Vestminsterio rūmai, Londonas, 1436 m. ruduo

Pro grakščias mano suknelės klostes vaikelio dar nesimato, bet žinau, kad ji auga. Mano krūtys didesnės ir jautresnės prisilietimams, o užvis labiausiai jaučiu, kad esu ne viena, kad ir kur eičiau, net kai miegu. Apsisprendžiu pranešti apie kūdikį ir vedybas karaliaus tarybai iki buvusio savo vyro mirties metinių, prieš kam nors pasiūlant man kitą santuoką, kurios būčiau priversta atsisakyti. Ieškau tinkamo laiko, tačiau taryba plėšoma tarp kardinolo Boforto, jo sąjungininko, Safolko grafo Viljamo de la Poulo, ir jų didžiojo varžovo Hamfrio, Glosterio hercogo, bei jo dvaro. Jie nuolat kivirčijasi dėl karalystės saugumo ir tuščių iždo skrynių. Nėra akimirkos, kad jie sutartų dėl veiksmų. Palaukiu savaitę po mūsų vestuvių ir tada aplankau didįjį favoritą Viljamą de la Poulą jo kambariuose Vestminsterio rūmuose poilsio valandą prieš vakarienę.

– Jaučiuosi pagerbtas, – sako jis statydamas man kėdę priešais savo stalą. – Kuo galėčiau jums padėti, Jūsų Kilnybe?

– Norėčiau paprašyti jūsų pagalbos vienu labai delikačiu reikalu, – sakau. Tai nelengva, tačiau tęsiu toliau. – Asmeniniu reikalu.

– Asmeniniu gražios hercogienės reikalu? – tikslinasi jis. – Spėju, tai širdies reikalai?

Jis kalba taip, tarsi tai būtų mergiškos kvailystės. Sutvardau šypseną.

– Taip, – sakau. – Atvirai kalbant, sere, ištekėjau be leidimo ir tikiuosi, kad jūs pranešite šias naujienas karaliui bei užtarsite mane.

Stoja skausminga tyla. Tada jis taria:

– Ištekėjot?

– Taip.

Jo žvilgsnis aštrus.

– Ir už ko jūs ištekėjot?

– Džentelmeno...

– Kilmingo?

– Ne. Džentelmeno.

– Ir jis yra?

– Ričardas Vudvilis, mano namiškis.

Jo nuostabos blyksnis akimirksniu pasislepia, kai jis nuleidžia akis į popierius ant stalo priešais save. Žinau, jis galvoja, kaip galėtų pasinaudoti mano paikyste.

– Ir tai vedybos iš meilės, spėju?

– Taip.

– Jūsų neįkalbinėjo ir nespaudė? Jos įvyko legaliai, jums sutikus? Nėra pagrindo jas anuliuoti ar užginčyti? Jei jus sugundė ar net įtikino, jis gali būti suimtas ir pakartas.

– Nėra pagrindo užginčyti ir aš nenoriu jų ieškoti. Tai mano pasirinktas vyras, tai santuoka, kurios troškau.

– Troškot? – šaltai klausia jis, tarsi niekada nebūtų to jautęs.

Jis verčia mane pamiršti gėdą.

– Troškau, – patvirtinu.

– Džentelmeną reikia sveikinti. Yra daug vyrų, kuriuos pamalonintų jūsų troškimas. Bet kuris vyras būtų patenkintas jūsų sutikimu. Tiesą sakant, taryba svarstė jūsų būsimą vyrą. Buvo pasiūlyta keletas vardų.

Išgirdusi tai paslepiu šypseną. Beveik nėra jokios tarybos, išskyrus jį, kardinolą Bofortą ir Glosterio hercogą. Jei buvo pasiūlyti vardai, tai būtent šis vyras juos ir iškėlė.

– Reikalas jau išspręstas, – ryžtingai sakau. – Mes susituokėme ir mylėjomės – nieko nebegalima pakeisti. Kad ir ką jie man išrinko, pasiūlė per vėlai. Aš pasižadėjau geram žmogui. Jis man buvo labai malonus nuo milordo Džono mirties.

– Ir matau, jūs buvot maloni jam, – kikena jis. – Išskirtinai maloni. Ką gi, pranešiu Jo Kilnybei karaliui ir jūs galėsite prašyti jo atleidimo.

Aš linkteliu. Man padėtų, jei Viljamas de la Poulas rekomenduotų tai karaliui. Karalius visada laikosi nuomonės, kurią jam pasiūlė paskutinis žmogus, todėl trys patarėjai varžosi, kuris paskutinis išeis pro duris.

– Ar manote, kad jis labai supyks?

Karalius yra penkiolikmetis berniukas. Kvaila, kad turiu baimintis jo pykčio.

– Ne. Bet esu tikras, kad jo taryba patars jus ištremti iš dvaro ir skirti baudą.

Linkteliu.

– Tačiau jūs galite įtikinti juos būti atlaidžius.

– Jie jums skirs didelę baudą, – įspėja jis. – Karaliaus ižde trūksta pinigų, o visi žino, kad paveldėjote Bedfordo turtus. Ištekėti be karaliaus leidimo – rimtas įžeidimas. Taryba sakys, kad jūs nenusipelnėte pinigų.

– Aš turiu tik savo našlės palikimą, – sakau. – Didžioji dalis turtų jau atiteko karaliui, o jis išdalijo juos favoritams. – Nepriduriu „ir jums tarp jų“, tačiau žinome, kad būtent tai ir turiu omeny. – Milordo broliui, hercogui Hamfriui, atiteko visa kita: aš neturiu net Penshursto.

– Jūs gavote karališkosios hercogienės palikimą, tačiau pasirinkote būti skvairo moterimi. Manau, pamatysite, jog taryba norės jūsų našlės palikimo. Turėsite gyventi kaip skvairo žmona. Viliuosi, kad po kelerių metų vis dar galvosite, jog pasielgėte tinkamai.

– Tikiuosi, jūs man padėsite, – sakau. – Aš jumis pasitikiu.

Jis tik atsidūsta.

Jis teisus. Iš mūsų pareikalaujama tūkstančio svarų auksu, o Ričardas gauna įsakymą grįžti į postą Kalė.

Ričardas paklaikęs.

– O Dieve! Turtai! Mes jų niekada nesurinksim! Tai namo ir žemės kaina; daugiau nei visi mano tėvo turtai. Daugiau nei bet koks palikimas, kurį tikiuosi gauti. Daugiau nei galėčiau laimėti. Jie nori mus sužlugdyti. Jie verčia mus išsiskirti.

Aš linkteliu.

– Jie mus baudžia.

– Jie mus naikina!

– Mes rasime pinigų, – sakau. – Mus išvarė iš dvaro, bet mums tai nerūpi, ar ne? Mes galime drauge vykti į Kalė?

Jis papurto galvą.

– Aš ten tavęs nesivešiu. Aš nesivešiu tavęs į pavojų. Safolko grafas pasiūlė man nuosavybę, kur tu galėsi gyventi. Didžiąją dalį turtų jis paėmė kaip baudą, o likusią dalį pasiruošęs atsiimti pinigais už nuomą. Jis siūlo mums išsinuomoti jo namą Graftone. Tai nėra didelė paslauga, kadangi mes neišgalime jam sumokėti. Bet jis žino, kad aš to namo noriu. Jis netoli mano namų, aš jį nusižiūrėjau dar būdamas vaikas.

– Aš parduosiu savo brangenybes, – sakau. – Ir knygas, jei reikės. Turiu žemių, kurias galime paskolinti, kai ką galime parduoti ir sukrapštyti nuomai. Tokia mūsų bendro gyvenimo kaina.

– Aš pažeminau tave iki skvairo žmonos su kilmingojo skola, – niršiai sako jis. – Turėtum manęs nekęsti. Aš tave išdaviau.

– Kaip stipriai mane myli? – klausiu. Paimu jo rankas ir pridedu prie savo širdies. Jaučiu, kaip jo kvėpavimas trūkčioja nuo mano prisilietimo. Jis stabteli ir pažvelgia į mane.

– Labiau nei gyvenimą – žinai tai.

– O jei reikėtų įkainoti?

– Karaliaus išpirka. Visas turtas.

– Tada manyk, vyre mano, kad dar pigiai išsisukome, nes mūsų santuoka mums atsiėjo tik tūkstantį svarų.

Jo veidas nušvinta.

– Džeketa, tu mano džiaugsmas. Tu verta dešimčių tūkstančių.

– Tada susipakuok daiktus, nes paliekame dvarą šią popietę, – sakau.

– Šią popietę? Nori, kad spruktume nuo nešlovės?

– Noriu, kad šįvakar būtume namuose.

Jis akimirką padvejoja, tada pražysta šypsena, kai suvokia, ką pasakiau.

– Mes praleisime pirmą naktį kaip susituokusi pora? Eisime į miegamąjį kaip vyras ir žmona? Ir rytoj pusryčiausime drauge nesislapstydami? O, Džeketa, tai visko pradžia. – Jis palenkia galvą ir pabučiuoja mano rankas. – Myliu tave, – pakartoja. – Ir prašau, Dieve, visada galvok, kad tai buvo geras sandoris už tūkstantį svarų.