Graftonas, Nortamptonšyras, 1456 m. vasara

Mėgaudamasi vasara ir vaikais laukiu, kol Ričardas atvyks pas mus į Graftoną. Elžbieta Grobyje su naujagimiu, o jos sesuo Anė ją lanko. Antonį apgyvendinau pas lordą Skeilsą, kur jis bus jo skvairu, mokysis kilmingos giminės manierų. Lordas Skeilsas, kaip paaiškėja, turi dukterį, vienturtę paveldėtoją Elžbietą. Mano Merei dabar trylika ir aš turiu dairytis jai vyro. Ji ir jos sesuo Džeketa apsistojusios pas Bakingamo hercogienę mokosi tos giminės papročių. Mano berniukas Džonas namuose, jis ir Ričardas pasiruošę studijoms su nauju mokytoju, šiemet Marta prisidės prie jų mokymosi kambaryje. Eleonora ir Lajonelis vis dar lovelėse, su savo dvejų metukų sesute Margareta ir mažuoju broliuku Edvardu.

Neilgai laukiu sugrįžtančio vyro. Pirmiausia gaunu žinią, kad Ričardas atleistas iš pareigų Kalė, o tada – pasiuntiniui ant kulnų – matau ant kelio nuo Graftono link privažiavimo prie namo kylančias dulkes, išsiimu iš lopšio Edvardą, laikau priglaudusi, dengiu akis ranka ir žvelgiu į kelią. Planuoju, kad Ričardas prijos ir pamatys mane čia, su naujagimiu rankose, mūsų namas už manęs, žemės aplink saugios, jis žinos, kad aš juo tikėjau, auginau jo vaikus, saugojau žemes, kaip jis tikėjo manimi.

Iš tolo matau jo vėliavos spalvas, netrukus įsitikinu, kad tai tikrai jo vėliava. Tikrai žinau, kad vyras būrio priekyje ant stambaus ristūno yra jis, pamirštu, kaip norėjau jam pasirodyti, įbruku Edvardą į žindyvės rankas, susirenku sijonus ir lekiu per namo terasą laiptais į kelią. Girdžiu Ričardą šaukiantį:

– Holla! Mano hercogienė! Mano mažoji hercogienė!

Matau, kaip jis sustabdo arklį, šoka iš balno ir akimirksniu atsiduriu jo glėbyje, jis bučiuoja mane taip stipriai, kad turiu jį atstumti ir tada vėl prisitraukiu, kad mane laikytų, įsikniaubiu į šiltą jo kaklą, jis bučiuoja mano plaukus tarsi būtume įsimylėjėliai, nesimatę visą gyvenimą.

– Mylimoji, – sako jis man, pats be kvapo. – Nesimatėm amžius. Bijojau, kad pamirši mane.

– Aš taip tavęs ilgėjausi, – kuždu.

Mano ašaros drėkina skruostus ir jis bučiuoja juos murmėdamas:

– Aš irgi tavęs ilgėjausi. Gerasis Dieve, buvo laikai, kai maniau, kad niekada negrįšiu namo.

– Ir tu paleistas? Tau nebereikės grįžti atgal?

– Paleistas. Vorikas paskirs savo vadą ir viliuosi, kad daugiau niekada nebematysiu to miesto. Tai buvo kančia, Džeketa. Tarsi visą tą ilgą laiką būčiau praleidęs narve. Kraštas už sienų nesaugus, Burgundijos hercogas rengia reidus, o Prancūzijos karalius grasina. Mes buvome nuolatinėje parengtyje dėl galimos invazijos iš Anglijos ir Jorko lordų, o miestas balansavo ant bankroto ribos. Vyrai maištingi ir niekas negalėtų jų kaltinti, o užvis blogiausia, kad niekada nebuvau tikras, ką geriausia daryti. Nežinojau, kas vyksta Anglijoje. O tada nebegavau žinių ir apie tave. Net nežinojau, ar saugiai pakilai iš gimdymo...

– Aš nesilioviau rašiusi, – sakau. – Nesilioviau rašiusi, tačiau spėjau, kad tu negauni laiškų. O kartais nerasdavau žmogaus, kuris perduotų žinią. Bet aš siunčiau tau vaisių ir statinę sūdytos jautienos.

Jis papurto galvą

– Nieko negavau. Taip troškau gero žodžio iš tavęs. O tu turėjai tvarkytis visiškai viena – ir su naujagimiu!

– Tai Edvardas, – išdidžiai sakau ir pamoju žindyvei prieiti ir paduoti sūnų tėvui. Edvardas atmerkia savo tamsias mėlynas akis ir rimtai nužvelgia tėvą.

– Jis žydi?

– O taip, ir kiti taip pat.

Ričardas apžiūri savo kitas atžalas, virstančias pro priekines duris: berniukai traukiasi kepures, mergaitės lekia tiesiai prie jo ir jis atsiklaupia ant kelių plačiai išskėsdamas rankas, kad jie galėtų atbėgti pas jį ir apkabinti.

– Ačiū Dievui, aš namie, – sako jis su ašaromis akyse. – Ačiū Dieve, kad saugiai parvedei mane namo, pas žmoną ir vaikus.

Tą naktį lovoje droviuosi baimindamasi, kad jis pamatys mano pasikeitusį kūną – praėjo dar vieneri metai, o dar vienas gimdymas praplatino klubus ir pastorino juosmenį – tačiau jis švelnus ir meilus man, mylintis, tarsi vis dar būtų mano skvairas, o aš – jaunoji hercogienė.

– Tarsi grotum liutnia, – po kuždesiu slepiasi juokas. – Visada atsimeni, ką reikia daryti, kai ji tavo rankoje. Protas gali krėsti išdaigas, tačiau kūnas atsimena.

– Ar daug puikių melodijų sugriežta senu smuiku? – apsimetu įsižeidusi.

– Jei randi tobulą porą, ją pasilieki, – švelniai sako jis. – Ir aš pirmą kartą tave pamatęs žinojau, kad esi moteris, kurios noriu visam savo gyvenimui. – Tada jis priglaudžia mane prie savo šilto peties ir užmiega tvirtai mane laikydamas.

Užmiegu jo glėbyje tarsi undinė, nerianti į tamsius vandenis, tačiau naktį kažkas mane pažadina. Iš pradžių manau, kad tai vienas iš vaikų, tad išsibudinu ir išlendu iš po antklodės, atsisėdu ant lovos krašto ir įsiklausau. Tačiau tyliame mūsų name nesigirdi nė garso, tik girgžda grindjuostės ir per atvirus langus dūsauja vėjas. Namuose tylu, šeimininkas galiausiai saugiai grįžo namo. Einu į kambarį už mūsų miegamojo, atidarau langą ir plačiai atveriu medinę langinę. Vasaros dangus neperregimas, tamsiai mėlynas, debesainis kaip šilkinis kaspinas, o mėnulis, lyg apvalus sidabrinis antspaudas ant vaško, žemai horizonte skęsta gilyn. Tačiau danguje į rytus matyti ryški šviesa žemai virš žemės, kalavijo formos šviesos liepsna, rodanti į Anglijos šiaurę, į vidurio žemes, kur, žinau, Margareta ginkluoja savo pilį ir planuoja ataką prieš Jorkus. Pažvelgiu į kometą geltonos spalvos, ne baltą ir blyškią kaip mėnulis, bet auksinę; paauksuotas kalavijas nukreiptas į mano šalies širdį. Mintyse net neabejoju, kad jis numato karą ir kovas ir kad Ričardas, kaip visada, vėl bus priešaky, o dabar aš turiu jaudintis ir dėl kitų vyrų: Elžbietos sutuoktinio Džono ir Antonio, savo sūnaus, bei kitų sūnų, kurie augs šalyje per karą. Akimirką netgi prisimenu jaunąjį Jorko hercogo sūnų, kurį mačiau su motina tą dieną Vestminsteryje: jaunąjį Edvardą, gražų berniuką, tėvas neabejotinai pasiims jį į karą ir jo gyvybei taip pat grės pavojus. Kalavijas kabo danguje virš mūsų, lyg pasiruošęs smeigti. Ilgai spoksau į jį ir svarstau, kad šią žvaigždę reikėtų vadinti našlių gimdytoja. Tada užveriu langines ir grįžtu į lovą miegoti.