Vakarų Anglija, 1452 m. vasara

Jis neišvyksta. Edmundas Bofortas, Somerseto hercogas, įsako mano vyrui surinkti flotilę Kalė, atplaukti per siaurąją jūrą ir palydėti karalių į Prancūziją, kur jis pradės kampaniją. Ričardas užverbuoja laivyną Kalė ir laukia įsakymo siųsti jį į Angliją, tačiau pavasaris ateina ir praeina, o naujas įsakymas neatskrieja.

Aš pasitraukiu gimdyti į Graftoną džiaugdamasi, kad Ričardas šiemet nekariaus, ir, taip jau nutinka, esu teisi dėl kūdikio, niekada neklystu dėl savo vaikų. Virš pilvo iškilumo laikau savo vestuvinį žiedą: jei jis sūkuriuoja pagal laikrodžio rodyklę, bus berniukas, o jei prieš – mergaitė. Tai savamoksliai burtai, prietarai ir nesąmonė, kuria tiki pribuvėjos ir neigia gydytojai. Šypsausi ir vadinu tai nesąmone, tačiau ji visada pasiteisindavo. Naująją būtybę pavadinu Eleonora, paguldau į medinį lopšį, kuriame dabar jau suposi devyni Ričardo vaikai, ir rašau jam pranešdama, kad jis turi mažą mergaitę tamsiais garbanotais jo plaukais ir mėlynomis akimis ir kad jam vertėtų grįžti iš Kalė namo pamatyti naująją dukrą.

Jis negrįžta. Garnizoną spaudžia Burgundijos hercogas, čia pat sutelkęs savo pajėgas. Baiminamasi, kad gali prasidėti apsiaustis. Nors Ričardas tėra už siaurosios jūros ir iki Kalė – vos diena laivu, jaučiamės lyg išskirti ilgam laikui ir toli vienas nuo kito.

Vieną vakarą, kol žindyvė vakarieniauja apatinėje menėje, sėdžiu vaikų kambaryje žiūrėdama į lopšyje miegantį kūdikį. Iš kapšelio prie diržo išsitraukiu savo protetės kortas, perkeliu, pasirenku vieną ir padedu ant nedidelės siuvinėtos antklodės kūdikio lovelėje. Noriu žinoti, kada vėl pamatysiu Ričardą, noriu žinoti, ką man paruošusi ateitis.

Tai Kvailys, valstietis su per petį permesta lazda, kurios gale – platus krepšys be turtų, bet kupinas vilties. Kitoje rankoje jis nešasi lazdą, kad lengviau būtų eiti prieš jį nusidriekusiu keliu. Šuo tempia jam už kelnių, jo prigimtis žema, atitolinanti lemtį, tačiau jis nesustoja. Jis vis bando. Ši korta liepia nusiteikti viltingai, kad bus pasiekti didūs dalykai, kad reikia eiti drąsiai, net jei vildamasis esi kvailys. Mano akį patraukia kepurėje segima balta rožė. Ilgai sėdžiu rankoje laikydama kortą ir svarstydama, koks nuotykis laukia su balta rože kepurėje.

Grįžusi į dvarą klausiu karalienės, ar Ričardas gali parvykti namo, tačiau jie su karaliumi sugluminti naujienų apie bėdas, apgailėtinus sukilimus ir nepasitenkinimą visose aplink Londoną esančiose grafystėse. Tai vėl iškeliami seni skundai. Džekas Keidas buvo sumedžiotas ir nužudytas, tačiau į jo klausimus atsakyta nebuvo, o jo reikalavimai – teisingumo, įstatymo, teisingų mokesčių ir pabaigos dvaro favoritams – tęsiasi. Kento vyrai atsigręžia į kitą neįvardijamą kapitoną sakydami, kad karalius turi atleisti favoritus, grobstančius karališkuosius turtus ir blogai jam patariančius. Vorikšyro vyrai griebiasi ginklų sakydami, kad Džekas Keidas vis dar gyvas ir juos ves. Karalius, kurčias visiems skundams, leidžiasi į vasaros kelionę, pasiryžęs teisti vyrus dėl išdavystės. Kad ir kur jis keliautų, Edmundas Bofortas, Somerseto hercogas, joja greta, bendrakeleivis ir patikėtinis, ir būna šalia karaliaus jiems pasukus į pietus ir į vakarus, Ekseterį. Drauge jie įvykdo mirties nuosprendį vyrams, kurie nusikalto tik tuo, kad skundėsi dėl hercogo įtakos.

Vyrai šiose prieplaukose – tie patys, dejavę, kad pas juos metus gyveno pajėgos, tie patys, kurie ragino vykti į Gaskoniją ir ją atsiimti, kurie niršo dėl švaistomo laiko ir armijos gėdos Plimuto krantinėje. Jie matė tai, ko šis dvaras niekada nesupras: kvailą išlaidavimą sutelkiant armiją ir paliekant ją likimo valiai. Dabar jie mirs už tokius savo žodžius. Jie neleptelėjo daugiau, nei Ričardas ar aš kalbėjome vienas kitam, kai jūreiviai pristigo kantrybės, o kariai šlamštė atsargas. Tačiau šie vyrai poringavo garsiai, šnipams girdint, todėl dabar mirs, nes karaliaus atlaidumas sukasi ant ašies ir staiga atsisuka atskleisdamas tamsiąją jo pusę.

– Tai nelemtas darbas, – pastebi Edmundas Bofortas, Somerseto hercogas, pamatęs mane grįžtančią iš koplyčios į karalienės kambarius Ekseteryje. – Tačiau neleiskite, kad jus liūdintų šios šalies žmonių nuodėmės, miledi.

Žvilgteliu į jį: jis atrodo nuoširdžiai susirūpinęs.

– Mačiau, kiek jiems kainavo ekspedicija, į kurią neišplaukėme, – lakoniškai sakau jam. – Tai mano vyras užkrovė jiems kareivius. Tuo metu žinojome, kad sunku. O dabar tai dar viena kaina, kurią jie turi sumokėti.

Jis paima mano ranką ir pakiša po savąja.

– Ir jums tai brangiai atsiėjo, – užjaučiamai sako. – Jums ir jūsų vyrui lordui Riversui buvo sunku, žinau. Anglijoje nėra geresnio vado ir patikimesnio vyro saugoti Kalė. Net neabejoju, kad jis padarė viską siekdamas išlaikyti armiją parengtyje.

– Taip, – sakau. – Ir jis padarys viską Kalė, tačiau jei karalius nenusiųs pinigų sumokėti atlyginimų kareiviams, garnizonas atsisuks prieš mus. Kaip Kentas atsigręžė prieš mus, kaip Devonas dabar atsuka mums nugarą.

Jis linkteli.

– Aš stengiuosi, miledi, – sako jis, lyg būtų mano pavaldinys. – Galite pasakyti savo vyrui, kad jis nuolat mano mintyse. Aš esu Kalė kapitonas ir niekada nepamirštu savo pareigos jūsų vyrui ir garnizonui. Ižde nėra pinigų, o dvaras valgo auksą. Kiekvienas mūsų judesys kainuoja, o karalius, telaimina jį Dievas, nori skirti visus pinigus koledžams, kuriuos stato Dievo šlovei, ir savo draugams, kurie patys trokšta šlovės. Bet aš bandau, aš patenkinsiu karalių ir neleisiu, kad jūsų vyras ir jo bendražygis lordas Velesas pristigtų lėšų Kalė.

– Džiaugiuosi dėl to, – tyliai atsakau. – Dėkoju jums jo vardu.

– O dabar mes siunčiame ekspediciją į Bordo, kaip ir žadėjome, – nušvitęs sako jis.

– Bordo? – sumišusi tikslinuosi. – Vėl Bordo?

Jis linkteli.

– Turime paremti anglus Prancūzijoje, – sako jis. – Jų yra mažiau nei prancūzų, tačiau prisiekia, kad įveiks juos ir atvers Bordo vartus mums, jei tik atsiųsime jiems armiją. Galime atgauti prarastas žemes. Siųsiu Džoną Talbotą, Šrousberio grafą. Jūs tikriausiai gerai jį atsimenate.

Džonas Talbotas buvo vienas ištikimiausių ir patikimiausių mano pirmojo vyro vadų, garsus žaibiškais reidais ir savo absoliučiu kruvinu ryžtu laimėti. Bet dabar jis senas, o kai buvo sučiuptas prancūzų ir paleistas, davė šventą pažadą niekada nebekelti ginklo prieš prancūzų karalių.

– Juk jis per senas vykti į karą, – sakau. – Jam dabar turėtų būti apie šešiasdešimt.

– Šešiasdešimt penkeri, – hercogas šypsosi. – Ir toks pats pasiruošęs, ir drąsus kaip visada.

– Tačiau prancūzai jį paleido pasitikėdami garbės žodžiu. Jis pažadėjo su jais daugiau nekariauti. Kaip galime jį siųsti? Toks garbingas vyras – juk jis nevyks?

– Vien jo buvimas įkvėps ryžto, – spėja jis. – Jis ves armiją. Nelaikys kalavijo, tačiau jos prieš prancūzus. Jis elgiasi šlovingai, todėl aš pasirūpinsiu, kad jį remtų stipri armija. Stengiuosi kaip įmanydamas, ledi Rivers. Stengiuosi, kaip įmanydamas. – Jis pakelia ranką, kad galėtų pabučiuoti mano pirštus, gulinčius alkūnės linkyje: grakštus ir neįprastas gestas. – Malonu jums tarnauti, ledi Rivers. Galvoju apie jus kaip savo draugę.

Aš dvejoju. Jis žavingas gražus vyras, jo intymus kuždesys priverčia bet kurios moters širdį plakti sparčiau. Negaliu nesišypsoti atsakydama.

– Aš ir esu jūsų draugė, – sakau.

Judame į vakarus per niūrų kraštą, kur žmonės neužsidirba pakankamai, kad galėtų sumokėti mokesčius, ir į išlaidų dvarą žvelgia kaip į papildomą naštą. Sužinome, kad Eleonora Kobham, kadaise buvusi Glosterio hercogienė, mirė kalėjime Pilio pilyje Meno saloje. Ji mirė tyloje nuo širdies skausmo ir vienatvės, jai nebuvo leista baigti gyvenimo greitai ir švariai šuoliu nuo dantytų sienų ar su durklu riešo venose. Jai neleista gyventi jokio gyvenimo, tačiau uždrausta ir mirti. Dabar kalbama, kad jos dvasia vaidenasi pilyje didelio juodo šuns pavidalu, lakstančio laiptais aukštyn žemyn, tarsi ieškotų išėjimo.

Pranešu karalienei, kad Eleonora Kobham negyva, tačiau neprisipažįstu mananti, jog Eleonora buvo į Margaretą panaši moteris, moteris kaip aš: besitikinti užimti didžią vietą pasaulyje, matanti pasaulį ir norinti palenkti jį savo valiai, negalinti nerūpestingai tipenti mažais apsimestinai drovios moters žingsneliais ar nusilenkti vyrų autoritetui. Neatskleidžiu, kad pirmą kartą pamačiusi hercogienę išvydau juodą šunį ir per kvepalus užuodžiau dvokiančią smarvę. Man gaila hercogienės ir ją sekiojusio juodojo šuns. Virpteliu pagalvojusi, kad ją įkalino už tai, jog kaip ir aš studijavo, troško žinių, buvo galinga moteris – visai kaip aš.

Šios vasaros kelionė nėra linksma išvyka švęsti džiugią valdovo viešnagę karalystėje puikiausiomis metų dienomis. Tai niaurus apsilankymas kiekviename mieste, kur pasveikinti karaliaus susirinkę miestiečiai ir dvasininkai suvokia, kad jis atvyko surengti teismo jų rotušėje ir sukviesti jų draugus atsakyti į kaltinimus. Žmogus gali būti apkaltintas išdavyste dėl ne laiku pasakyto žodžio; aludės vaidai apibrėžiami kaip sukilimas. Apkaltintasis kaltinamųjų suole raginamas įvardyti kitus, tad vyniojasi pagiežos, gandų spiralė, o po jos – nauji kaltinimai. Vykstame į pačią Ričardo, Jorko hercogo, žemių širdį, laukinį nuostabų kraštą pakeliui į Velsą, ir teisiame jo nuomininkus bei vasalus. Karalienė triumfuoja dėl Jorko hercogui mestos geležinės pirštinės. Edmundas, Somerseto hercogas, džiūgauja, kad nors išdavyste Jorkas apkaltino jį, dvaras dabar mina Ričardo durų slenkstį ir Jorko nuomininkai turės atsakyti į tokius pačius kaltinimus.

– Jis pasius! – pareiškia jis karalienei ir jie juokiasi drauge kaip vaikai, lazdomis barškinantys cirko meškino narvą, kad šis pratrūktų riaumoti. – Radau seną valstietį, kuris tikina girdėjęs hercogą porinant, kad Keidas tik įgarsino kitų vyrų mintis. Tai išdavystė. Turiu aludės savininką, kuris dievagojasi, kad Edvardas Marčas, hercogo sūnus ir paveldėtojas, karalių laiko prasčioku. Pakviesiu jį į dvarą ir karalius išgirs, kaip tas vaikiščias drįsta apie jį kalbėti.

– Uždrausiu karaliui apsistoti Jorko namuose, Ladlou pilyje, – sako karalienė. – Atsisakysiu ten vykti. Aš ignoruosiu hercogienę Sesiliją. Ir jūs turite mane paremti.

Edmundas Bofortas linkteli.

– Mes galime likti pas karmelitų vienuolius, – sako jis. – Karaliui visada patinka vienuolyne.

Ji nusijuokia, kresteli galvą, jos aukštos skrybėlės nėriniai paliečia jo veidą. Jis nuraudęs, jos akys žiba.

– Jam patinka vienuolynas, – sutinka ji.

– Tikiuosi, jie turi gerų giedorių, – sako jis. – Man labai patinka grigališkos giesmės. Galėčiau klausytis jų visą dieną.

Ji kvykteli juokais ir paukšteli jam per ranką.

– Gana, gana!

Palaukiu, kol jis išeis, nors manau, būtų pasilikęs ilgiau, jei nebūtų atėję iš karaliaus kambarių pranešti, kad valdovas nori jį matyti. Tad jis išeina pabučiuodamas jos ranką, užsibūdamas virš jos.

– Pasimatysime per vakarienę, – sukužda jis, nors ir taip aišku. Tada išeina mirktelėdamas man lyg būtume ypatingi draugai.

Atsisėdu greta jos ir apsižvalgau, ar nėra kitų freilinų, kurios galėtų nugirsti. Mes apsistoję Koldvelo pilyje, Kiderminsteryje. Geriausi kambariai labai maži, pusė karalienės damų siuva kitoje galerijoje.

– Jūsų Kilnybe, – atsargiai pradedu. – Hercogas gražus vyras ir šaunus bendrakeleivis, tačiau jums reikėtų pasisaugoti, kad nebūtumėte matoma jo draugijoje pernelyg dažnai.

Jos šnairas žvilgsnis džiugus.

– Manot, jis man skiria daug dėmesio?

– Manau, – sakau.

– Aš karalienė, – pastebi ji. – Natūralu, kad vyrai renkasi aplink mane tikėdamiesi šypsenos.

– Jam nereikia viltis, – sumišusi sakau. – Jis gauna jūsų šypsenas.

– O ar jūs nesišypsojot serui Ričardui? – kandžiai klausia ji. – Kai jis tebuvo riteris jūsų vyro ūkyje?

– Žinote, kad šypsojausi, – sakau. – Tačiau aš tada jau buvau našlė, karališkojo hercogo našlė. Nebuvau ištekėjusi moteris ir karalienė.

Ji atsistoja taip staigiai, kad baiminuosi, jog ją įžeidžiau, tačiau paima mane už rankos ir tempiasi į savo miegamąjį uždarydama paskui save duris ir prisispausdama prie jų nugara, kad niekas neįeitų.

– Džeketa, jūs matot mano gyvenimą, – aistringai pradeda ji. – Jūs matot mano vyrą. Girdite, ką apie jį kalba, žinote, koks jis. Regite, kaip jis tarsi popiežius dalija malones hercogui, tačiau teisia vargšus žmones dėl išdavystės. Žinote, kad jis neatėjo į mano miegamąjį pirmąją mūsų vestuvių savaitę, nes jo nuodėmklausys prigrasino, kad santuoka turi būti šventa. Jūs žinote, kad jo būdas melancholiškas: šaltas ir drėgnas.

Linkteliu. Tai nepaneigiama.

– O Somersetas – ugnies žmogus, – kvėpteli ji. – Jis joja armijos priekyje, yra vyrų vadas, jis dalyvavo mūšiuose ir yra aistringas žmogus. Jis nekenčia savo priešų, myli savo draugus, o su moterimis... – Ji suvirpa. – Moterys negali jam atsispirti – visos taip sako.

Užspaudžiu rankomis burną. Nors verčiau prisidengčiau ausis.

– Nebūčiau pirma moteris pasaulyje, turinti gražų gerbėją, – sako ji. – Aš karalienė, pusė dvaro mane įsimylėję. Toks jau pasaulis. Aš galiu turėti gražų kavalierių.

– Ne, negalite, – prieštarauju jai. – Jūs negalite jam šypsotis. Jūs negalite teikti jam jokių malonių, net leidimo garbinti jus iš tolo, kol nesusilauksite sūnaus ir paveldėtojo nuo karaliaus.

– O kada tai nutiks? – klausia ji. – Ir kaip tai nutiks? Aš ištekėjusi jau septynerius metus, Džeketa. Kada jis padovanos man kūdikį? Savo pareigą žinau kaip ir bet kuri kita moteris. Kiekvieną naktį einu į lovą ir guliu šaltuose pataluose laukdama, kol jis ateis. Kartais jis visai neateina, kartais atsliūkina ir visą naktį praleidžia klūpodamas ir melsdamasis kojūgalyje. Visą naktį, Džeketa! Ką tikitės, kad darysiu?

– Nežinojau, kad taip blogai, – sakau. – Atsiprašau. Nežinojau.

– Turite žinoti, – karčiai sako ji. – Jūs meluojat. Jūs žinote, mano damos žino. Jūs ateinate pakelti mūsų ryte ir mes gulime greta lyg būtume mirę ir iškalti akmenyse ant savo antkapių. Ar kada nors prigavote mus susivijusius glėbyje? Ar kada nors girdėjote šaukiant pro duris: „Ne dabar! Grįžkite vėliau.“ Tereikia į jį pažvelgti ir viskas aišku. Neįmanoma įsivaizduoti jo kaip gyvo, aistringo vyro, padovanosiančio man stiprų sūnų. Mes net nesuglamžome paklodžių.

– O, Margareta, aš taip apgailestauju, – švelniai sakau. – Žinoma, kad nemaniau, jog jis gyvybingas. Tačiau tikėjausi, kad jis ateina į jūsų lovą ir atlieka pareigą.

Ji trūkteli pečiais.

– Kartais atlieka, – karčiai sako ji. – Kartais jis pakyla iš savo maldų, persižegnoja ir šiek tiek pasistengia. Ar galit įsivaizduoti, koks tai jausmas? Jis neįdeda širdies, tai kone blogiau nei apskritai nieko – pareigos aktas. Jis atšaldo mano odą, nuo jo aš drebu. Žvelgiu į jus, Džeketa, ir matau su kūdikiu įsčiose kiekvienais metais, matau, kaip Ričardas žvelgia į jus ir kaip jūs anksti sprunkate iš vakarienės, kad pabūtumėte drauge, net dabar. Žinau, kad man taip nebus. Man taip niekada nebus.

– Apgailestauju, – sakau.

Ji nusuka veidą ir pasitrina akis.

– Man tai ne tas pats. Ir man taip niekada nebus. Aš niekada nebūsiu tokia mylima kaip jūs. Manau, kad viduje aš mirštu, Džeketa.