Nansi, Prancūzija, 1445 m. pavasaris

Aš ne vienintelė vestuvinės svitos narė, netrykštanti entuziazmu. Mūsų lyderis Viljamas de la Poulas, Safolko grafas, sakoma, nepasitiki prancūzais ir taip nesužavėtas dalies, kurią atsineša Margareta iš Anžu, kad pernai išvykdamas iš Anglijos pradėti derybų paprašė karaliaus prisiekti, jog niekas jo niekada nekaltins už tai, kad jis atvežė prancūzų princesę į Angliją. Dabar visą valdžią į rankas suėmęs kardinolas Bofortas regi tai kaip būdą išlaikyti taiką, tačiau hercogas Hamfris iš Glosterio keikiasi, kad Valua karalius su šia santuoka tik nusipirks laiko, o vėliau puls mūsų žemes Prancūzijoje. Žinau, kad mano velionis vyras labiau už viską baimintųsi, jog tai nauja prancūzų gudrybė perleisti Anžu ir Meiną Renė, naujosios karalienės tėvui. Beveik visi likusieji Anglijoje, kol mes išleidžiame milžiniškus turtus pasiekti Prancūziją, mūsų tikslą laiko neužtikrinančiu taikos, brangiu ir veikiausiai mums nuostolingu.

Nuotaką pristato jos motina iš Anžu; kalbama, kad ji toli gražu nedžiūgauja, jog jos dukra suguls į lovą su karaliumi, kuris nuo jos kūdikystės buvo Prancūzijos priešas.

– Tu vyksi ir pamatysi ją pirma, anksčiau už visus, – sako man vyras. Stoviu prie pilies lango ir žvelgiu į arklidžių kiemą. Anžu svitos žirgai, apgailėtina ristūnų banda, šukuojami, maudomi ir vedami į arklides.

– Aš? Kodėl aš?

– Jos motina pažįsta tavo motiną; jie mano, kad gali tapti jos drauge. Tavo kelionė buvo panaši į tą, kuri laukia jos: iš Liuksemburgo pilies į karališkąją Anglijos šeimą. Norima, kad susitiktum su ja anksčiau už kitus ir supažindintum su jos naujuoju dvaru.

– Nežinau, ar iš manęs bus kokia nauda, – sakau pasukdama paskui jį.

– Jūs kalbate ta pačia kalba, o tai jau šis tas, – sako jis. – Ji net jaunesnė nei tu, kai tekėjai už hercogo. Jai tik penkiolika. Jai reikės draugės dvare.

Jis veda mane prie geriausių apartamentų dvigubų durų ir atsitraukia į šoną. Sargybiniai atveria duris ir man einant į vidų praneša: „Kilminga našlė, Bedfordo hercogienė!“

Pirmas į galvą man šovęs dalykas – kokia ji mažutė, tarsi graži lėlė. Jos plaukai it bronza, raudono aukso, o akys pilkai mėlynos. Ji vilki skalūno mėlynumo suknelę ir galvos apdangalą, atitrauktą atgal, kad matytųsi jos išskirtinai gražus veidas ir tobulai blyški veido spalva. Jos suknelė išmarginta siuvinėtomis skaistažiedėmis ramunėmis, kurios yra jos simbolis. Patemptos lūpos byloja apie išpaikintą vaiką, tačiau išgirdusi mano vardą ji greitai atsisuka ir nušvinta miela, giedra šypsena.

– Ach! Madame de la duchesse! – sušunka ji prancūziškai, pribėga ir pabučiuoja, tarsi būtume senos draugės. – Aš taip džiaugiuosi, kad atėjote manęs aplankyti.

Padarau reveransą.

– Džiaugiuosi jus matydama, Jūsų Kilnybe.

– O čia mano mama. Aš labai džiaugiausi sužinojusi, kad atvyksite čia kartu su Safolko grafu manęs parlydėti, nes tikėjausi, kad pamokysite mane, kaip turėčiau elgtis, ir visa kita. Jūs ištekėjote už hercogo šiek tiek vyresnė nei aš dabar? Juk penkiolikmetė yra labai jauna vedyboms, ar ne?

Nusišypsau iš šio nervingo žodžių čiurlenimo.

– Liaukis, – sako jos motina. – Hercogienė pamanys, kad esi plepė.

– Tiesiog manęs aplankyti atvyko labai daug anglų, man sunku įsidėmėti vardus. Juos taip sunku ištarti!

Nusijuokiu.

– Iš pradžių net savo giminės pavardės negalėjau ištarti, – prisipažįstu. – Tą kalbą nelengva išmokti. Tačiau esu tikra, kad jums pavyks. Visi kalba prancūziškai ir nekantrauja su jumis susitikti, tapti jūsų draugais. Mes visi norime, kad būtumėt laiminga.

Jos lūpa virpteli, tačiau ji kalba pakankamai drąsiai.

– O, aš jau pradėjau mokytis ir galiu ištarti Safolko grafas ir kardinolas Bofė.

– Bofė? – tikslinuosi.

– Argi ne taip?

– Bofortas! – suprantu. – Jie taria Bo-for-tas.

Ji nusijuokia ir išskečia rankas.

– Matot! Jūs mane pamokysit, kaip tarti tuos žodžius ir rengtis kaip anglų damai. Ar man visada reikės avėti ilgaaulius?

– Ilgaaulius, Jūsų Kilnybe?

– Dėl purvo?

Aš nusijuokiu.

– Ach, jie jus erzino. Anglijoje būna purvina, ypač žiemą, tačiau oras nėra prastesnis nei, tarkime, Paryžiuje. Man labiau patinka Londonas nei Paryžius ir dabar aš labai laiminga Anglijoje.

Ji įkiša savo ranką į manąją.

– Jūs stovėsite prie manęs ir pasakysite kiekvieno vardą, ar ne? Ir kaip viską tarti?

– Stovėsiu, – pažadu jai ir jaučiu, kaip jos mažas kumštis įsitempia, kai ji pasisuka į motiną ir taria:

– Pasakykit jiems, kad gali užeiti. Susitiksiu su jais visais dabar.

Ji žavi maža princesė, tobula kiekvienoje smulkmenoje, išskyrus tai, kad jos tėvas, nors vadinamas karaliumi, negali užkariauti daugelio savo karalysčių ir niekada neužkariaus. Ji neturi kraičio, ir nors sako, jog atsineša Menorkos ir Maljorkos salas, visi žinome, kad ji nieko nepaveldės. Viskas, ko jai reikia vestuvėms ir kelionei, apmokėta iš Anglijos iždo – o jame nieko nebeliko. Ji rafinuotai graži, bet tokios yra dauguma penkiolikmečių mergaičių. Ji labai mylima Prancūzijos dvare, yra oficiali dėdės, Valua karaliaus Karolio VII, favoritė; tačiau ji nėra Valua giminės princesė, tik Anžu. Jis nesiūlo santuokai su anglu vienos iš savo dukterų, tik dukterėčią. Trumpiau tariant, dauguma anglų, atsiųstų jos pargabenti, jaučiasi apgauti: dėl taikos sutarties, kraičio ir mažosios princesės. Tai nekokia santuokos pradžia.

Ji ištekės Šv. Jurgio koplyčioje Turo pilyje, kur Safolko grafas atstovaus karaliui: stovės greta jos priešais altorių ir paims jos mažą ranką iš tėvo ir Prancūzijos karaliaus. Jos sesuo Jolanda bus ištekinta tuo pačiu metu. Žinau, ji nervinasi, tačiau nustembu, kai mane pakviečia į jos kambarius likus dviem valandoms iki vestuvių ir vieną nuveda į jos miegamąjį; daugiau palydovų nėra. Ji vilki vestuvine suknele iš balto satino su sidabro ir aukso siūlais išsiuvinėtomis ramunėlėmis, tačiau jos plaukai vis dar palaidi ir ji basa.

– Mano mama sako, kad jūs turite dovaną, – be įžangos beria ji prancūziškai. – Ji sako, kad visos jūsų giminės damos turi pranašystės dovaną.

Padarau reveransą, tačiau esu susirūpinusi.

– Taip kalbama, Jūsų Kilnybe, tačiau visas savo viltis ir baimes aš išsakau kunigui ir Dievui. Netikiu, kad mirtingiesiems duota nuspėti ateitį ir jau tikrai ne moterims.

Ji šūkteli ir užšoka ant lovos nepaisydama neįkainojamos suknelės.

– Noriu, kad išmestumėt man kortas. Noriu sužinoti, ką atneš ateitis.

Ji paplekšnoja ant lovos šalia savęs kviesdama mane atsisėsti.

Aš neatsakau į kvietimą.

– Jūsų motina tikrai šito nesiūlė.

– Ne, ji nieko apie tai nežino – tai mano mintis. Ateikit, atsisėkit prie manęs.

– Negaliu, – sakau nejudėdama. – Anglijos dvarui nepatinka pranašystės ir horoskopų sudarinėjimas. Jiems tikrai nepatiks kortos.

– Anglijos dvaras niekada nesužinos, – sako ji. – Tai liks tarp mūsų.

Aš papurtau galvą.

– Nedrįsčiau.

Ji atrodo nepalenkiama.

– Jei jums įsakysiu, turėsite. Jūs esate mano freilina; darote tai, ką aš liepiu.

Dvejoju. Jei Viljamas de la Poulas, Safolko grafas, išgirs, kad nuliūdinau princesę, turėsiu rimtą bėdą.

– Žinoma, vienintelis mano noras yra paklusti jums, Jūsų Kilnybe. Tačiau kas bus, jei jūs paprašysite manęs padaryti tai, kas jūsų vyrui, mano karaliui, nepatiks? Jūs suprantate, kad aš atsidurčiau nepavydėtinoje vietoje. Ką tada daryčiau?

– O, tada turite daryti tai, ko jūsų prašau, – sako paprastai. – Nes karalius niekada nesužinos, niekas nesužinos. Tačiau šįkart bus taip, kaip noriu aš. Aš galiu reikalauti. Aš reikalauju.

Atsiklaupiu ir nuleidžiu galvą mintyse keikdama ją, išpaikintą vaiką.

– Jūsų Kilnybe, atleiskite, negaliu.

Ji nutyla.

– Gerai, tada aš netekėsiu, – pareiškia ji. – Galite eiti ir pasakyti jiems, kad atsisakėte paruošti mane santuokai, todėl aš netekėsiu. Vestuvės atšaukiamos.

Aš pažvelgiu šypsodamasi, tačiau ji absoliučiai rimta.

– Aš kalbu rimtai, – sako ji. – Jūs išmetate man kortas, arba aš netekėsiu už karaliaus. Aš noriu pamatyti ateitį, noriu žinoti, ar reikėtų taip elgtis. Nenoriu žengti į priekį nematydama, ką man paruošė ateitis.

– Aš neturiu kortų, – sakau.

Šypsodamasi ji kilsteli pagalvę ir įdeda nuostabių spalvotų kortų malką man į rankas.

– Padarykit tai, – sako paprastai. – Tai mano įsakymas.

Lengvai sumaišau paveikslėlius. Svarstau, kas nutiks, jei ji išsitrauks blogą kortą. Jei ji tokia užsispyrusi kvailė, kad atšauktų vestuves, gali sugalvoti bet ką. Mintyse permetu paslaptis ir svarstau, ar galėčiau paslėpti tas, kurios lemia bloga.

– O kas, jei kortos nebus geros? – klausiu. – Kas bus tada?

Ji padeda savo ranką ant manosios.

– Vestuvės įvyks ir aš niekam nesakysiu, kad išmetėte man kortas, – pažada ji. – Tačiau aš iš anksto žinosiu, kad keliauju į pavojų ir koks jis. Žinosiu, kad turiu būti budri. Noriu žinoti, kas manęs laukia. Jei po metų mirsiu gimdydama, noriu žinoti. Jei mano tėvas ir mano vyras stos į karą, noriu žinoti. Jei anglų lordai, kurie, regis, dėl nieko nesutaria, sudraskys vieni kitus į gabalus, noriu žinoti.

– Gerai, – sakau. Nematau, kaip galėčiau išsisukti. – Tačiau visų jų aš neišskleisiu. – Tai bent jau sumažina galimybę virtinei pesimistinių pranašysčių. – Trauksiu tik vieną kortą. Paimkite kortas ir jas išmaišykite.

Jos mažos rankos įsitempia prie kortų, ji jas sumaišo ir padeda.

– Dabar perkelkite.

Ji perkelia ir vėl sudeda malką. Išskleidžiu jas prieš ją kaip vėduoklę, paveikslėliais į apačią, nuostabios kortų nugarėlės spindi ant vilnonių lovos užklotų.

– Išsirinkite vieną, – sakau. – Viena jums atskleis pakankamai.

Jai pasilenkus Margaretos raudono aukso plaukai krinta į priekį, jos gražus veidelis labai rimtas, ji vedžioja pirštu palei malką, tada paima vieną kortą ir nežiūrėdama prideda ją prie širdies.

– Dabar kas?

Sudedu nepaliestas kortas į krūvą ir sakau Margaretai:

– Parodykit.

Ji padeda ją paveikslėliu į viršų.

Galėjo būti kur kas blogiau.

Tai korta, kurią mergelė Žana matė mano rankose prieš daugelį metų: Laimės ratas.

– La Roue de Fortune, – perskaito ji. – Ar tai gera? Ar tai labai gera?

Kortoje vaizduojamas ratas su dviem žvėrimis, balansuojančiais kiekvienoje pusėje: ratui sukantis vienas lipa aukštyn, kitas krinta. Rato rankena netelpa kortoje, tad nesimato, kas jį suka; galbūt jis sukasi kaip papuola. Pačiame kortos viršuje įsitaisęs juokingas nedidelis mėlynas gyvūnas su karūna ir kalaviju. Mano protetė sakė, kad šis mažas gyvūnas rodo, jog įmanoma stebėti besisukantį ratą ir nejausti nei išdidumo, nei apgailestavimo. Galima stovėti virš jo ir žiūrėti, kaip gyvenimas kyla ir leidžiasi su abejingumu, kylančiu iš tikrosios dvasios didybės. Galima žiūrėti į savo ambicijas tarsi jos būtų tuštybių kaukė, šokis kvailiams. Negali būti prastenės kortos Margaretai: ji nėra abejinga mergaitė.

– Ir gera, ir bloga, – sakau. – Tai tarsi įspėjimas, kad galite kilti labai aukštai ir kristi labai žemai. Esmė, kad jūs negalite susikurti savo lemties. Jūs esate laimės rate kaip ši vargšė beždžionė puošnia livrėja, kuri nukris žemyn; ji negali sau padėti. Jūs negalite sau padėti.

Ji nutaiso paniurusį veidą.

– Šios pranašystės nedaug pasako, – sako ji. – Ir vienaip ar kitaip, argi kitas gyvūnas nekyla? Tas mažas katinas? Galbūt aš katinas ir tik kilsiu.

– Galbūt, – sakau. – Tačiau tada užkilsite į viršūnę ir vėl krisite. Jums reikėtų išmokti su tuo susitaikyti, kad ir kas nutiktų, tarsi jie būtų vienas ir tas pats.

Ji tuščiai spokso.

– Tačiau tai nėra tas pats. Pergalė ir pralaimėjimas ne tas pats. Aš noriu tik pergalės.

Galvoju apie Žaną ir ženklą, kurį ji nubrėžė smiliumi: apskritimą ore, kuris reiškė, kad viskas yra dulkės. Aš padarau tokį ženklą Margaretai.

– Laimės ratas, – sakau. – Tai jūsų korta: jūs ją ištraukėt. Jūs nenusileidote dėl pranašystės ir tokią kortą gavote. Ji sako, kad mes visi trokštame pergalės. Visi norime triumfuoti. Tačiau visi turime išmokti ištverti tai, kas mūsų lauka. Turime išmokti abejingai žiūrėti ir į nesėkmę, ir didelę sėkmę. Tai išmintis. – Žvelgiu į jos gražų, prislėgtą veidelį ir matau, kad išmintis jos nedomina. – Tačiau galbūt jums pasiseks.