Ruanas, Prancūzija, 1435 m. rugsėjis

Visą ilgą vasarą Ruane milordas kviečiasi savo teisininkus ir patarėjus, kurie jam tarnavo ir padėjo valdyti Prancūziją trylika sunkių regentystės metų. Įgalioti pasiuntiniai kasdien atvyksta ir išvyksta iš taikos konferencijos, surengtos Arase. Milordas kasdien juos kviečiasi norėdamas žinoti pasiektą progresą. Jaunajam Anglijos karaliui jis siūlo vesti prancūzų princesę ir taip išspręsti konfliktą dėl Prancūzijos karūnos. Jis siūlo palikti visus Prancūzijos pietus valdyti Armanjakams. Jis negali nusileisti daugiau. Tačiau jie reikalauja, kad anglai paliktų visą Prancūziją, atsisakytų mūsų teisės į sostą – tarsi mes nebūtume beveik šimtą metų dėl jo kovoję! Kasdien milordas pasiūlo naujų nuolaidų, naujų būdų sudaryti sutartį, ir kasdien jo pasiuntinys leidžiasi aukštuoju keliu į Arasą, jam stebint saulėlydį per Ruano pilies langus. Vieną vakarą išvystu pasiuntinį iššuoliuojantį iš arklidžių kiemo ir pasileidžiantį keliu į Kalė. Milordas pasiuntė Ričardo Vudvilio ir tada pasikvietė mane.

Teisininkas atneša jam testamentą ir hercogas nurodo įrašyti pakeitimus. Visas jo žemes paveldės jo vyriškos giminės įpėdinis, jo sūnėnas, jaunasis Anglijos karalius. Jis liūdnai nusišypso.

– Net neabejoju, kad jam klaikiai jų reikia, – sako. – Karališkajame ižde nebėra nė penso. Ir aš neabejoju, kad jis viską iššvaistys. Jis labai noriai jas išdalys, jis dosnus berniukas. Tačiau jos teisėtai priklauso jam ir taryba jam patars. Tepadeda jam Dievas atsirenkant patarimus tarp mano brolio ir dėdės. – Man jis palieka našlės dalią: trečdalį savo turtų.

– Milorde... – mekenu.

– Jis tavo. Buvai mano žmona ir pasitarnavai kaip gera sutuoktinė. Nenusipelnei mažiau. Viskas priklausys tau, kol vadinsies mano vardu.

– Aš nesitikėjau...

– Ne, ir aš ne. Tiesą sakant, nesitikėjau, kad taip greitai reikės sudaryti testamentą. Tačiau tai tavo teisė ir mano noras, kad gautum savo dalį. Ir ne tik tai: paliksiu tau savo knygas, Džeketa, savo nuostabiąsias knygas. Dabar jos priklausys tau.

Tai tikrai lobis. Priklaupiu prie lovos ir priglaudžiu skruostą prie šaltos jo rankos.

– Dėkoju. Žinote, kad mokysiuosi iš jų ir saugosiu.

Jis linkteli.

– Knygose, Džeketa, vienoje iš jų – kažkur – yra visų žmonių ieškomas atsakymas. Amžino gyvenimo receptas, tyram vandeniui, auksui, kuris gimsta iš suodžių, iš tamsios materijos. Galbūt perskaitysi ir surasi, kai manęs jau seniai nebus.

Mano akyse ašaros.

– Nekalbėkit taip, milorde.

– Dabar eik, vaike, man reikia šitai pasirašyti ir pamiegoti.

Aš tūpteliu ir išeinu iš kambario palikdama jį su teisininkais.

Man neleidžiama jo aplankyti iki kitos dienos popietės, ir net po tokio trumpo laiko pastebiu, kad jis dar labiau sunyko. Tamsios akys dar labiau apniukusios, nosies kuprelė atrodo iškilesnė sulysusiame veide. Matau, kad jis pasiduoda.

Jis sėdi didžiulėje kėdėje, milžiniškoje kaip sostas, atgręžtoje į langą, kad matytų kelią į Arasą, kur vis dar verda derybos dėl taikos. Vakarinės saulės šviesa smelkiasi per langą viską nuraudonindama. Manau, tai paskutinis vakaras, kai jis sėdi kartu su saule.

– Būtent čia, šioje pilyje, pirmą kartą tave pamačiau, prisimeni? – klausia stebėdamas, kaip saulė panyra į auksinius debesis, o danguje pasirodo it vaiduoklis blyškus mėnulis. – Susitikome šioje pilyje, šios pilies vestibiulyje, kai vyko mergelės teismas.

– Nepamiršau. – Atsimenu pernelyg gerai, tačiau niekada nepriekaištavau dėl Žanos mirties, nors apibėriau save priekaištais, kad su ja nekalbėjau.

– Keista, kad atvykau čia sudeginti vienos mergelės, o sutikau kitą, – sako jis. – Sudeginau ją kaip raganą, tačiau tavęs man reikėjo dėl tavo gebėjimų. Keista. Norėjau tavęs nuo pat tos akimirkos, kai išvydau. Ne kaip žmonos, nes tuo metu buvau vedęs Anę. Norėjau kaip lobio. Tikėjau, kad turi Regėjimą, žinojau, kad esi Meliuzinos palikuonė, ir maniau, kad padėsi man surasti akmenį.

– Atsiprašau, – sakau. – Atsiprašau, kad neturėjau tiek gebėjimų...

– O, – jis abejingai mosteli ranka. – Nebuvo lemta. Jei būtume turėję daugiau laiko... tačiau tu matei karūną, ar ne? Ir mūšį? Ir karalienę su atvirkščiomis pasagomis? Mano giminės pergalę, mano sūnėno paveldėjimą ir jo liniją, tįstančią amžinai?

– Taip, – sakau norėdama jį nuraminti, nors nė vienas iš šių regėjimų man nebuvo aiškus. – Mačiau jūsų sūnėną soste ir esu tikra, jis išlaikys Prancūziją. Ne jis praras Kalė.

– Esi tuo tikra?

Bent tiek galiu jam pažadėti.

– Esu tikra, kad ne jis praras Kalė.

Jis linkteli ir akimirką sėdi tyloje. Tada labai tyliai prabyla:

– Džeketa, ar nusivilktum suknelę?

Aš tokia nustebusi, kad suvirpu ir atsitraukiu.

– Suknelę?

– Taip, ir apatinius. Viską.

Jaučiu kaip sutrikusi raustu.

– Norite pamatyti mane nuogą?

Jis linkteli.

– Dabar?

– Taip.

– Turiu omenyje šioje dienos šviesoje?

– Saulei leidžiantis, taip.

Neturiu pasirinkimo.

– Jei įsakote, milorde.

Pakylu nuo kėdės, atrišu viršutinės suknelės raištelius ir leidžiu jai nukristi ant grindų. Išsilipu iš jos ir droviai padedu į šoną. Nusiimu įmantrų galvos apdangalą ir išsileidžiu kasas. Plaukai krinta man ant veido tarsi apsauginis šydas; išsineriu iš lininio pasijonio, puikių šilkinių apatinių ir stoviu prieš jį nuoga.

– Pakelk rankas, – įsako jis. Jo balsas ramus, jis žvelgia į mane be geismo, tačiau su mąsliu malonumu. Suvokiu, kad mačiau jį taip žvelgiant į paveikslus, gobelenus, statulas. Šią akimirką esu tai, kas visada jam buvau: grožio objektas. Jis niekada nemylėjo manęs kaip moters.

Paklusniai iškeliu rankas virš galvos kaip plaukikas, pasiruošęs nerti į vandenį. Dabar ašaros jau ritasi mano skruostais nuo minties, kad buvau jo žmona ir lovos draugė, jo bendrakeleivė ir jo hercogienė, bet net dabar, kai jis netoli mirties, manęs vis tiek nemyli. Niekada manęs nemylėjo. Niekada nemylės. Jis mosteli pasisukti šiek tiek šonu, kad paskutiniai auksinės saulės spinduliai kristų ant mano nuogos odos nuauksindami šlaunis, pilvą ir krūtis.

– Liepsnos mergaitė, – kalba jis tyliai. – Auksinė mergelė. Džiaugiuosi, kad prieš mirdamas galėjau pamatyti tokį dalyką.

Klusniai nejudu, nors jaučiu, kaip mano liauną kūną purto rauda. Savo mirties akimirką jis mato manyje objektą, virstantį auksu. Jis nemato manęs, nemyli manęs, net nenori manęs kaip moters. Jo akys slenka kiekvienu mano kūno coliu mąsliai, svajingai, bet jis nepastebi mano ašarų, ir kai apsirengiu, tylomis jas nusibraukiu.

– Dabar pailsėsiu, – sako jis. – Džiaugiuosi, kad pamačiau tokį reginį. Liepk mane įkelti į lovą, aš pamiegosiu.

Įeina jo tarnai, patogiai įtaiso jį lovoje, o aš pabučiuoju jo kaktą ir palieku nakčiai. Tai buvo paskutinis kartas, kai jį mačiau, nes tą naktį jis mirė miegodamas ir tokią mane matė paskutinį kartą: ne mylinčią žmoną, o besileidžiančios saulės nuauksintą statulą.

Mane pakviečia apie septintą ryto. Einu į jo kambarį ir matau, kad jis beveik nepasikeitęs. Jis atrodo ramiai miegantis, tik lėtas, žemas vienintelio varpo Ruano katedroje gausmas praneša namiškiams ir miestui, jog iškilusis lordas Džonas mirė. Įeina moterys jo apiplauti ir paruošti kūno, ūkvedys pradeda kurti planus apie jo šarvojimą katedroje, stalius užsako medienos ir pradeda gaminti karstą, ir tik Ričardas Vudvilis susipranta patraukti mane, priblokštą ir tylią, nuo viso šurmulio ir darbo bei palydi mane į mano kambarius.

Jis užsako man pusryčius ir perduoda mane kambarinėms liepdamas pasirūpinti, kad aš pavalgyčiau ir pailsėčiau. Netrukus prisistatys siuvėjas ir jo pagalbininkai išmatuoti mane gedulo drabužiams, batsiuvys ateis pasiūdinti man juodų batelių. Pirštinių siuvėjas pagamins tuzinus porų juodų pirštinių, kurias išdalysiu namiškiams. Bus užsakytas juodas audinys, užklosiantis kelią iki katedros, ir juodos kepurės šimtui varguolių, pasamdytų eiti paskui karstą. Milordas bus palaidotas Ruano katedroje, kur numatyta lordų eisena ir iškilmingos atsisveikinimo apeigos; viskas turi būti padaryta tiksliai taip, kaip jis pageidavo: oriai ir anglišku stiliumi.

Visą dieną praleidžiu rašydama visiems žinią apie savo vyro mirtį. Rašau mamai informuodama, kad esu našlė kaip ir ji: milordas mirė. Vedžioju plunksną Anglijos karaliui, Burgundijos hercogui, Šventosios Romos imperatoriui, kitiems karaliams, Jolandai Aragonietei. Likusį laiką meldžiuosi, dalyvauju visose dienos apeigose mūsų privačioje koplyčioje, o tuo metu vienuoliai Ruano katedroje budės ir melsis dieną ir naktį prie mano vyro kūno, kurį saugo keturi, ratu stovintys riteriai: budynės, kurios baigsis po laidotuvių.

Laukiu, jei Dievas norėtų tapti mano vedliu; lūkuriuoju ant kelių supratimo, kad mano vyras pašauktas sulaukti atlygio ir galiausiai atvyko į žemes, kurių nereikia ginti. Tačiau nieko negirdžiu ir nematau. Net Meliuzina jo neaprauda. Svarstau, ar nepraradau Regėjimo ir ar tos trumpos įžvalgos veidrodyje nebuvo paskutiniai reginiai iš kito pasaulio, kurio nebepamatysiu.

Vakare, maždaug saulėlydžio valandą, į mano kambarius ateina Ričardas Vudvilis ir teiraujasi, ar vakarieniausiu didžiojoje pilies menėje su namiškiais, ar man patiekti atskirai mano kambariuose.

Dvejoju.

– Jei norite, nusileiskite į menę – žmonės pradžiugs jus išvydę, – siūlo jis. – Daugybė žmonių sielvartauja dėl milordo ir jiems patiktų matyti jus. Be to, jūsų namiškius reikės atleisti, tad jie norėtų prieš išvykdami jus pamatyti.

– Namiškius reikės atleisti? – kvailai vapu.

Jis linkteli.

– Žinoma, miledi. Anglai paskirs naują Prancūzijos regentą, o jus parsikvies į dvarą, kur ieškos jums naujos poros.

Žvelgiu į jį paklaikusi.

– Negaliu daugiau tekėti.

Neberasiu vyro, kuris iš manęs teprašys pasirodyti nuogai. Kitas sutuoktinis greičiausiai bus reiklesnis, užguls mane ir, beveik esu tikra, bus turtingas, galingas ir senas. Tačiau kitas senas vyras neleis man mokytis, nepaliks manęs ramybėje, jis neabejotinai tikėsis iš manęs sūnaus ir paveldėtojo. Jis nusipirks mane kaip telyčią sukergimui su buliu. Galiu mykti kaip telyčia pievoje, tačiau jis mane apžergs.

– Iš tiesų, neiškęsiu dar vienos santuokos!

Jo šypsena karti.

– Ir jūs, ir aš turėsime išmokti tarnauti naujajam šeimininkui, – sako jis. – Deja.

Tyliu ir tada sakau.

– Vakarieniausiu menėje, jei sakot, kad kitiems tai patiks.

– Patiks, – tikina jis. – Ar įstengsite pati eiti?

Linkteliu.

Mano damos išsirikiuoja už manęs, o Ričardas eina priekyje link dvigubų durų į didžiąją menę. Triukšmingas klegesys už jų tylesnis nei įprastai; šie namai gedi. Sargybiniai atveria duris ir aš įeinu. Visos kalbos akimirksniu nutyla ir nusileidžia ūmi tyla, tada pasigirsta dundėjimas ir bildesys, vyrams stojantis, atstumiant suolus ir stalus; visi nusitraukia kepures ir stovi plika galva man einant pro šalį; šimtai jų rodo man pagarbą kaip jaunajai hercogo našlei ir sielvartauja dėl milordo netekties. Eidama pro juos girdžiu kuždant: „Telamina jus Dievas, miledi“ visą kelią iki pakylos menės gale, kur atsistoju prie aukšto stalo, viena.

– Dėkoju už mielus linkėjimus, – kreipiuosi į juos mano balsui aidint kaip fleitai aukštoje menėje. – Milordas hercogas mirė, mes visi jaučiame jo netektį. Jums visiems bus išmokėti kito mėnesio atlyginimai ir aš rekomenduosiu jus naujajam Prancūzijos regentui kaip gerus ir patikimus tarnus. Telaimina Dievas milordą hercogą ir tesaugo Dievas karalių.

– Telaimina Dievas milordą hercogą ir tesaugo Dievas karalių!

– Puikiai pasirodėte, – giria Vudvilis lydėdamas mane į asmeninius kambarius. – Ypač pranešusi apie algas. Jūs galėsite su jais atsiskaityti. Milordas buvo geras šeimininkas: yra užtektinai lėšų išmokėti atlyginimus ir net keletą pensijų vyresniems žmonėms. Jūs pati būsite labai turtinga moteris.

Stabteliu siauroje lango nišoje ir pažvelgiu į užtemusį miestą. Tamsiai mėlyname danguje kyla ovalus šiltos geltonos spalvos mėnulis. Turėčiau sėti priešpilnį mėgstančias žoleles Penshurste, o tada suvokiu, kad niekada jo nebepamatysiu.

– O kas bus su jumis? – klausiu.

Jis gūžteli pečiais.

– Grįšiu į Kalė, o kai paskirs naują kapitoną – namo į Angliją. Rasiu šeimininką, kurį galėčiau gerbti, ir pasiūlysiu jam savo tarnystę. Galbūt grįšiu į Prancūziją su ekspedicija, o jei karalius sudarys taiką su Armanjakais, tarnausiu valdovui anglų dvare. Galbūt keliausiu į Šventąją Žemę ir tapsiu kryžiuočiu.

– Bet aš jūsų nebematysiu, – sakau ir ši mintis mane perskrodžia. – Jūs nebepriklausysite mano namiškiams. Aš net nežinau, kur gyvensiu, o jūs galite keliauti bet kur. Mes nebebūsime drauge. – Žvelgiu į jį, tarsi tik dabar aiškiai suvokčiau. – Mes daugiau nebepasimatysime.

– Ne, – sako jis. – Čia mes išsiskirsim. Galbūt daugiau nebepasimatysim.

Aš vos galiu kvėpuoti. Mintis, kad daugiau jo nebepamatysiu, tokia svarbi, kad negaliu įsisąmoninti. Dirbtinai nusijuokiu.

– Atrodo, tai neįmanoma. Matau jus kasdien, esu taip pripratusi... Jūs visada čia, drauge vaikščiojome, jodinėjome, buvome kasdien – kiek – daugiau nei dvejus metus? – nuo pat mano vestuvių dienos. Aš pripratau prie... – Nutylu būgštaudama pasirodyti išskydusi. – Iš tiesų, kas rūpinsis Meri? Kas ją saugos?

– Jūsų naujasis vyras, – sako jis.

– Nežinau, neįsivaizduoju to. Neįsivaizduoju, kad jūsų čia nebūtų. O Meri...

– Kas Meri?

– Jai nepatinka nepažįstami vyrai, – kvailai sakau. – Jai patinkat tik jūs.

– Miledi...

Nutylu išgirdusi įtampą jo balse.

– Taip?

Jis paima mano ranką, pasikiša po alkūne ir veda mane per galeriją. Bet kuriai mano damai, įsitaisiusiai tolimame gale prie židinio, atrodo, lyg mes drauge planuotume ateinančias dienas, kaip visada vaikščiojome, kaip visada kalbėjomės, nuolatiniai pakeleiviai: hercogienė ir jos ištikimasis riteris. Tačiau šįkart jis laiko savo ranką ant manosios, o jo pirštai dega tarsi jis turėtų temperatūros. Šįkart jo galva pasukta į mane taip arti, kad jei pažiūrėčiau į jį, mūsų lūpos susiliestų. Einu nusukusi galvą. Negaliu pakelti į jį akių, nes mūsų lūpos susilies.

– Nežinau, ką mums atneš ateitis, – beria jis pusbalsiu. – Nežinau, kur jus nutekins, nei ką gyvenimas paruošęs man. Tačiau negaliu jūsų paleisti nepasakęs – bent kartą nepasakęs – aš jus myliu.

Sulaikau kvapą išgirdusi šiuos žodžius.

– Vudvili...

– Nieko negaliu jums pasiūlyti. Aš beveik niekas, o jūs esate didingiausia Prancūzijos ledi. Tačiau norėjau, kad žinotumėte: aš jus myliu ir geidžiu jūsų nuo tada, kai pirmą kartą išvydau.

– Turėčiau...

– Turiu jums pasakyti, privalote tai žinoti: mylėjau jus garbingai kaip riteris turi mylėti ledi, myliu jus aistringai kaip vyras moterį, ir dabar, prieš jums išvykstant, noriu pasakyti – aš jus myliu, aš jus myliu... – Jis nutyla ir beviltiškai įsistebeilija į mane. – Turėjau pasakyti, – pakartoja.

Jaučiu, kad darausi auksinė ir šilta, kokia gali paversti mane alchemija. Jaučiu, kad šypsausi, spindžiu nuo šių žodžių. Iš karto suprantu, kad sako tiesą: jis mane myli; atpažįstu ir kitą tiesą – aš myliu jį. Jis pasakė, jis ištarė žodžius: aš užkariavau jo širdį, jis mane myli, jis mane myli, brangus Dieve, jis mane myli. Ir Dievas žino – nors Ričardas ne – aš myliu jį.

Daugiau netarę nė žodžio pasukame į nedidelį kambarėlį galerijos gale, jis uždaro paskui mus duris ir vienu galingu mostu čiumpa mane į glėbį. Aš pakeliu akis ir jis mane pabučiuoja. Rankomis glostau jo trumpai kirptą gražią galvą ir plačius pečius, spaudžiu jį prie savęs arčiau ir arčiau. Po liemene jaučiu jo pečių raumenis, pastirusius trumpus plaukus ant sprando.

– Geidžiu jūsų, – kužda jis man į ausį. – Ne kaip hercogienės ir ne kaip spėjikės. Geidžiu jūsų kaip moters, savo moters.

Jis nulenkia galvą ir pabučiuoja mano petį, kurį suknelės iškirptė apnuogino prisilietimui. Jis pabučiuoja mano raktikaulį, kaklą ir skruostų liniją. Panardinu veidą į jo plaukus, kaklo linkį ir jis išleidžia geidulingą aimaną, sukiša pirštus į mano galvos apdangalą, nutraukia auksinį tinklelį, iš po kurio mano plaukai nuraibuliuoja žemyn, ir pasitrina veidu į juos.

– Noriu jūsų kaip moters, kaip paprastos moters, – kartoja jis be kvapo narpliodamas mano suknelės raištelius. – Man nereikia Regėjimo, man nesvarbūs jūsų protėviai. Aš nieko nenusimanau apie alchemiją, paslaptis ar vandens deivę. Aš žemės žmogus, iš paprasčiausio molio, anglas. Man nereikia slėpinių – man reikia tik jūsų, kaip paprastos moters. Privalau jus turėti.

– Jūs nuleisite mane ant žemės, – lėtai tariu keldama galvą.

Jis dvejoja, žvelgia man į veidą.

– Nenoriu jūsų pažeminti, – sako jis. – Niekada. Noriu, kad liktumėte tokia, kokia esate. Tačiau aš esu toks, koks esu. Aš nenusimanau apie kitą pasaulį ir man jis nerūpi. Manęs nedomina šventieji, dvasios, deivės ar akmuo. Tenoriu mylėtis su tavimi, Džeketa, – mes abu užfiksuojame, kad jis pirmą kartą ištarė mano vardą. – Džeketa, tetrokštu tavęs, tarsi būtum paprasta moteris, o aš – paprastas vyras.

– Taip, – sakau. Mane užplūsta pulsuojantis geismas. – Taip, man irgi daugiau niekas nerūpi.

Burna vėl godžiai įsisiurbia į mane, o rankos traukia suknelės iškirptę, nusega diržą.

– Užrakink duris, – sakau, kai jis išsineria iš liemenės ir prisitraukia mane arčiau. Akimirką, kai jis įeina į mane, pajuntu deginantį skausmą, kuris virsta anksčiau nepatirtu malonumu, tad sopulys ištirpsta. Tai moters skausmas, suvokiu mums judant link ekstazės; aš nebesu vandens ir oro mergelė, bet žemės ir ugnies moteris.

– Turime saugotis nėštumo, – įspėja Vudvilis.

Slapta susitikinėjame savaitę ir svaigstame nuo geismo ir mėgavimosi vienas kitu. Milordo laidotuvės prasidėjo ir baigėsi, o aš laukiu žinios iš savo motinos, ką ji man nurodys daryti. Labai pamažu praregime per akinantį geismą ir svarstome, ką mums rengia ateitis.

– Aš geriu žoleles, – sakau. – Po tos pirmosios nakties išgėriau žolelių. Vaiko nebus. Tuo pasirūpinau.

– Norėčiau, kad regėtum, kas mūsų laukia, – sako jis. – Nes aš tikrai negaliu tavęs paleisti.

– Ššš, – įspėju jį.

Mano moterys netoliese siuva ir šnekučiuojasi tarpusavyje, bet jos pripratusios, kad Ričardas Vudvilis kasdien užsuka į mano kambarius. Reikėjo tiek daug visko suplanuoti ir surengti, o Ričardas nuolat pasitarnauja.

– Tai tiesa, – sako tylesniu balsu. – Tai tiesa, Džeketa. Negaliu tavęs paleisti.

– Tada turėsi mane laikyti, – atsakau šypsodamasi savo siuviniui.

– Karalius įsakys tau vykti į Angliją, – sako jis. – Negaliu tavęs tiesiog pagrobti.

Žvilgteliu į jo surauktą veidą.

– Tikrai, turėtum mane tiesiog pagrobti, – raginu.

– Ką nors sugalvosiu, – pažada jis.

Tą naktį paimu apyrankę, kurią man paliko protetė, burtų apyrankę, nuspėjančią ateitį. Išsirenku žiedo, vestuvinio žiedo, formos karulį, laivo formos, kuris simbolizuoja mano kelionę į Angliją, ir Sen Polio pilies formos, jei kartais mane parkviestų namo. Ketinu pririšti kiekvieną prie siūlo, pamerkti į giliausius Senos upės vandens ir pažiūrėti, kuris pateks man į rankas, kai pasikeis mėnulis. Jau rišu siūlus prie mažų karulių, kai staiga liaujuosi ir nusijuokiu iš savęs. Aš to nedarysiu. Man nereikia to daryti.

Dabar aš žemės moteris, o ne vandens mergaitė. Aš ne mergelė, aš meilužė. Man neįdomus ateities spėjimas; aš nespėsiu ateities, o pati ją susikursiu. Man nereikia, kad karulis pasakytų, kas, tikiuosi, įvyks. Sviedžiu auksinį vestuvinio žiedo formos karulį aukštai į orą ir pagaunu jam nespėjus nukristi. Tai mano pasirinkimas. Man nereikia magijos, kuri atskleistų mano troškimą. Kerai jau suveikė: aš įsimylėjau, prisiekiau žemės vyrui ir jo neatsisakysiu. Man tereikia apsvarstyti, kaip mums likti kartu.

Padedu apyrankę, išsitraukiu popieriaus lapą ir pradedu rašyti laišką Anglijos karaliui.

Nuo kilmingos našlės, Bedfordo hercogienės, Jo Kilnybei, Anglijos ir Prancūzijos karaliui:

Jūsų Kilnybe ir mielas sūnėne, siunčiu linkėjimus. Kaip žinote, mano velionis vyras paliko man našlės žemes ir fondus Anglijoje. Jums leidus, grįžčiau namo ir sutvarkyčiau reikalus. Milordo arklininkas, seras Ričardas Vudvilis, lydės mane ir mano namiškius. Lauksiu jūsų karališko leidimo.

Įkišu burtų apyrankę atgal į kapšelį ir grąžinu jį į papuošalų dėžutę. Man nereikia kerų, kad numatyčiau ateitį: aš ją susikursiu.