Vestminsterio rūmai, Londonas, 1454 m. pavasaris

Kalėdos ateina ir praeina. Ričardas sėda į laivą Kalė ir praleidžia tik dvylika šventinių dienų su manimi tyliame dvare, o tada praneša turintis grįžti. Garnizonas – ant maišto ribos ir bet kurią akimirką gali būti užpultas. Vyrai nežino, kas vadovauja, ir baiminasi prancūzų. Ričardas turi išlaikyti garnizoną Edmundui Bofortui ir Anglijai prieš išorinius ir vidinius priešus. Ir vėl mes krantinėje, ir vėl aš įsikibusi jo.

– Vyksiu su tavimi, – desperatiškai meldžiu. – Kalbėjome, kad turiu vykti su tavimi. Vyksiu dabar.

– Mylimoji, žinai, kad niekada nesivežčiau tavęs į apsiaustį. Vienas Dievas težino, kas nutiks.

– Kada vėl grįši namo?

Jis neviltingai trūkteli pečiais.

– Turiu vadovauti, kol kas nors mane atleis, o nei karalius, nei hercogas to nepadarys. Jei Ričardas, Jorko hercogas, perims valdžią, tada turėsiu laikyti Kalė ir prieš jį, ir prieš prancūzus. Turėsiu laikyti jį už Edmundą Bofortą. Jis paskyrė mane vadovauti ir aš galiu grįžti tik pas jį. Turiu grįžti, mylimoji. Bet žinai, kad parsirasiu pas tave.

– Trokštu, kad tebūtume skvairai Graftone, – liūdnai sakau.

– Ir aš, – prisipažįsta jis. – Pabučiuok už mane vaikus ir paprašyk būti geriems. Pasakyk, kad atliktų savo pareigą, kaip aš atlieku savąją.

– Norėčiau, kad nebūtum toks pareigingas, – priešgyniauju.

Jis tylomis mane pabučiuoja.

– Norėčiau turėti dar naktį, – kužda į ausį, tada atsitraukia nuo manęs ir nubėga laipteliais į laivą.

Lūkuriuoju krantinėje, kol pamatau jį prie turėklų ir pasiunčiu šaltą bučinį.

– Greitai grįžk, – sušunku. – Būk saugus. Greitai grįžk.

– Aš visada grįžtu pas tave, – atsišaukia jis. – Žinai tai. Greitai grįšiu.

Tamsios naktys trumpėja, tačiau karalius nesitaiso. Kai kurie alchemikai spėja, kad saulės šviesa grąžins jį į gyvenimą, lyg jis būtų sėkla žemės tamsoje. Kas rytą jis nuvežamas prie lango ir atsukamas veidu į pilką žiemos saulės diską. Tačiau niekas jo nepažadina.

Edmundo Boforto, Somerseto hercogo, neišleidžia iš jo kambarių Taueryje, tačiau jis ir neapkaltinamas. Ričardas, Jorko hercogas, turi pakankamai įtakos lordų tarybai, kad ši suimtų hercogą, tačiau nepakankamai, kad teistų jį dėl išdavystės.

– Eisiu su juo pasimatyti, – pareiškia karalienė.

– Jūsų Kilnybe, žmonės plaks liežuviais, – įspėju ją. – Jie jau dabar laisto pamazgas, kurių nedrįstu pakartoti.

Ji pakelia antakį.

– Tad aš jų nekartosiu, – sakau.

– Žinau, ką jie derglioja, – drąsiai pareiškia ji. – Jie sako, kad jis mano meilužis ir princas – jo sūnus, todėl mano vyras karalius jo nepripažino.

– Pakankama priežastis jo nelankyti, – įspėju.

– Turiu jį pamatyti.

– Jūsų Kilnybe...

– Džeketa, aš privalau.

Einu su ja ir pasivadinu dar dvi damas. Jos stypso už durų, kol mes su karaliene įeiname į jo kambarius. Jis turi asmeninį kambarį su miegamuoju greta. Kambariai akmeninėmis sienomis ir šaudymo angomis pakankamai malonūs, greta karališkųjų apartamentų Baltajame bokšte. Jis tikrai ne požemiuose. Jis turi stalą, kėdę ir keletą knygų, tačiau išblyškęs nuo buvimo viduje ir atrodo liesesnis. Išvydęs ją nušvitusiu veidu parpuola ant kelio. Ji nuskuba prie jo, o jis aistringai bučiuoja jos rankas. Tauerio konsteblis stovi prie durų, nugarą taktiškai atsukęs į kambarį. Lūkuriuoju prie lango žvelgdama į pilką šaltos upės potvynį. Už savęs girdžiu atsistojantį hercogą ir jaučiu, kaip jis tramdosi, kad jos neliestų.

– Ar atsisėsite, Jūsų Kilnybe? – tyliai klausia ir pastato jai kėdę greta nedidelės ugnies.

– Galite prisėsti šalia, – sako ji.

Atsisuku ir matau jį prisitraukiant neaukštą taburetę, tad jie yra pakankamai arti šnibždėtis.

Pusvalandį jie susikibę rankomis, jo burna prie jos ausies, ji pasisukusi kuždėti jam, tačiau išgirdusi laikrodį išmušant tris einu prie jų ir padarau reveransą.

– Jūsų Kilnybe, turime eiti, – sakau.

Akimirką baiminuosi, kad ji įsikibs jo, tačiau karalienė įsitraukia rankas į plačias rankoves, paglosto šermuonėlių apvadus, tarsi ramintųsi, ir atsistoja.

– Aš vėl ateisiu, – pažada jam. – Ir darysiu, kaip tu siūlai. Neturime pasirinkimo.

Jis linkteli.

– Žinot vardus vyrų, kurie jums tarnautų. Tai turi būti padaryta.

Ji linkteli ir dar kartą ilgesingai į jį pasižiūri, tarsi trokštų jo prisilietimo labiau už viską pasaulyje, tarsi negalėtų išeiti. Tada pakreipia galvą ir mikliai iškuldena iš kambario.

– Ką reikia padaryti? – klausiu leidžiantis akmeniniais laiptais prie šliuzo. Atplaukėme barža be vėliavų. Rūpinuosi, kad kiek galima mažiau žmonių žinotų, jog ji susitinka su žmogumi, kaltinamu išdavyste ir įvardijamu jos meilužiu.

Ji plieskia džiaugsmu.

– Liepsiu parlamentui paskirti mane regente, – pareiškia ji. – Edmundas sako, kad lordai mane parems.

– Regente? Ar moteris gali būti regente Anglijoje? Jūsų Kilnybe, tai ne Anžu. Nemanau, kad moteris čia gali tapti regente. Nemanau, kad moteris gali valdyti Angliją.

Ji nuskuba į priekį manęs laiptais ir į baržą.

– Nėra tai draudžiančio įstatymo, – atšauna ji. – Edmundas sako, kad tai tėra tradicija. Jei lordai mane parems, sušauksime parlamentą ir pranešime, kad aš valdysiu kaip regentė, kol karalius pasveiks arba – jei niekada nepabus – kol mano sūnus taps pakankamai suaugęs perimti sostą.

– Niekada nepabus? – pasibaisėjusi pakartoju. – Hercogas planuoja, kad karalius amžinai miegos?

– Iš kur mes galime žinoti? – klausia ji. – Mes nieko negalime padaryti! Būkite tikra, kad Ričardas, Jorko hercogas, tikrai nesėdi rankų sudėjęs.

– Niekada nepabus?

Ji atsisėda baržos gale, ranką nekantriai uždėjusi ant užuolaidos.

– Nagi, Džeketa. Noriu grįžti, parašyti lordams ir išdėstyti jiems savo sąlygas.

Nuskubu užimti vietą greta jos, irklininkas atsistumia ir nuplukdo baržą į upę. Visą kelią iki rūmų šnairuoju į dangų, bandau pamatyti tris saules ir svarstau, ką jos galėtų reikšti.

Karalienės reikalavimas tapti Anglijos regente ir valdyti šalį su visomis karaliaus teisėmis ir turtais, kol jos vyras serga, neišsprendžia problemos, kaip ji ir Edmundas Bofortas buvo įsitikinę. Priešingai – kyla didžiulis triukšmas. Dabar žmonės žino, kad karalius nesveikuoja, kamuojamas paslaptingos ligos, ir yra absoliučiai neįgalus. Gandai apie tai, kas jį kankina, svyruoja nuo juodosios magijos, kurią užleido jo priešai, iki nuodų, kuriuos jam sugirdė žmona ir jos meilužis. Visi didieji lordai apginkluoja savo vyrus ir atvykę į Londoną išstato juos savo namuose apsaugai, tad miestas pilnas privačių armijų. Pats lordas meras įveda komendanto valandą ir reikalauja palikti ginklus už miesto vartų. Kiekviena gildija, beveik kiekvienas ūkis planuoja gynybą, jei prasidėtų kovos. Ore tvyro nuolatinė įtampa ir pyktis, tačiau mūšiai neprasiveržia. Kol kas niekas negali įvardyti šalių, niekas nenutuokia priežasčių, tačiau visi girdėjo Anglijos karalienės ambicijas pasiskelbti valdove ir tai, kad nuo šios barningos moters žmones išgelbės Jorko hercogas, kad saugant miestą nuo pražūties Somerseto hercogas užrakintas Londono Taueryje, o Anglijos karalius parpia, miega kaip Arturas po ežeru ir galbūt pabus tik pragaiščiai užklupus žemę.

Žmonės klausinėja, kur yra mano sutuoktinis ir ką jis mano. Liūdnai sakau, kad jis užjūryje, tarnauja karaliui Kalė. Nedėstau jo požiūrio, kurio aš nežinau, nei savo pačios, kad pasaulis išprotėjo ir viskam pasibaigus danguje nušvis trys saulės. Rašau jam ir siunčiu naujienas per prekybinius laivus, kurie plaukioja tarp Londono ir Kalė, tačiau manau, kad žinios ne visada jį pasiekia. Ankstyvą kovą trumpai brūkšteliu „aš vėl laukiuosi“, bet jis neatsako. Tada įsitikinu, kad mano laiškai nepristatomi arba jis negali atsakyti.

Kalė vadu jį paskyrė kapitonu buvęs Somerseto hercogas. Šis dabar Taueryje, kaltinamas išdavyste. Ką turėtų daryti ištikimas vadas? Kaip elgsis garnizonas?

Lordai ir parlamentas dar kartą vyksta į Vindzorą aplankyti karaliaus.

– Ko jie vis važinėja? – nenustygsta karalienė matydama prie pilies laiptų grįžtančias baržas, iš kurių padedant tarnams išlipa kilmingi vyrai kailinėtais drabužiais. Jie čiobrina laiptais kaip žmonės, kurių viltis sudužo. – Jie turi žinoti, kad jis nepabus. Aš pati nuvykau ir šaukiau ant jo, tačiau jis nepabudo. Kodėl jie galėtų jį pažadinti? Kodėl jie nesupranta, kad turi paskelbti mane regente ir tada aš sutramdyčiau Jorko hercogą bei jo šalininkus ir atkurčiau taiką Anglijoje.

– Jie nepraranda vilties, – sakau. Stoviu greta jos prie lango ir mes stebime liūdną lordų procesiją, vingiuojančią į didžiąją menę. – Dabar jie turės paskirti regentą. Jie negali dirbti be karaliaus.

Regentu jie paskelbia Jorko hercogą ir vadina jį „karalystės globėju“.

– Kuo? – Margareta nesava, maklinėja pirmyn atgal po asmeninį kambarį. Ji spiria į suoliuką kojoms ir nušveičia jį, freilina kūkteli ir susigūžia prie lango, likusios damos sustingusios iš siaubo. – Jis paskelbtas kuo?

Nelaimingas riteris, atnešęs žinią iš lordų tarybos, dreba priešais ją.

– Jis paskelbtas karalystės globėju.

– O ką aš darysiu? – nori žinoti ji. Klausimas retorinis. – Ką jie siūlo daryti man, kol hercogas, tas prasčiokas giminaitis, tas apgailėtinas mano pusbrolis, ruošiasi valdyti mano karalystę? Ką, jie mano, veiksiu aš, Prancūzijos princesė ir Anglijos karalienė, kai iš nežinia kur išdygęs hercogas užsimojo leisti įstatymus mano žemėje?

– Jūs vyksite į Vindzoro rūmus ir rūpinsitės vyru, – sako jis. Vargšas kvailys mano atsakantis į jos klausimą. Jis greitai suvokia, kad verčiau reikėjo prikąsti liežuvį.

Iš ugnies ji virsta ledu. Sustingsta ir atsisuka į jį, akys liepsnoja įniršiu.

– Neišgirdau jūsų. Ką pasakėt? Ką išdrįsot man pasakyti?

Jis nugurkia seiles.

– Jūsų Kilnybe, mėginau pasakyti, kad lordas protektorius...

– Kas?

– Lordas protektorius įsako...

– Ką?

– Įsako...

Ji dviem skubriais žingsniais pereina kambarį ir atsistoja priešais jį, jos aukštas galvos apdangalas styro virš jo, jos akys gręžia jo veidą.

– Įsako man? – klausia ji.

Jis papurto galvą ir parpuola ant kelių.

– Įsako jūsų namiškiams drauge keliauti į Vindzoro pilį, – murma vikšriams po savo keliais. – Ir jums likti ten su vyru bei kūdikiu, nesikišti į šalies valdymą, nes tuo užsiims jis, lordas protektorius, lordai ir parlamentas.