas Oksfordo universiteto logotipas puikavosi šalia Kleirmonto pavardės, po kurios buvo eilė inicialų, reiškiančių, kad jis priklauso Karališkajai draugijai.

Visai neblogai, jei tau vos daugiau nei trisdešimt, bet buvau įsitikinusi, kad tikrasis vaikino amžius mažiausiai dešimt kartų didesnis.

Jo tyrimų sritis, kas labai įprasta vampyrui, biochemija, susijusi su neurologija Džono Redklifo ligoninėje. Kraujas ir anatomija – vampyrų mėgstamiausi. Ant kortelės buvo trijų laboratorijų telefono numeriai, kabineto numeris ir elektroninio pašto adresas. Gal ir nepastebėjau šio vampyro anksčiau, bet jis nebuvo nepasiekiamas.

– Profesorius Kleirmontas, – cyptelėjau ir žodžiai užstrigo gerklėje, malšinau norą rėkti ir leistis bėgte prie išėjimo.

– Mes nebuvom susitikę, – tęsė jis keistai kirčiuodamas žodžius. Lyg Oksbridžo tarsena, bet joje buvo kažkas švelnaus, ko nepajėgiau užfiksuoti. Pastebėjau, kad akys, kurios nuolat stebėjo mano veidą, iš tiesų yra visai ne tamsios, tiesiog jas užpildo dideli vyzdžiai, apsupti pilkšvai žalsvos rainelės. Jos laikė mane, traukė, negalėjau nusukti žvilgsnio.

Vampyro burna vėl sujudėjo.

– Aš didelis jūsų knygų gerbėjas.

Mano akys išsiplėtė. Nebuvo neįmanoma, kad biochemijos profesorius žavėtųsi septynioliktojo amžiaus alchemija, tiesiog netikėta. Knebinėjau baltų marškinių apykaklę ir apžiūrinėjau skaityklą. Mes čia buvom visiškai vieni. Niekas nesėdėjo prie senos tamsaus ąžuolo kartotekos ar kompiuterio. Kad ir kas dirbo grąžintų egzempliorių skyriuje, buvo per toli, kad ateitų į pagalbą.

– Mane labai sužavėjo jūsų straipsnis apie spalvinius simbolius alchemijos virsmuose. Taip pat jūsų darbas apie Roberto Boilio aprašytą plėtimąsi ir traukimąsi, – toliau tęsė Kleirmontas, lyg būtų vienintelis pokalbio dalyvis. – Dar nebaigiau skaityti naujausios jūsų knygos apie alchemijos mokymą ir išsilavinimą, bet man ji patinka jau dabar.

– Ačiū, – sušnabždėjau. Jo žvilgsnis nuslydo nuo mano akių prie gerklės.

Nustojau pešioti apykaklę ir sagutes prie kaklo.

Keistos vampyro akys grįžo prie manųjų.

– Jūs nuostabiai prikeliate istoriją gyvenimui ir supažindinate su ja savo skaitytojus. – Priėmiau tai kaip komplimentą, juk vampyras žinotų, jei kokia detalė būtų neteisinga. Kleirmontas sekundėlę nutilo.

– Ar galėčiau pakviesti vakarienės?

Man atvipo žandikaulis. Vakarienės? Man gal net nepavyks pasprukti iš bibliotekos, lūkuriuoti prie lėkštės nėra jokio reikalo. Ypač turint galvoje jo valgymo įpročius.

– Turiu planų, – paskubomis tarstelėjau negalėdama suformuluoti tinkamo paaiškinimo. Metju Kleirmontas turėtų žinoti, kad aš ragana, ir akivaizdu, jog nešvenčiu Meibono.

– Gaila, – sumurmėjo vos šyptelėdamas. – Gal kitą kartą. Jūs Oksforde būsit visus metus?

Niekada nebuvo malonu stovėti šalia vampyro, o jo gvazdikėlių aromatas priminė keistą Ešmoul 782 kvapą. Negalėdama apie nieką galvoti tik linktelėjau. Taip saugiau.

– Taip ir maniau, – atsakė Kleirmontas. – Esu tikras, kad mūsų keliai dar susikirs. Oksfordas labai mažas.

– Labai, – pritariau ir troškau, kad per šventes būčiau išvykusi į Londoną.

– Iki pasimatymo, daktare Bišop. Buvo malonu susipažinti, – Kleirmontas ištiesė ranką. Nors trumpai buvo nuklydusios prie mano raktikaulio, Metju akys nė sekundei manęs nepaleido. Nemanau, kad jis bent kartą mirktelėjo. Stengiausi nenusukti žvilgsnio pirmoji.

Ranką tiesiau į priekį, sekundėlę sudvejojau ir paspaudžiau jo plaštaką. Vampyras greitai ją spustelėjo ir paleido. Jis žingtelėjo atgal, nusišypsojo ir dingo senosios bibliotekos tamsoje.

Stovėjau nejudėdama, kol mano vėsios rankos vėl galėjo pajudėti. Tuomet nuėjau prie savo stalo ir išjungiau kompiuterį. „Pastabos ir užklausos“ kaltinamai klausė, kam aš jas pasiėmiau, jei net neatsiverčiau. Mano darbų sąrašas taip pat buvo gyvas priekaištas. Nuplėšiau jį nuo kompiuterio, suglamžiau ir išmečiau į iš vytelių pintą šiukšliadėžę po stalu.

– Kiekviena diena su savomis bėdomis, – sumurmėjau sau po nosimi.

Kai atnešiau rankraščius, vakarinis skaityklos prižiūrėtojas žvilgtelėjo į laikrodį.

– Anksti baigėte, daktare Bišop?

Linktelėjau ir kietai suspaudžiau lūpas, kad nepaklausčiau jo, ar žino, jog paleografijos skaitykloje lankėsi vampyras.

Jis pakėlė pilkas kartonines dėžes su rankraščiais.

– Ar rytoj jų reikės?

– Taip, – sušnabždėjau. – Rytoj.

Išėjusi iš bibliotekos buvau laisva. Mano žingsniai kaukšėjo linoleumu dengtomis grindimis ir aidėjo nuo akmeninių sienų, kai ėjau per pintus vartelius, pro aksominėmis virvėmis nuo smalsuolių pirštų saugomas knygas ir patekau į uždarą keturkampį kiemelį. Atsirėmiau į metalinę tvorelę, supančią Viljamo Herberto statulą, ir giliai įkvėpiau vėsaus oro. Stengiausi iš šnervių išvalyti gvazdikėlių aromato likučius.

Naktimis Oksforde visada vyksta kas nors bauginamo, – griežtai pasakiau sau. Dabar atsirado vampyras.

Kad ir ką sakiau sau kiemelyje, namo ėjau greičiau nei įprastai. Tamsoje Niu koledžo skersgatvis atrodė mažų mažiausiai vaiduokliškas. Prie vartų skersgatvio gale perbraukiau kortelę per skaitytuvą ir, jiems tarkštelėjus už nugaros, pajutau, kaip visas kūnas kiek atsipalaidavo. Lyg siena tarp manęs ir bibliotekos galėtų kaip nors apsaugoti. Ėjau palei koplytėlės langus ir siauru taku pasiekiau nedidelį kiemelį su vieninteliu išlikusiu viduramžių sodu, o jo viduryje buvo tradicinė kalvelė, kur kadaise studentai mąstydavo apie Dievo ir gamtos paslaptis. Šį vakarą koledžo bokštų smailės ir arkų galerijos atrodė ypač gotikinės, norėjau kuo greičiau atsidurti viduje.

Uždariusi buto duris atsidusau iš palengvėjimo. Gyvenau vieno koledžo viršutiniame aukšte, kambariuose, skirtuose buvusiems studentams. Mano butas, kuriame buvo miegamasis, svetainė su apvaliu valgomojo stalu ir mažutė, bet puiki virtuvėlė, visas buvo išmuštas kartūnu ir šiltomis medinėmis panelėmis. Baldai, atrodantys lyg būtų atkeliavę iš studentų bendrojo kambario ir direktoriaus namų, buvo nusiaubti vėlyvojo devynioliktojo amžiaus kūriniai.

Virtuvėje į skrudintuvą įmečiau du gabalėlius duonos ir įsipyliau stiklinę šalto vandens. Gurkšnodama atidariau virtuvės langą ir įleidau vidun gaivaus oro.

Nusinešusi užkandžius į svetainę, nusispyriau batus ir įjungiau nedidelį muzikos grotuvą. Kambarį užpildė tyros Mocarto melodijos. Norėjau pailsėti, tad prisėdau ant vienos iš kaštoniniu gobelenu aptrauktų sofų, vėliau ruošiausi eiti į vonią ir peržiūrėti pastarųjų dienų užrašus.

Nubudau pusę trijų, širdis daužėsi, sprandas buvo nutirpęs, o burnoje jutau gvazdikėlių skonį.

Pasiėmiau dar vieną stiklinę vandens ir uždariau virtuvės langą. Buvo vėsu, sudrebėjau pajutusi drėgną orą.

Žvilgtelėjusi į laikrodį ir greitai paskaičiavusi nusprendžiau paskambinti namo. Ten buvo dar tik pusė vienuolikos, o Sara ir Em buvo tokios pačios naktinėtojos kaip šikšnosparniai. Perėjau kambarius, išjungiau visas šviesas, išskyrus miegamojo, ir pasiėmiau mobilųjį. Per kelias minutes nusimečiau purvinus drabužius – kaip įmanoma taip išsipurvinti bibliotekoje? – užsitraukiau jogos kelnes ir juodą megztinį ištampytu kaklu. Tai buvo patogiau už bet kokią pižamą.

Lova po manimi buvo tokia maloni ir tvirta, kad vos neatsisakiau sumanymo paskambinti namo. Visgi vanduo nenuplovė gvazdikėlių skonio nuo mano liežuvio, tad surinkau numerį.

– Laukėm tavo skambučio, – buvo pirmieji žodžiai, kuriuos išgirdau.

Raganos.

– Sara, man viskas gerai, – atsidusau.

– Atrodo priešingai, – kaip visada, jaunesnioji mano motinos sesuo nesistengė nuslėpti nepasitenkinimo. – Tabita buvo baikšti visą vakarą, Em labai aiškiai matė tave, naktį pasiklydusią miškuose, o aš nieko nevalgiau nuo pat pusryčių.

Visa problema – ta prakeikta katė. Tabita buvo Saros kūdikis ir bet kokius negerumus nujausdavo neįtikėtinai puikiai.

– Man viskas gerai, tik netikėtai su kai kuo susitikau bibliotekoje. Tik tiek.

Pasigirdo tarkštelėjimas, kitu telefonu atsiliepė Em.

– Kodėl nešventi Meibono? – paklausė.

Kiek tik prisimenu, Emili Meter visada buvo mano gyvenime. Ji ir Rebeka Bišop susipažino dar vidurinėje mokykloje, kai kartu dirbo Plimoto plantacijose ir kasė archeologams duobes bei stumdė karučius. Jos tapo geriausiomis draugėmis ir ilgai susirašinėjo, kol Emili išvyko į Vasarą, o Rebeka į Harvardą. Vėliau, kai Em tapo vaikų bibliotekos darbuotoja, jos vėl susitiko Kembridže. Po mano tėvų mirties, ilgi Em savaitgaliai Madisone greitai virto nauju darbu vietinėje pradinėje mokykloje. Ji ir Sara tapo neišskiriamos, nors Em ir toliau nuomojosi atskirą butą. Jos buvo tvirtai nusprendusios, kad, kol aš augsiu, miegamajame kartu nesirodys. Tai neapkvailino nei manęs, nei kaimynų, nei kitų miesto gyventojų. Visi elgėsi su jomis kaip su pora nekreipdami dėmesio į tai, kur miega. Man išsikrausčius iš Bišopų namų, Em atsikraustė ir nuo tada ten gyveno. Kaip mano teta ir mama, ji taip pat buvo kilusi iš senos raganų giminės.

– Mane kvietė į sąskrydį, bet mieliau likau dirbti.

– Ar tave kvietė ragana iš Brin Mavr? – Em domėjosi šia filologe, ypač (kaip paaiškėjo vieną vasaros vakarą jai išgėrus per daug vyno) todėl, kad kažkada susitikinėjo su Gilijan motina. – Buvo septintasis dešimtmetis.

Tik tiek pasakė.

– Taip, – tariau išvargusiu balsu. Jos abi buvo įsitikinusios, kad vieną dieną praregėsiu ir, kadangi dabar jau turėjau nuolatinį darbą, imsiu užsiiminėti magija. Jos nė kiek neabejojo šia prognoze ir visada susijaudindavo išgirdusios apie mano pažintis su kitomis raganomis. – Bet praleidau vakarą su Eliju Ešmoulu.

– Kas jis toks? – paklausė Em Saros.

– Miręs vyriškis, kolekcionavęs alchemijos knygas, – sumurmėjo Sara.

– Aš vis dar čia.

– Tai kas neduoda tau ramybės?

Turint galvoje, kad abi raganos, nebuvo prasmės ką nors slėpti.

– Bibliotekoje sutikau vampyrą. Anksčiau nebuvau jo mačiusi, jis vardu Metju Kleirmontas.

Em gale stojo tyla, mintyse ji rausėsi po savo kartoteką ieškodama ko nors pažįstamo. Sara taip pat sekundėlę nutilo, svarstė, ar pratrūkti.

– Tikiuosi, juo atsikratyti bus lengviau nei tais demonais, kurie nuolat tave sekioja, – atkirto.

– Demonai manęs nesekioja nuo tada, kai mečiau vaidybą.

– Ne, buvo tas demonas, kuris sekiodavo tave į Beineko biblioteką, kai buvai ką tik pradėjusi dirbti Jeilyje, – pataisė mane Em. – Jis buvo atėjęs ir tavęs ieškojo.

– Jis buvo protiškai nestabilus, – pasišiaušiau. Čia tas pats kaip naudoti kerus sugedus skalbyklei, negalima manęs kaltinti dėl išprotėjusio demono.

– Tuos gyvius tu trauki kaip medus bites, Diana, bet demonai nė perpus tiek nepavojingi kaip vampyrai. Laikykis nuo jo atokiai, – griežtai patarė Sara.

– Neketinu jo ieškoti, – rankos vėl ėmė čiupinėti kaklą. – Mes neturim nieko bendro.

– Ne tai svarbiausia, – atrėžė teta keldama balsą. – Raganų, vampyrų ir demonų kraujas nesimaišo. Pati tą žinai. Tuomet žmonėms tik dar lengviau mus atpažinti. Nė vienas demonas ar vampyras nevertas tos rizikos.

Vienintelės būtybės, vertos Saros pagarbos, buvo raganos. Žmonės jai atrodė maži nelaimingi sutvėrimai akli juos supančiam pasauliui. Demonai – amžini paaugliai, kuriais negalima pasitikėti. Vampyrai buvo daug žemiau nei katės ir dar bent vienu laipteliu žemiau už sarginius šunis.

– Jau esi aiškinusi man taisykles, Sara.

– Ne visi tų taisyklių laikosi, brangute, – pastebėjo Em. – Ko jis norėjo?

– Sakė, kad domisi mano darbu, bet jis mokslininkas, tad sunku tuo patikėti, – mano pirštai lakstė per antklodę. – Jis pakvietė mane vakarienės.

– Vakarienės? – nepatikliai perklausė Sara.

Em tik nusijuokė:

– Restorano meniu mažai kas įtiktų vampyrui.

– Esu tikra, kad daugiau jo nepamatysiu. Jis dirba trijose laboratorijose ir, pasak jo vizitinės kortelės, dėsto net du dalykus universitete.

– Įprasta, – suburbėjo Sara. – Taip nutinka, kai turi per daug laisvo laiko. Ir liaukis maigiusi tą antklodę – padarysi skylę.

Raganos radaras veikė visu pajėgumu ir ji matė mane taip pat puikiai, kaip girdėjo.

– Juk jis nevagia iš senučių ir nešvaisto kitų žmonių pinigų akcijų biržoje, – atrėmiau. Vampyrų turtai Sarai buvo skaudi vieta. – Jis biochemikas ir kažkoks gydytojas, domisi smegenimis.

– Esu tikra, kad tai žavinga, Diana, bet ko jis norėjo? – Saros balse susierzinimas sumišo su nekantrumu – tą puikiai mokėjo visos Bišopų moterys.

– Tikrai ne vakarienės, – užtikrinta tarė Em.

Sara prunkštelėjo.

– Jam kažko reikėjo. Vampyrai nevaikšto į pasimatymus su raganomis. Nėra nieko, kas jiems patiktų labiau nei raganų kraujas.

– Galbūt jis tiesiog buvo smalsus. Arba jam iš tiesų patiko tavo knygos, – Em tai pasakė taip neužtikrintai, kad nusijuokiau.

– Jei tu nors kiek saugotumeis, mums išvis nereikėtų apie tai kalbėti, – kandžiai pastebėjo Sara. – Galėtum panaudoti apsauginius kerus, savo galias, aiškiaregystę ir...

– Nesinaudosiu magija ar burtais tam, kad išsiaiškinčiau, kodėl vampyras pakvietė mane vakarienės, – tvirtai tariau. – Ir nesiginčyk, Sara.

– Tuomet neskambink mums tikėdamasi atsakymų, jei nenori jų girdėti, – užsiliepsnojo karštas Saros temperamentas. Ji padėjo ragelį man nespėjus sugalvoti, ką atsakyti.

– Sara dėl tavęs jaudinasi, – atsiprašydama tarė Em. – Ji nesupranta, kodėl tu nenori pasinaudoti savo dovana bent jau tam, kad apsisaugotum.

Nes su dovanomis ateis ir kiti dalykai, jau aiškinau tai anksčiau. Pabandžiau dar kartą.

– Tai slidus reikalas. Šiandien apsisaugosiu nuo vampyro bibliotekoje, o rytoj apsisaugosiu nuo sunkaus klausimo per paskaitą. Greitai rinksiuos tik tuos tyrimus, kurie, žinosiu, duos gerų rezultatų. Arba pretenduosiu į stipendijas, kurias žinosiu, kad gausiu. Man svarbu viską pasiekti pačiai. Jei pradėsiu naudoti magiją, niekas nebepriklausys tik man. Nenoriu būti dar viena Bišopų ragana, – jau žiojausi pasakoti apie Ešmoul 782, bet kažkodėl užsičiaupiau.

– Žinau, žinau, mieloji, – tarė Em švelniai. – Aš suprantu, bet Sara vis tiek jaudinasi dėl tavo saugumo. Tu visa jai likusi šeima.

Pirštai nuslydo plaukais ir sustojo ties smilkiniu. Tokie pokalbiai visada galiausiai nuvesdavo prie mano tėvų. Dvejojau, ar paminėti dar vieną mane neraminantį dalyką.

– Kas dar? – paklausė Em šeštuoju pojūčiu nuvokdama mano susirūpinimą.

– Jis žinojo, kuo aš vardu. Niekuomet nebuvau jo mačiusi, bet jis mane pažino.

Em svarstė galimybes.

– Tavo nuotrauka ant paskutinės knygos viršelio?

Atsidūsėjau, tik dabar supratau, kad buvau sulaikiusi kvėpavimą.

– Taip, tikriausiai dėl to. Kvailai elgiuosi. Ar gali nuo manęs pabučiuoti Sarą?

– Būtinai. Diana? Būk atsargi. Anglijos vampyrai su raganomis gali būti ne tokie malonūs kaip amerikiečiai.

Nusišypsojau prisiminusi mandagų Metju Kleirmonto nusilenkimą.

– Būsiu, bet pernelyg nesijaudinkit, greičiausiai niekada jo nebepamatysiu.

Em nutilo.

– Em? – paraginau.

– Laikas parodys.

Em nebuvo tokia gera aiškiaregė, kaip mano motina, bet kažkas nedavė jai ramybės, o įtikinti raganą pasidalyti silpna nuojauta buvo neįmanoma. Ji nesirengė man pasakoti, kuo ją gąsdina Metju Kleirmontas. Bent jau kol kas.