Penshurstas, 1433 m. ruduo

Visą vasarą milordas kalbasi tai su vienu iškiliu vyru, tai su kitu. Kai sezoninė maro baimė atslūgsta ir parlamentas grįžta į Londoną, jis susitinka su grafysčių vyrais ir meldžia jų pinigų apmokėti karą Prancūzijoje. Jis šaukiasi savo dėdės, kardinolo, paramos, jis įkalba brolį patarti jaunajam karaliui. Pamažu jie supranta tarnystę, kurią jis atliko šiai šaliai, ir sako esą tokie dėkingi, kad jis gali palikti savo postą, išeiti į pensiją, atsisakyti regentystės Prancūzijoje, grįžti į Angliją ir gyventi savo naujame gražiame name.

– Jis negrįš, – spėja Vudvilis. Jodinėjame žaliose lankose aplink Penshursto laukus Kente. Daugelį dienų laukėme, kol milordas paliks Londoną ir parsiras į naujus namus. – Jis negrįš ir neliks Anglijoje, nors jie aiškina, kad jau užsitarnavo poilsį.

– Ar jis toks pavargęs? Nemačiau jo keletą savaičių.

Jis niūriai papurto galvą.

– Sakyčiau, kad taip dirbdamas jis nuvarys save į kapus. Tačiau milordas nesiliauja.

– Kodėl ne, jeigu gali?

– Nes jis nepaliks tokių vyrų kaip jūsų dėdė Luisas vadovauti Paryžiuje. Jis nepaliks Prancūzijos be regento. Jis neleis Armanjakams taikos derybose kelti reikalavimų nebūdamas ten ir negalėdamas atsakyti. Turi įsivyrauti taika. Burgundija jai pasiruošusi ir greičiausiai derasi dėl jos su Armanjakais mums už nugaros. Armanjakai išvarginti, jiems trūksta vyrų ir lėšų, o jūs matote, kaip milordui sunku surinkti armiją Anglijoje. Mes visi pasiruošę taikai, todėl milordas vadovaus deryboms dėl jos. Prieš pasitraukdamas iš posto jis pasieks taiką Prancūzijoje.

– Tai mes turėsime grįžti į Prancūziją? – Aš nenoriu išvykti. Išnaudojau šį laiką Anglijoje tarsi klerkas per pamokas. Mokiausi angliškai, skaičiau knygas milordo bibliotekoje, įdarbinau mokslininką, kuris skaitytų su manimi alchemijos tekstus ir juos paaiškintų. Ieškojau žolininko, kuris išmokytų mane šio amato. Nenoriu viso to palikti ir grįžti į didžiulę pilį badaujančiame mieste.

– Mes grįšime. Bet jei galėtumėte rinktis, ar liktumėte?

Prieš atsakydama akimirką svarstau. Kažkas jo balse įspėja, kad klausimas svarbus. Žvelgiu pro gyvatvores, kur tarp blunkančių lapų spindi raudonos apvalainos erškėtuogės, į tolimas kalvas plynaukštėse, kur buksmedžiai dažosi bronza.

– Tai nuostabi šalis, – sakau. – Tiesą sakant, Londonas man patinka labiau nei Paryžius.

Jis spindi.

– Žinojau, kad jums patiks, – triumfuodamas sako. – Žinojau, kad taip ir bus. Jūs esate anglų hercogienė, gimėte būti angle. Turite gyventi Anglijoje.

– Jaučiuosi tarsi namuose, – prisipažįstu. – Labiau nei Prancūzijoje, net labiau nei Liuksemburge. Kaimo vietovės tokios gražios, o kalvos tokios žalios. Paryžius toks nuskuręs, o žmonės tokie pikti: nieko su savimi negaliu padaryti, man čia patinka labiau.

– Sakiau savo tėvui, kad širdyje jūs esate anglė.

Nusišypsau.

– O kaip reagavo jūsų tėvas?

– Jis sakė, kad tokią gražią hercogienę reikia laikyti Anglijoje, tik čia ji galėtų sužydėti.

– Kur gyvena jūsų tėvas?

– Jis turi nedidelį namą Graftone, mūsų šeima ten gyvena jau daugelį metų. Jis tarnavo hercogui, jūsų vyrui, ir karaliui prieš jį. Manau, jis vėl leisis į karą ir pasirūpins, kad jo kariai mus paremtų, kai grįšime į Prancūziją.

– Ar Graftonas panašus į šias vietas?

– Toks pat gražus, – išdidžiai sako jis. – Žinote, norėčiau jus nusivežti į Graftoną. Labai norėčiau tai padaryti. Norėčiau, kad pamatytumėte mano namus.

Paskersakiuoju į jį.

– Ir aš norėčiau, – prisipažįstu ir mes abu nutylame.

Milordas lieka Londone ir pakviečia Ričardą jį aplankyti, tačiau maždaug kas savaitę atvyksta vežimas su gobelenais, baldais ar knygomis, kuriuos jis įsigijo naujiems namams. Laukiant arklidžių kieme, kol bus iškrautas vienas iš pilnų vežimų, mane nustebina elegantiška moteris, vilkinti miestietės suknele ir kuklia balta kepuraite. Išlipusi ji tūpteli prieš mane.

– Aš misis Žordimein, – prisistato. – Jūsų Kilnybė atsiuntė mane kartu su visu tuo kaip dovaną.

Ji linkteli galvą ir iš vežimo paskui ją iššoka jaunuolis laikydamas medinį padėklą su nedideliais moliniais puodais, kurių kiekviename – palinkęs žalio augalo stiebas. Jis pastato padėklą prie mano kojų ir įšoka į vežimą paimti dar vieno, ir dar vieno, kol mane apsupa žalia pievelė, o misis Žordimein juokiasi matydama pasigėrėjimą mano veide.

– Jis spėjo, kad jums bus malonu, – pastebi ji. – Aš sodininkė ir žolininkė. Milordas nurodė atvežti jums šias žoleles ir sumokėjo man už savaitės darbą. Liksiu su jumis ir padėsiu pasodinti žolelių sodą, jei norite.

– Žinoma, noriu! – sušunku. – Čia, prie virtuvės, yra žolelių sodas, tačiau jis peraugęs, o aš pusės augalų nepažįstu.

– Pasakykite jaunuoliui, kur nunešti sėjinukų padėklus, pradėsime, kai tik jūs panorėsite, – paskubomis taria.

Pakviečiu pažą ir jis parodo kelią jiedviem, kol aš grįžtu į vidų pasiimti veidą pridengsiančios plačiabrylės skrybėlės ir pirštinių pirmajai savo, kaip sodininkės, pamokai.

Ji keista sodininkė. Vyriausiajam Penshursto ūkvedžiui nurodo sukasti dvylika lysvių senajame virtuvės sode, o kol jis kasa, ji kilnoja sodinukus, rodo man jų lapus ir žiedus bei aiškina jų savybes. Kiekviena lysvė bus pavadinta žvaigždynų vardu.

– Tai buvo taukių lysvė, – užsispyręs sako Ralfas. – Kur dabar sodinsime taukes?

– Vandenio lysvėje, – nesutrinka ji. – Taukė yra augalas, kuris veši po vandens ženklu. O štai šioje lysvėje auginsime augalus po Tauro ženklu.

Jis visą vakarą suka dėl to galvą, o ryte jau turi paruošęs pokštą.

– Ką sodinsite čia? Tauro lysvėje? Plačialapius švendrus[2]? – klausia ir trilinkas susilenkia iš savo paties juoko. Jis šaiposi iš to visą dieną, tačiau misis Žordimein tai nejaudina. Ji išrenka sodinukus iš augalų padėklo ir pastato priešais mane.

– Tauras yra žemės ženklas, – sako. – Kai mėnulis Taure, jis skatina augalų, kurie yra po žeme, augimą. Šakniavaisių, tokių kaip gelsvašaknė ar violetinė morkuolė, svogūnai ir ropės. Vešliau želia Tauro žolelės, tokios kaip mėtos, raktažolės, paprastasis bitkrėslis, pelynas ir paprastoji kraujažolė. Jas sėsime į Tauro lysvę.

Aš pakerėta.

– Jūs turite jas visas?

Ji nusišypso.

– Kai kurias galime pasėti dabar, kitoms reikės palaukti, kol stos kita mėnulio fazė. Tačiau atsivežiau jas visas, sudaigintas arba sėklas. Jūsų lordas nurodė, kad jūsų sode želtų visos Anglijos žolelės. Jis sakė, kad turite dovaną. Tai tiesa?

Nunarinu galvą.

– Nežinau. Kartais atrodo, kad žinau tam tikrus dalykus, o kartais nežinau nieko. Studijuoju jo knygas ir mielai išmokčiau, kaip auginti žoleles ir kaip jas panaudoti. Tačiau nesu tikra. Viskas, ko išmokstu, tik parodo man, kad nieko nežinau.

Ji nusišypso.

– Būtent toks ir yra mokslo kelias, – ramina ji.

Visą popietę praleidžiame ropinėdamos sode keliais tarsi valstietės, sodindamos žoleles į paruoštas lysves, o vakarui vėstant ir saulei leidžiantis atsistoju ir apsidairau po sodelį, kurį sukūrėme. Dvylika įprastų lysvių skleidžiasi nuo apskritimo sodo širdyje. Misis Žordimein pažymėjo sodinukus ir jų savybes.

– Rytoj parodysiu, kaip gaminti tinktūras ir džiovinti žoleles, – pažada. – Pasidalysiu su jumis savo receptais.

Esu taip pavargusi nuo sodo darbų, kad krintu lovon kaip užmušta, tačiau naktį, tarsi kylantis mėnulis žadintų mane kaip augalų syvus, prabundu ir matau ant miegamojo grindų nutįsusią vėsią šviesą. Tarnaitė giliai įmigusi lovoje greta manosios. Nusimetu patalus ir einu prie lango. Kažką girdžiu, lyg skambėtų varpas, užsimetu ant pečių apsiaustą ir pravėrusi miegamojo duris išeinu į galeriją.

Šešėliuose įžiūriu moters kontūrus: misis Žordimein. Akimirką atsitraukiu baugiai mąstydama, ką ji veikia tamsoje. Ji stovi prie vieno iš atidarytų langų; gausmas vis garsesnis, tarsi su mėnulio šviesa į galeriją lietųsi aiškus, mielas aidas. Išgirdusi mano žingsnius ji apsižvalgo, veidas budrus, tarsi tikėtųsi kažko, bet ko; tačiau ji neišsigandusi.

– O, tai jūs, – sako ji, nors turėtų tūptelėti. – Ar girdite tai?

Linkteliu.

– Girdžiu.

– Niekada nesu girdėjusi nieko panašaus. Maniau, tai planetų muzika.

– Atpažįstu ją, – liūdnai sakau. Ištiesiu ranką ir uždarau langą – muzika iš karto prislopsta – o tada užtraukiu sunkią užuolaidą, kad nutildyčiau ir muziką, ir mėnulio šviesą.

Ji sulaiko mane ranka.

– Kas tai? – klausia. – Kodėl ją nutildėte? Ką ji reiškia?

– Su jumis tai nesusiję, – sakau. – Leiskite uždaryti.

– Kodėl? Kas tai?

– Gyvenime esu ją girdėjusi dukart, – sakau galvodama apie savo mažąją sesutę, kurios pirmasis įkvėpimas buvo ir paskutinis; aimanuojantį chorą, šnabždėjusį „sudiev“ mano protetei. – Bijau, kad tai reiškia mano šeimos nario mirtį, – tyliai sakau. – Tai Meliuzina dainuoja. – Tada nusisuku nuo jos ir nueinu per pritemusią galeriją į savo miegamąjį.

Ryte ji parodo man, kaip džiovinti žoleles, kaip išsivirti arbatą, kaip pasigaminti tinktūrą ir kaip ištraukti iš augalų esenciją naudojant vašką. Podėlyje esame vienos: aplink mus tvyro malonus susmulkintų lapų kvapas, po kojomis – vėsios akmeninės grindys, o marmurinė kriauklė sklidina šalto vandens.

– Ar daina įspėja jus apie mirtį? – paprastai klausia.

– Taip, – sakau. – Meldžiuosi, kad mano motina ir tėvas būtų sveiki. Tai vienintelė dovana, kurią turiu: iš anksto žinau apie netektį.

– Sunku, – trumpai taria ji ir paduoda man grūstuvą su sėklomis, kurias reikia susmulkinti.

Kurį laiką dirbame tylėdamos, tada ji prabyla:

– Yra žolelių specialiai jaunai moteriai, jaunamartei, – pastebi ji tarsi lapams, kuriuos plauna kriauklėje. – Žolelių, kurios gali apsaugoti nuo kūdikio, žolelių, kurios padeda jo susilaukti. Jos mano receptų knygoje.

– Jūs galite užkirsti kelią nėštumui? – klausiu.

– Galiu jį nutraukti net tada, kai moteris jau nešioja kūdikį, – sako ji man nepadoriai šypsodamasi. – Tam pasitarnaus taškuotoji mėta, paprastasis kietis ir petražolės. Pasėjau šių žolelių sode jums, kai reikės. Jei kada nors reikės. – Ji pažvelgia į plokščią mano pilvą. – O jei norite susilaukti kūdikio, po ranka yra ir kitų žolelių. Aviečių lapų sode ir gana nesunkiai randamų piktžolių: dilgėlių lapų ir laukinių dobilų žiedų.

Nusivalau rankas, paimu grifelinę lentelę ir kreidą.

– Pasakykite, kaip jas paruošti, – sakau.

Mardžeri lieka ilgiau nei savaitę kaip žadėjo, o kai ji išvyksta, mano žolelių lysvėse pasodinta viskas, išskyrus augalus, kurie turi palaukti dylančio mėnulio; podėlyje stovi ir keletas stiklainiukų su žolelėmis vyne, keli žolių ryšulėliai padžiauti. Ji grįš į Londoną vienu iš milordo vežimų, jos tarnas drauge su ja, tad einu į arklides atsisveikinti. Kol stebiu, kaip mitriai ji ropščiasi į vežimaitį, į kiemą įdunda pustuzinis sargybinių raudonai baltomis milordo livrėjomis ir pasiuntinys; nuo žirgo nušoka Ričardas Vudvilis.

– Miledi, atnešu žinią nuo milordo, – sako jis. – Jis pažymėjo, kad ji skirta tik jums.

Ištiesiu ranką, nors jaučiu, kad mano veidas virpa, o akys prisipildo ašarų. Paimu laišką ir nulaužiu antspaudą, tačiau nematau, kas parašyta, nes mano regėjimas išplaukęs.

– Jūs paskaitykit, – sakau duodama jam. – Jūs pasakykit.

– Esu tikras, kad nėra priežasties nerimauti... – pradeda jis, tačiau perskaito kelias eilutes ir pažvelgia į mane apimtas siaubo. – Apgailestauju, Jūsų Kilnybe. Man labai gaila. Milordas rašo norėdamas pranešti, kad mirė jūsų tėvas. Liuksemburge siaučia maras, bet jūsų motina sveika. Ji ir pasiuntė žinią milordui. – Jis dvejoja, žiūri į mane. – Jūs jau žinojot?

Linkteliu.

– Na, aš taip ir maniau. Nors užtraukiau užuolaidą spingsint mėnuliui ir bandžiau neklausyti muzikos.

Misis Žordimein įsitaisiusi šalia vežiko pažvelgia į mane su veriančia užuojauta veide.

– Kartais negali negirdėti, kartais negali nematyti, – sako ji. – Tegul Viešpats, apdovanojęs jus dovana, suteikia drąsos ją nešti.

_______________