Autorės pastaba

Džeketos asmenybę aptikau rinkdama medžiagą istorijai apie jos dukrą Elžbietą Vudvil, kuri, stebint motinai, itin slapta ištekėjo už Edvardo IV. Džeketa buvo viena iš žinomų vestuvių liudininkų, drauge su kunigu, galbūt dar dviem kitais ir psalmes giedojusiu vaikinuku. Po sutuoktuvių jaunajai porai ji surengė slaptas medaus mėnesio naktis.

Žinoma, ji galėjo padaryti ir daugiau. Vėliau ji buvo apkaltinta kerais sugundžiusi jaunąjį karalių vesti jos dukterį. Sakoma, kad auksine viela surištos švininės figūrėlės, neva simbolizuojančios Edvardą ir Elžbietą, buvo pateiktos jos teisme dėl raganavimo.

Man to pakako, kad susidomėčiau! Savo istorikės gyvenimą paskyriau tyrinėdama moteris, jų vietą visuomenėje ir kovą dėl valdžios. Kuo daugiau skaičiau apie Džeketą, tuo ji man rodėsi panašesnė į veikėjas, kurias itin mėgstu: nepastebėtas arba neįvertintas tradicinių pasakojimų, tačiau kurias galima atrasti dėliojant įrodymus.

Ji nugyveno ypatingą gyvenimą, kurio niekas nuosekliai neužrašė. Nesant jokios Džeketos biografijos, pati parašiau esė ir išspausdinau ją su kitais dviem istorikais: Davidu Baldwinu, rašiusiu apie Elžbietą Vudvil, ir Mike’u Jonesu, rašiusiu apie Margaretą Bofort Moterys Pusbrolių kare: hercogienė, karalienė ir karaliaus motina (Simon & Schuster, 2011). Skaitytojus, norinčius mano romanuose atsekti istoriją, šis rinkinys veikiausiai sudomins.

Džeketa ištekėjo už Bedfordo hercogo ir gyveno kaip pirmoji dama anglų valdomoje Prancūzijoje. Jos antroji santuoka buvo iš meilės: ji ištekėjo už sero Ričardo Vudvilio, patyrė nepritarimą ir turėjo sumokėti baudą, kad pamynė karališkosios giminaitės vedybų taisykles. Ji tarnavo Margaretai Anžu kaip viena mylimiausių freilinų ir buvo greta jos neramiausiais Rožių karo metais, vėliau pavadintais Pusbrolių karu. Lankasteriams pralaimėjus siaubingame Toutono mūšyje jos sūnus Antonis ir vyras Ričardas pasidavė pergalę iškovojusiam Edvardui IV. Šeima greičiausiai būtų tyliai gyvenusi taikoje, valdant naujajam Jorkų režimui, jei ne našlaujančios jų dukters grožis, aistringa jaunojo karaliaus prigimtis ir – kas žino – Džeketos magija.

Šeima susigiminiavo su karaliumi ir Džeketa išnaudojo savo kilimą, dar kartą tapdama vadovaujančia dvaro dama. Ji išgyveno pakankamai ilgai, kad ištvertų mylimų vyro ir sūnaus nužudymą, paremtų dukrą per pralaimėjimą ir pasitraukimą į šventovę bei taptų savo žento pergalingo sugrįžimo į sostą liudininke. Didžiąją dalį savo gyvenimo Džeketa praleido reikšmingų įvykių epicentre. Dažnai ji buvo žaidėja.

Kodėl jos niekas netyrinėjo, man lieka paslaptis. Tačiau ji priklauso tai didelei daliai moterų, į kurių gyvenimus istorikai numojo ranka susitelkdami ties garsiais vyrais. Taip pat šis laikotarpis gana apleistas palyginti, tarkime, su vėlyvesniais laikais ar net Tiudorų valdymu. Tikiuosi, daugiau istorikų atsigrįš į XV a., ir viliuosi, kad bus nuodugniau ištirtas jo moterų gyvenimas, įskaitant ir Džeketos.

Aš spėju, kad ją įkvėpė šeimos legenda apie Meliuziną, vandens deivę, kurios gyvenimas nuostabiai pateiktas Liuksemburgo muziejuje kaip dalis grafystės istorijos. Ir šiandien miesto gidai nurodo uolas, kuriose prasmego Meliuzinos vonios, kai jos vyras sulaužė pažadą ir ją pašnipinėjo. Akivaizdu, kad legenda buvo remiamasi to laikotarpio mene ir alchemijoje, o Džeketa turėjo knygą, kurioje buvo aprašyta jos deivės protėvės istorija. Manau, kad mums, šiuolaikiniams skaitytojams, labai svarbu suprasti, jog religija, spiritualizmas ir magija vaidino pagrindinį vaidmenį lakios fantazijos viduramžių žmonių gyvenime.

Istoriniuose dokumentuose nenutrūksta gija, siejanti Džeketą ir net Elžbietą su raganavimu. Remdamasi raganavimu sukūriau keletą epizodų. Žaidimo kortomis spėti ateitį buvo viduramžių praktika, mes šias kortas vadintume taro kortomis. Alchemija buvo laikoma dvasiniu ir moksliniu užsiėmimu, o Margareta Anžu leido dirbti alchemikams, kai ieškojo vaistų, galinčių išgydyti vyro ligą, dėl kurios buvo kaltinamos raganos. Vaistažolininkystė ir augalų sėjimas pagal mėnulio fazes buvo nesvetimas daugeliui namų ūkių, o nerimas dėl raganysčių visoje Europoje kyla apie 1450 m. ir vėliau. Eleonoros Kobham teismas ir nubaudimas paremtas istoriniais įrašais: ji tapo viena iš raganų medžioklės aukų.

Kitame puslapyje rasite bibliografinį sąrašą knygų, kurias skaičiau rašydama šį romaną, o skaitytojai veikiausiai norės aplankyti mano tinklalapį internete www.PhillipaGregory.com ieškodami naujų esė, istorinių debatų ir atsakymų į klausimus apie šį ir kitus serijos romanus.