Londonas, 1452 m. pavasaris

Kol mano vyras tarnauja Kalė, šaltą sausį grįžtu į dvarą ir randu visus aptarinėjančius Ričardo, Jorko hercogo, išdavystę. Kalbama, kad jis ruošia baigiamąjį sukilimą prieš karalių, savo pusbrolį, nes nekenčia Somerseto hercogo.

Karalienė pasiryžusi su grėsme susidurti ir ją sunaikinti.

– Jei jis prieš Somerseto hercogą, jis prieš mane, – sako ji. – Neturiu geresnio ar patikimesnio draugo. O tas Ričardas iš Jorko nori teisti jį dėl išdavystės! Aš žinau, kas yra išdavikas! Tačiau pagaliau jis parodo savo tikrąjį veidą ir prisipažįsta, kad yra prieš karalių.

– Jis teprašo, kad kilmingieji lordai užtartų jį prieš karalių, – ramiai pastebiu. – Jis nori, kad jie pristatytų jo klausimą karaliui. O kol kas prisiekia ištikimybę.

Ji sviedžia ant stalo priešais mane manifestą, kurį Jorkas išsiuntinėjo į pagrindinius karalystės miestus.

– Kaip manot, ką tai reiškia? Jorkas sako, kad karalių supa priešai, konkurentai ir piktavaliai. Jis puola karaliaus patarėjus. Vadinasi, ir jūs, ir jūsų vyras tokie, ne tik Somersetas bei aš.

– Aš?

– Džeketa, jis kaltina mane buvus Viljamo de la Poulo meiluže, jis nemirktelėjęs apšauktų jus ragana.

Jaučiu, kaip kambaryje tampa labai tylu ir šalta. Uždedu ranką ant pilvo, lyg pridengčiau jame augančią gyvybę. Greta esančios freilinos spokso į mane išplėstomis akimis, bet neprataria nė žodžio.

– Jis neturi priežasčių tokiems kaltinimams, – tyliai sakau, nors girdžiu, kaip daužosi mano širdis. – Jūs žinote, kad niekada nežaisčiau su tokiais žaisliukais. Nenaudoju žolelių, išskyrus šeimos sveikatai, net nesitariu su išmintingomis moterimis. Neskaitau nieko, išskyrus leidžiamas knygas, nekalbu su niekuo...

– Jam nereikia priežasčių kalbėti, – pareiškia ji. – Dėl kokios priežasties jis pasisako prieš Edmundą Bofortą, Somerseto hercogą? Prieš mane? Tačiau atminkit, kad jis mano priešas ir jūsų taip pat. Ir jei jis gali jus sunaikinti, taip ir padarys, vien tam, kad įskaudintų mane.

Ji atsisėda prie židinio, o aš atidžiau įsiskaitau į manifestą. Jorko hercogas reikalauja, kad Edmundas Bofortas būtų apkaltintas išdavyste ir suimtas. Jis įspėja dėl blogų patarėjų, kurie susispietė aplink karalienę, užsienyje gimę patarėjai, linkintys bloga. Tiesą sakant, manęs vardu jis neįvardija. Tačiau negaliu atsikratyti to pažįstamo baimės pulsavimo.

Grėsmė draugui Edmundui Bofortui, Somerseto hercogui, karalių nuteikė karingai. Tik grėsmė numylėtam pusbroliui jį išjudina. Staiga jis tampa veiklus, drąsus ir ryžtingas. Jis rėžia absoliučiai pasitikintis Edmundu Boforu ir kitais patarėjais. Jis paskelbia, kad Ričardas, Jorko hercogas, yra sukilėlis, ir reikalauja, kad iš visų miestų ir grafysčių būtų surinktos pajėgos. Iš visų karalystės kampelių pasipila karaliaus armija. Niekas nenori paremti Jorko hercogo, išskyrus jo giminaičius ir tuos, kurie jaučia neapykantą Edmundui Bofortui dėl savų priežasčių. Jie buriasi po jo vėliava ir telkia armiją.

Henrikas VI dar kartą pareikalauja šarvų, vėl pabalnojamas jo karo žirgas. Jaunuoliai kieme erzina jo vėliavnešį, kad jis dar kartą smagiai pasijodinės, ir patikina, jog palaikys jam šiltą vakarienę, nes šis parsirasiąs dar saulei nenusileidus, tačiau tarybos lordai ir armijos vadai nesijuokia.

Karalienė ir dvaro damos nusileidžia į užšalusią turnyrų pievą prie Vestminsterio stebėti prajojančių lordų parado, pakeliui į mūšį su Jorko hercogu.

– Norėčiau, kad jūsų vyras būtų čia ir jį paremtų, – sako ji man, karaliui sėdant ant savo didžiojo pilkojo karo žirgo, priešais plazda vėliava, ant šalmo užsidėjęs karūną. Jis atrodo gerokai jaunesnis nei trisdešimties, akys giedros ir energingos, jo šypsena, kai jis pamoja Margaretai, džiugi.

– Telaimina jį Dievas, – sakau galvodama apie mūšių užgrūdintą keturiasdešimtmetį Jorko hercogą, renkantį savo vyrus.

Aidi trimitai, būgnai dunda žygio ritmu, pirmiausia išjoja kavalerija: jų vėliavos ryškios ledinėje saulės šviesoje, šarvai spindi, pasagos bilda į grindinį; už jų seka lankininkai, o paskui juos – ietininkai. Tai tik nedidelė dalis karališkosios armijos; dešimtys tūkstančių vyrų laukia karaliaus įsakymo Blakhete. Patarėjai sutelkė galingą armiją. Nuo čia karalius žygiuos į šiaurę susiremti su sukilusiu hercogu.

Žygis neįvyksta. Ričardas, Jorko hercogas, atjoja į karališkąją palapinę ir atsiklaupia priešais savo karalių karštai melsdamas, kad jis atleistų numylėtąjį Somerseto hercogą ir prisimintų senas žaizdas: prarastas žemes Prancūzijoje, gėdingą Ruano pasidavimą ir galiausiai galimą Kalė garnizono sunaikinimą tik todėl, kad jis savanaudiškai perėmė vadovavimą ir tikrai susimaus.

Jis negali padaryti nieko daugiau, daugiau jis nieko negali pasakyti.

– Mums nerūpi, – sako Margareta, kai šukuoju jai plaukus tą vakarą prieš miegą. – Mums neįdomu, ką jis galvoja apie Edmundą Bofortą, mums nerūpi, ką jis sako apie Kalė, apie mane ar apie jus. Jis žinojo, kad yra sumuštas, kai sukėlėme triskart už jo didesnę armiją. Suprato, kad turės atsiimti visus ištartus žodžius. Suvokė, kad turės melsti mūsų malonės. Jis sutriuškintas žmogus. Jo sukilimas baigėsi. Mes jį sutriuškinome.

Nieko nesakau. Hercogas iš tiesų atsiklaupė priešais karalių viešai ir prisiekė daugiau neberinkti vyrų. Šalis mato, kad karalius mylimas, o hercogas – ne. Šalis mato, kad Edmundas Bofortas nesunaikinamas, o Jorko hercogas nugalėtas.

Neabejoju, kad hercogas išoriškai atrodo apgailestaujantis, tačiau abejoju, kad jis liovėsi skųstis, – rašo man Ričardas iš Kalė.

Vienaip ar kitaip, džiaugsmas suvienijo karališkąją porą. Margareta su savo jaunuoju vyru elgiasi taip, lyg jis būtų pergalingai grįžęs iš galingo karo.

– Jis išjojo, – teisinasi. – Ir jei būtų vykusi kova, tikiu, kad būtų jai vadovavęs. Jis stovėjo šios armijos priešakyje ir nepabėgo į Kenilvertą.

Karalius kasdien jodinėja savo puikiai išgraviruotais šarvais, tarsi viskam pasiruošęs. Edmundas Bofortas grįžta iš Kalė ir risnoja greta jo, jo tamsus gražus veidas dėmesingai pasuktas į karalių, sutinkantis su viskuo, ką jis sako. Dvaras persikrausto į Vindzorą ir pertekęs laime karalius visiems ir už viską pasiūlo malonę.

– Kodėl jis jų nesuima ir nenukirsdina? – klausia Margareta. – Kodėl suteikia malonę?

Atrodo, kad bus, kaip nori jis. Apdalijus malonėmis sukilėlius, jo entuziazmas kariauti virsta pasiūlymu vykti į žygį, į Kalė, ir pasinaudojus garnizonu kaip baze atkariauti anglų žemes Prancūzijoje. Karaliui tai reikštų sekti savo didvyriško tėvo pėdsakais, Edmundui Bofortui – galimybė susigrąžinti reputaciją. Tikėjausi, kad karalienę sužavės mintis apie karaliaus ir Boforto kampaniją, tačiau randu ją kambaryje knaibančią kažkokius siuvinius nuleista galva. Pamačiusi mane ji pasimuisto kėdėje ir pakviečia prisėsti šalia.

– Negaliu ištverti, kad jis prisiima tokią riziką, – tyliai sako ji man. – Man nepakeliama mintis, kad jis stos į mūšį.

Mane nustebina ir pamalonina jos emocijos.

– Ar jūs taip jaudinatės dėl Jo Kilnybės karaliaus? – viltingai klausiu. – Žinau, kad aš netveriu savame kailyje, kai Ričardas išvyksta į karą.

Ji pasuka savo gražią galvą nuo manęs, tarsi būčiau leptelėjusi tokią kvailystę, į kurią net neverta atsakyti.

– Ne. Ne dėl jo. Edmundas, Edmundas Bofortas. Kas su mumis bus, jei jį sužeis?

Įkvepiu.

– Tokios karo pasekmės, – sakau. – Jūsų Kilnybė tikriausiai turėtų užsakyti specialias užtarėjo mišias ir prašyti saugoti karalių.

Ji nušvinta išgirdusi pasiūlymą.

– Taip. Galėtume tai padaryti. Būtų siaubinga, jei jam kas nors nutiktų. Jis nepaliktų įpėdinio, tik Ričardą, Jorko hercogą, ir aš jau verčiau mirsiu nei žiūrėsiu, kaip Jorkas paveldi sostą po viso to, ką prikalbėjo ir pridarė. O tapusi našle niekada nebeištekėčiau, nes visi galvos, kad aš bergždžia. – Ji pašnairuoja į mano pampantį kūną. – Nežinai, ką tai reiškia, – sako ji. – Laukti, viltis ir melstis, bet niekada, niekada nesulaukti ženklo, kad vaikas ateina.

– Vis dar jokio ženklo? – klausiu aš. Tikėjausi, kad ji laukiasi, kad karingas karalius dabar vyriškesnis nei anksčiau.

Ji papurto galvą.

– Ne. Jokio. O išėjęs į karą mūšio lauke karalius turės susitikti su mano dėde, Prancūzijos valdovu. Henrikui atsitraukus visi iš mūsų juoksis.

– Jį sups puikūs vadai, – sakau. – Jam nuvykus į Kalė, Ričardas paskirs stiprų vėliavnešį, kuris jį saugotų.

– Ričardas buvo greta, kai jam teko susidurti su Džeku Keidu ir kitomis padugnėmis, – sako ji. – Pusę algos gaunančiu kapitonu ir šakėmis ginkluota gauja darbininkų. Nematei karaliaus tada, Džeketa. Jis buvo pakraupęs. Išsigandęs kaip mergaitė. Nemačiau jo dumiančio taip greitai, kaip tada, kai išvykome iš Londono. – Ji prisidengia veidą ranka, lyg stabdydama išdavikiškų žodžių srautą. – Jei jis spruks nuo prancūzų karaliaus, mane sumaišys su žemėmis, – tyliai sako ji. – Visi žinos. Visa mano šeima žinos.

– Šalia jo bus draugai, – raminu. – Vyrai, kurie pripratę kariauti. Mano sutuoktinis ir Edmundas Bofortas, Somerseto hercogas.

– Edmundas prisiekė apsaugoti Kalė, – sako ji. – O jis žodžio žmogus. Jis prisiekė man, atsiklaupė priešais mane ir prisiekė, kad niekas nekaltins manęs dėl Kalė praradimo, kad jis išlaikys miestą Anglijai ir man. Jis žadėjo, kad tai bus jo dovana man, kaip mažmožiai, kuriuos man dovanodavo. Porino, kad užsakys auksinį raktą ir galėsiu segėti jį plaukuose. Jie išplauks balandį.

– Taip greitai?

– Karalius įsakė Kalė garnizonui atsiųsti visus laivus per siaurąją jūrą. Jis ima didelę armiją ir tūkstantį jūreivių, kurie plukdys laivus. Jis išvyksta balandį be trikdžių.

Dvejoju.

– Žinote, surinkęs laivyną jis privalo vykti, – atsargiai sakau. – Labai sunku išlaikyti pajėgas mindžikuojant vietoje.

Karalienė nesupranta, kad kalbu apie savo gyvenimo metus, kuriuos Ričardas ir aš išvaistėme Plimuto krantinėje laukdami, kol jos vyras išpildys savo pažadą. Ji neįsivaizduoja, kiek mums tai kainavo.

– Žinoma, – sako ji. – Edmundas Bofortas gaus laivus be trikdžių ir tada karalius išvyks. Edmundas jį apsaugos, žinau.

Matau, kad Edmundas Bofortas tapo jaunosios poros susižavėjimo objektu, visiškai pakeitęs Viljamą de la Poulą. Karaliui visada reikėjo vyro, kuris jam vadovautų. Jis bijo, jei nieko nėra šalia. O karalienė vieniša. Tai akivaizdu.

– Milordas Bofortas nugabens karalių į Kalė. Dėkui Dievui, kad galime juo pasikliauti.