Plasentijos pilis, Grinvičas, Londonas, 1455 m. pavasaris

Karaliui pabudus, vykdoma ne Dievo valia, o karalienės. Ji nedelsdama pasiunčia žinią lordų tarybai tokiu sprogstamu tonu ir tokia pavojinga nuotaika, kad jie tučtuojau paleidžia Somerseto hercogą iš Tauerio uždrausdami jam prisiartinti prie karaliaus per dvidešimt mylių ir bet kokia forma dalyvauti politiniame gyvenime. Hercogas tvarko savo namus Londone ir mikliai apginkluoja savo palydą, sušaukia savo draugus bei sąjungininkus ir praneša jiems, kad niekas neišlaikys jo atstu nuo karaliaus, o Jorko hercogas pirmasis supras, kad jis perėmė valdžią.

Švęsdami savo sugrįžimą į Anglijos širdį karalius ir karalienė atidaro pilį Grinviče ir sukviečia lordus. Jorko hercogas paklūsta kvietimui, atsistatydina iš karalystės globėjo pareigų ir aptinka praradęs ir kitą titulą – Kalė konsteblio. Jis dar kartą grąžinamas Edmundui Bofortui, Somerseto hercogui, paleistam iš kalėjimo ir šlovingai grįžusiam į aukštumas.

Gražus ir prabangiai apsirengęs jis įeina į karalienės kambarius rūmuose, tarsi būtų lankęsis Burgundijos dvare naujų drabužių, o ne laukęs teismo dėl išdavystės Taueryje. Laimės ratas vėl išsviedė jį aukštyn, dvare nėra iškilesnio žmogaus. Jam įėjus į kambarį visos damos susijaudina: nė viena negali nuleisti nuo jo akių. Jis atsiklaupia vidury kambario priešais Margaretą, kuri skrenda link jo ištiestomis rankomis tą pačią akimirką jį išvydusi. Hercogas nulenkia savo tamsią galvą ir pakelia abi jos rankas prie lūpų įkvėpdamas jos pirštų aromato. Freilina greta manęs išleidžia pavydų atodūsį. Margareta stovi visiškai rami, virpėdama nuo jo prisilietimo, tada labai tyliai sako:

– Prašau, stokitės, milorde, džiaugiamės vėl matydami jus laisvą.

Jis atsistoja vienu grakščiu judesiu ir pasiūlo jai savo ranką.

– Pasivaikščiokime? – pasiūlo jis ir juodu išeina į didžiąją galeriją. Su freilina sekame paskui, kitoms linkteliu likti savo vietose. Atsargiai cimpinu iš paskos, kad mano bendrakeleivė nenugirstų jų kuždesio.

Jis nusilenkia ir palieka ją galerijos gale, Margareta atsisuka į mane, jos veidas švyti.

– Jis patars karaliui nepriimti Jorko hercogo į tarybą, – džiugiai sako ji. – Aplink save subursime tik Lankasterių giminės žmones. Viskas, ką Jorkas gavo, kol buvo globėju, bus iš jo atimta, o jo svainis Solsberio grafas, tas peraugęs jauniklis Ričardas Nevilis, Voriko grafas, taip pat bus nekviečiamas. Edmundas žada nuteikti karalių prieš mūsų priešus ir jiems bus užginti bet kokie įtakingi postai. – Nusijuokia ji. – Edmundas dievagojasi, kad jie pasigailės tos dienos, kai uždarė jį į Tauerį, o mane įkalino Vindzore. Jis prisiekia, kad jie atšliauš pas mane keliais. Anot jo, karalius sunkiai suvokia, kur jis yra ar ką daro, todėl mes dviese galime jam vadovauti. Mes nutėkšime savo priešus galbūt į kalėjimus, galbūt į kartuves.

Ištiesiu ranką link jos.

– Jūsų Kilnybe... – Tačiau ji per daug džiūgauja dėl būsimo keršto, kad išgirstų perspėjimą.

– Edmundas porina, kad turime viską, ko reikia žaidimui. Pasveikęs karalius pasiruošęs daryti viską, ką sakome. Mes turime sūnų ir įpėdinį, kurio niekas negali nuginčyti. Mes galime duoti pamoką Jorko hercogui, kurios jis neužmirš. Pasak Edmundo, įrodžius, kad Jorkas ketino užimti sostą, jis lavonas.

Dabar aš įsiterpiu.

– Jūsų Kilnybe, tai aiškiai išprovokuos Jorko hercogą sukilti. Jis pasiryžęs išsiginti tokių kaltinimų. Jis pareikalaus, kad taryba atnaujintų kaltinimus Somerseto hercogui, tada teliksite jūs dviese su saviškiais prieš jį ir jo žmones.

– Ne! – atsako ji. – Nes pats karalius paskelbė lordams, kad Somersetas yra tikras dragas ir ištikimas giminaitis, niekas nedrįs burnoti prieš jį. Mes sušauksime tarybą Vestminsteryje ir Jorkas pakviestas nebus, o tada surengsime klausymus prieš jį Lesteryje, kur apkaltinsime jam nedalyvaujant. Vidurio žemės ištikimos mums, nors Londonas kartais neprognozuojamas. Tai bus galas hercogo didybei ir mano keršto jam pradžia.

Papurtau galvą. Jokie mano žodžiai neprivers jos suprasti, kad Jorko hercogas pernelyg galingas, todėl labai pavojinga paversti jį priešu.

– Jūs užvis labiausiai turėtumėte džiaugtis! – sušunka ji. – Edmundas pažadėjo man, kad parsiųs jūsų vyrą Ričardą namo.

Viskas turi savo kainą. Ričardas yra mano. Akimirksniu pamirštu raginimą būti atsargiems. Čiumpu jos rankas.

– Tikrai?

– Jis man pažadėjo. Karalius duos Edmundui Kalė raktus, visų akivaizdoje. Ričardas bus įvertintas kaip ištikimas vadas ir grįš namo pas jus. Jorkas bus suimtas. Karalystė bus teisėtai valdoma Edmundo Boforto bei manęs ir mes visi vėl būsime laimingi.

Aš laiminga, aš jo glėbyje, mano veidas prisispaudęs prie jo pamušto švarko, jo tvirtos tarsi lokio rankos stipriai mane apsivijusios, aš vos galiu kvėpuoti. Kai pažvelgiu į numylėtą pavargusį veidą, jis mane taip stipriai pabučiuoja, kad užsimerkiu ir pasijuntu apsvaigusi kaip mergaitė. Įkvepiu ir jis vėl mane pabučiuoja. Dokų darbininkai ir jūreiviai šūkauja padrąsinimus ir nešvankias replikas, tačiau Ričardas jų net negirdi. Po mano apsiaustu jo rankos slysta nuo mano juosmens ir sugriebia už šlaunų.

– Liaukis, – kuždu.

– Kur galime eiti? – klausia jis, tarsi vėl būtume jauni.

– Eime į rūmus, – sakau. – Eime. Ar tavo daiktai supakuoti?

– Velniop tuos mano daiktus, – linksmai sako jis.

Susikibę rankomis drožiame nuo dokų Grinviče link rūmų, įsliūkiname galiniais laiptais kaip vaikėzas ir kekšė iš arklidžių, užremiame duris ir liekame užsirakinę dieną ir naktį.

Vidurnaktį pasiunčiu atnešti maisto ir mes užkandžiaujame įsisupę į paklodes prie šiltos ugnies.

– Kada vyksime į Graftoną?

– Rytoj, – sako. – Noriu pamatyti vaikus ir savo naują dukterį. Tada grįšiu atgal ir turėsiu sėsti į laivą, Džeketa.

– Į laivą? – klausiu.

Jis nusivaipo.

– Turiu pats nugabenti Boforto įsakymus, – sako jis. – Fortas išdraskytas. Negaliu palikti jų be kapitono. Liksiu, kol hercogas mane pakeis, ir tada grįšiu tiesiai pas tave namo.

– Aš maniau, kad tu jau namie! – sušunku.

– Atleisk man, – sako jis. – Baiminsiuosi dėl garnizono, jei negrįšiu. Tikrai, mano meile, tai buvo siaubingos dienos.

– Ir tada grįši namo?

– Karalienė pažadėjo, hercogas pažadėjo ir aš duodu žodį, – sako jis. Jis pasilenkia ir ištraukia mano plaukų sruogą. – Sunku tarnauti tokiai šaliai kaip mūsų, Džeketa. Tačiau dabar karalius sveikas ir perėmęs valdžią. Mūsų giminė vėl kyla.

Uždedu savo ranką ant jo.

– Mano meile, norėčiau, kad taip būtų, tačiau viskas nėra taip paprasta. Rytoj pamatęs dvarą suprasi.

– Rytoj, – sako jis dėdamas į šalį savo alaus ąsotį ir vesdamasis mane atgal į lovą.

Nusigvelbiame kelias dienas pabūti drauge, pakankamai ilgai, kad Ričardas suprastų, jog karalius ir karalienė ketina viską apsukti, išdavyste apkaltinti Ričardą Jorką ir sužlugdyti jį bei jo sąjungininkus. Jojame į Graftoną mąslioje tyloje. Ričardas pasisveikina su vaikais, pasigroži nauju kūdikiu ir sako jiems, kad turi plaukti į Kalė palaikyti tvarką garnizone, tačiau vėl grįš namo.

– Ar manai, kad jie įtikins Jorko hercogą maldauti atleidimo? – klausiu, kai jis balnojasi žirgą arklidžių kieme. – O jei jis prisipažins ir paklus karaliui, ar galėsi grįžti tiesiai namo?

– Jis taip ir anksčiau darė, – lygiu balsu sako mano vyras. – O karalius – ligotas ar sveikas – yra karalius. Karalienė ir hercogas įsitikinę, kad turi pulti Ričardą Jorką norėdami apsiginti, o jei nugalės, pasirodys esą teisūs. Turiu laikyti Kalė dėl Anglijos ir savo paties garbės, o tada grįšiu namo. Myliu tave, žmona mano. Netrukus grįšiu namo.

Iš pradžių planas rutuliojasi sklandžiai. Ričardas grįžta į Kalė, sumoka kareiviams ir informuoja garnizoną, kad karalius vėl valdžioje, patariamas Somerseto hercogo, o Lankasterių giminė kyla. Asmeninė taryba atsigręžė prieš žmogų, kurį vadino savo išgelbėtoju, ir sutiko susirinkti be Jorko hercogo. Šiam susibūrimui jie pasirinko saugią Lesterio užuoglaudą – karalienės įtakos šerdį, jos mylimiausią grafystę ir tradicinę Lankasterių giminės bazę. Pasirinkę Lesterį jie jaučiasi saugūs, tačiau man ir kitiems atrodo, kad jie bijo Londono gyventojų nuomonės, kalbų Sasekso kaimuose ir galimų veiksmų Džeko Keido namuose Kente.

Sunku priversti visus veikti: reikia sušaukti lordus ir žmones, paaiškinti planus, kad visi suprastų, jog Jorko hercogui atsirūgs už ištikimą tarnystę savo šaliai, jo pasiekimai apšmeižti, jis ir jo sąjungininkai bus pašalinti iš tarybos, o šalis atsigręš prieš juos.

Karalius taip lėtai ruošiasi į Lesterį, kad lydimas Edmundo Boforto dešinėje ir Henrio Stafordo, Bakingamo hercogo, kairėje atsisveikinti su karaliene jis ateina tą dieną, kai jau žadėjo būti Lesteryje. Kilmingieji už jo apsirengę kelionei: kai kurie vilki lengvus šarvus, o dauguma pasidabinę taip, lyg vyktų pajodinėti savo malonumui. Žvelgiu nuo vieno pažįstamo veido prie kito. Nematyti nė vieno, kuris nepriklausytų Lankasterių giminei arba negyventų iš jos pinigų. Tai nebėra Anglijos dvaras, sutraukiantis daugumos šeimų, daugumos giminių paramą. Tai Lankasterių giminės dvaras, ir visi jai nepriklausantys laikomi pašaliečiais. O visi pašaliečiai yra priešai. Karalius žemai nusilenkia Margaretai ir ji oficialiai palinki jam saugiai nuvykti ir sėkmingai grįžti.

– Esu tikras, kad viską lengvai ir taikiai baigsite, – neaiškiai veblena jis. – Mano pusbroliui Jorko hercogui negalima leisti ginčyti mano autoriteto – mano autoriteto, supranti. Aš liepiau Jorko lordams paleisti armijas. Kiekvienas jų gali pasilikti po du šimtus vyrų. Dviejų šimtų turėtų pakakti, ar ne? – Jis žvelgia į Somerseto hercogą. – Du šimtai būtų sąžininga, ar ne?

– Daugiau nei sąžininga, – atsako Edmundas, turintis apie penkis šimtus livrėjomis vilkinčių vyrų ir dar tūkstantį nuomininkų, kuriuos gali sukviesti akimirksniu.

– Tad aš atsisveikinu su jumis ir pasimatysime Vindzore, kai reikalas bus sutvarkytas, – pažada karalius. Jis nusišypso Bofortui ir Bakingamo hercogui. – Mano gerieji giminaičiai manimi pasirūpins, aš žinau. Galite būti tikra, kad jie manęs neapleis.

Einame prie didžiųjų durų pamojuoti jiems išjojant. Priekyje plazda karaliaus vėliava, paskui ją seka karališkoji sargyba, už jos – karalius. Kelionėje jis vilkės jojimo drabužius. Jis atrodo liesas ir išblyškęs, palyginti su dviem mylimiausiais hercogais iš abiejų šonų. Jiems jojant pro šalį, Somerseto hercogas nusitraukia kepurę priešais Margaretą ir prideda prie širdies. Slepiama šydo ji prideda pirštus prie lūpų. Įkandin seka mažiau kilmingi, po jų smulkioji bajorija ir kariai. Su karaliumi turėtų joti apie du tūkstančius vyrų. Jie dunda pro mus, didingi karo žirgai kaukši galingomis kanopomis, mažesni žirgai gabena daiktus ir įrangą, juos seka drausmingai išsirikiavusių pėstininkų trepsėjimas ir iš paskos spūdinantys atsilikėliai.

Karalienė neranda vietos Plasentijos pilyje laukdama žinių apie karaliaus ir jo rinktinės tarybos sėkmę, nors namiškiai įsitikinę pergale ir užsiėmę. Link upės besidriekiantys sodai pasipuošę baltais ir blyškiai rožiniais šokančiais vyšnių žiedais. Einant prie upės per vėją, žiedlapiai sūkuriuoja aplink mus tarsi sniegas ir prajuokina mažąjį princą, jis vaikosi juos, jo auklė palinkusi virš jo, svirduliuojančio ant savo putnių mažų kojyčių. Laukuose palei upės pakrantę vėlyvieji gelsvieji narcizai vis dar supa savo sviesto geltonumo galvas, o pievų pakraščiai baltai išblizginti gėlėmis, ant juodų smaigų gausiai žydi laukinė kryklė, o gudobelė pumpuruoja žalius pažadus. Upės pakrantėse gluosniai šlamina šakas palinkę virš skaidraus vandens. Srovenanti žaluma apačioje atspindi virš jos pakibusius lapus.

Koplyčioje mes vis dar kalbame maldas už karaliaus sveikatą ir dėkojame už jo pasveikimą. Tačiau karalienės niekas nepralinksmina. Ji negali pamiršti, kad buvo įkalinta savo pačios lordų, priversta laukti miegančio vyro ir baimintis, kad niekada nebebus laisva. Šio pažeminimo ji negali atleisti Ričardui, Jorko hercogui. Ji negali būti laiminga, kai vienintelis vyras, kuris stovėjo greta jos šiais sunkiais mėnesiais, kęsdamas nelaisvę kaip ir ji vėl išžygiavo susitikti su jų priešu. Ji neabejoja, kad jis triumfuos, tačiau negali būti laiminga be jo.

Margareta suvirpa įėjusi į savo kambarius, nors židinyje pleška didžiulė ugnis, ant sienų – šviesūs gobelenai, o paskutiniai saulės spinduliai šildo gražius kambarius.

– Norėčiau, kad jie nebūtų išvykę, – skundžiasi ji. – Norėčiau, kad jie būtų išsikvietę Jorko hercogą į Londoną atsakyti prieš mus čia.

Neprimenu jai, kad Jorkas yra didžiulis favoritas Londone. Gildijos bei pirkliai pasitiki jo ramiu sveiku protu ir suklestėjo, kai jis atkūrė taiką ir tvarką mieste bei šalyje. Kol hercogas buvo lordas protektorius, prekeiviai galėjo siųsti savo prekes saugiais keliais, buvo sumažinti mokesčiai, jam kontroliuojant išlaidūniškus karališkuosius namiškius.

– Jie greitai grįš, – guodžiu. – Galbūt Jorkas kaip ir anksčiau mels atleidimo ir jie visi netrukus grįš.

Jos nerimas paveikia visus. Valgome karalienės kambariuose, o ne didžiojoje menėje, kur kareiviai ir ūkio vyrai niurna, kad nesidžiaugiama, nors karalius pasveiko. Jie burba, kad dvaras ne toks, koks turi būti. Jis per tylus, lyg tylos keru užkeikta pilis. Karalienė kritikos nepaiso. Ji kviečia muzikantus pagroti tik jai, jos kambariuose, jaunesnės damos šoka, tačiau jos tik dėlioja žingsnelius, nestebimos gražių jaunų vyrų iš karaliaus palydos. Galiausiai ji įsako vienai iš freilinų paskaityti mums istoriją. Mes sėdime, siuvinėjame ir klausomės istorijos apie karalienę, kuri viduržiemyje ilgėjosi kūdikio ir pagimdė vaiką, kuris visas buvo iš sniego. Jam suaugus, vyras pasiėmė jį į kryžiaus žygį ir jis ištirpo karštame smėlyje, vargšas berniukas, ir jie neteko sūnaus, netgi iš ledo.

Ši nelaiminga istorija paverčia mane juokingai sentimentalia: norėčiau atsisėsti, ašaroti ir galvoti apie savo berniukus Graftone. Luisą, kurio daugiau nebepamatysiu, ir savo vyriausią Antonį, kuriam šiemet sukaks trylika, kuris netrukus turės savo šarvus ir eis tarnauti kaip skvairas tėvui ar kitam kilmingajam. Jis greitai suaugo. Aš trokštu, kad jis vėl būtų kūdikis ir galėčiau nešiotis jį ant klubo. Aš vėl ilgiuosi Ričardo, gyvenime mes nebuvome taip ilgai išsiskyrę. Karaliui nuvertus Jorko hercogą, Edmundas Bofortas perims vadovavimą Kalė, įsakys Ričardui vykti namo ir mūsų gyvenimas vėl grįš į savas vėžes.

Margareta pasikviečia mane į savo miegamąjį ir aš sėdžiu su ja, kai pakeliamas siauras jos galvos apdangalas, tinkamas kaip kepurė, išpinamos kasos ir šukuojami plaukai.

– Kaip manote, kada jie grįš namo? – klausia ji.

– Po savaitės, – spėju. – Jei viskas eisis sklandžiai.

– Kodėl neturėtų eiti sklandžiai?

Papurtau galvą. Nežinau, kodėl ji neturėtų būti laiminga ir džiaugtis, kaip tada, kai Somerseto hercogas jai pirmą kartą išdėstė šį planą. Nežinau, kodėl pilis, visada buvusi tokiais puikiais namais dvarui, šįvakar turėtų atrodyti tokia šalta ir vieniša. Nežinau, kodėl mergina turėjo pasirinkti istoriją apie sūnų ir įpėdinį, kuris ištirpo nieko nespėjęs paveldėti.

– Nežinau, – sakau. Drebu. – Tikiuosi, viskas bus gerai.

– Einu į lovą, – rėžia ji piktai. – O ryte galime joti į medžioklę ir linksmintis. Jūs prasta draugija, Džeketa. Eikite miegoti.

Į lovą, kaip ji man liepia, neinu, nors žinau, kad esu prasta draugija. Pėdinu prie lango ir atveriu medines langines, pažvelgiu į vandeningas pievas mėnulio šviesoje, į ilgą sidabrinį upės linkį ir svarstau, kodėl toks prastas mano ūpas šiltą gegužės naktį Anglijoje, nuostabiausią metų mėnesį, kai mano vyras grįžta namo po grėsmingo pavojaus, o Anglijos karalius joja visa galia ir jo priešas netrukus bus parklupdytas.

Vėlyvą kitos dienos popietę sulaukiame žinių, siaubingų žinių, neįtikėtinų žinių. Mums niekas neaišku, kai įsakome pasiuntiniams stoti priešais karalienę, kai reikalaujame, kad vyrai, spūdinantys iš mūšio, būtų sučiupti ir atvesti į karališkuosius kambarius papasakoti, ką matę, kai išsiunčiame vyrus lėkti link Sent Albano į šiaurę vingiuojančiu keliu, kur, regis, užuot taikiai jojęs į išmėginimą ir kantriai laukęs, kol bus patrauktas atsakomybėn kaip išdavikas, Jorko hercogas surinko armiją ir atvyko melsti karaliaus nepaisyti jo priešų ir būti geru lordu visai Anglijai, ne tik Lankasteriams.

Vienas vyras porina apie kažkokias riaušes siaurose gatvėse, tačiau jis negalįs pasakyti, kas turėjo pranašumą, nes buvo sužeistas ir paliktas ten, kur nukrito. Niekas jam nepadėjo, o tai labiausiai drąsą pakertantis dalykas paprastam kareiviui, poringavo jis viena akimi stebėdamas karalienę.

– Pradedi svarstyti, ar lordui apskritai rūpi, – niurna jis. – Geras lordas nepalieka parkritusio vyro.

Kitas vyras, grįžtantis pas mus su žiniomis, sako, kad tai karas: karalius iškėlė vėliavą, o Jorko hercogas puolė ir gavo atkirtį. Karalienė šoka nuo kėdės priglaudusi ranką prie širdies. Tačiau vėliau vakare pasiuntinys, kurį išsiunčiame į Londoną, parjoja ir vingrauja, kad iš nuogirdų gatvėse, didžiausios kovos vyko tarp Somerseto hercogo ir Voriko grafo vyrų. Voriko grafo vyrai esą prasiskynė kelią per sodus ir neaukštas sienas, užsilipo ant vištidžių, nubrido per kiaulides į miesto centrą, išvengdami barikadų, ir puolė iš pusės, kurios niekas nenuspėjo, nustebindami Somerseto grafo vyrus ir juos sutrikdydami.

Margareta žingsniuoja po kambarį įniršusi nuo laukimo, išprotėjusi nuo nekantrumo. Jos damos susigūžia prie sienų ir tyli. Sustabdau tarpduryje auklę su mažuoju princu. Šią popietę nebus laiko su juo žaisti. Turime žinoti, kas vyksta, tačiau negalime to išsiaiškinti. Karalienė išsiunčia daugiau pasiuntinių į Londoną, o trims vyrams įsakyta lėkti į Sent Olbansą su jos asmeniška žinute Somerseto hercogui; paskui tegalime tik laukti. Laukti ir melstis dėl karaliaus.

Galiausiai sutemus, kai tarnai tyliai užžiebia šviesas sieninėse žvakidėse, sargybiniai atidaro duris ir praneša:

– Karaliaus pasiuntinys.

Karalienė pakyla ir aš atsistoju greta jos. Ji šiek tiek dreba, tačiau veidas, kurį rodo pasauliui, ramus ir ryžtingas.

– Galite įeiti ir perduoti žinią, – sako ji.

Jis įžingsniuoja ir parkrinta ant kelių, skrybėlė rankoje.

– Nuo Jo Kilnybės karaliaus, – sako jis ir parodo kumštyje suspaustą žiedą. Margareta man linkteli, aš žengiu į priekį ir paimu jį.

– Kokia jūsų žinia?

– Jūsų Kilnybė karalius siunčia jums geriausius linkėjimus ir laimina princą.

Margareta linkteli.

– Jis sako, kad šį vakarą jis puikioje draugijoje su savo giminaičiu Jorko hercogu ir prisijungs prie Jūsų Kilnybės draugijos rytoj Londone.

Margaretos ilgai sulaikytas kvėpavimas virsta nežymiu šnypštimu.

– Karalius jums linki gero ūpo ir sako, kad Dievas viską sutvarkys ir viskas bus gerai.

– O kas girdėti apie mūšį?

Pasiuntinys pažvelgia į ją.

– Apie mūšį jis nieko nesako.

Ji prikanda apatinę lūpą.

– Dar kas nors?

– Jis prašo jūsų ir dvaro padėkoti, kad šiandien išvengė pavojaus.

– Taip ir padarysime, – pažada Margareta.

Aš taip didžiuojuosi jos susitvardymu ir orumu, kad švelniai uždedu ranką ant nugaros slaptai glamonėdama. Ji pasuka galvą ir kužda:

– Sulaikykite jį išeinantį ir išsiaiškinkite, kas, Dievo vardu, čia vyksta.

Tada pasisuka į damas ir sako:

– Eisiu tiesiai į koplyčią padėkoti už karaliaus saugumą, o dvaras eis su manimi.

Ji tipena iš kambario į koplyčią ir dvaras neturi pasirinkimo, tik ją sekti. Pasiuntinys stojasi į eilės galą, tačiau aš paliečiu jo rankovę, paimu už rankos ir atitraukiu į patogų kampą, lyg jis būtų baikštus žirgas, neleisdama niekam kitam prie jo liestis.

– Kas nutiko? – bandau išpešti. – Karalienė nori žinoti.

– Perdaviau žinią, kaip man ir buvo liepta, – sako jis.

– Ne žinią, kvaily. Kas nutiko per dieną? Ką matei?

Jis papurto galvą.

– Mačiau tik pavienes kovas. Jos vyko gatvėse, kiemuose ir aludėse. Labiau peštynės nei kova.

– Ar matei karalių?

Jis apsižvalgo, tarsi baimintųsi, kad žmonės nugirs jo žodžius.

– Jam į kaklą pataikė strėlė, – šapa jis.

Aikteliu.

Pasiuntinys linkteli, jo akys apvalios nuo šoko kaip ir manosios.

– Kaip jis atsidūrė taikinyje? – niršiai klausiu.

– Voriko grafas atsivedė savo lankininkus per gatves, sodus ir alėjas. Jis neatėjo pagrindine gatve, kaip dauguma tikėjosi. Niekas nebuvo pasiruošę, kad jis žygiuos šitaip. Nemanau, kad kas nors kada nors būtų surengęs tokią ataką kaip ši.

Pridedu ranką prie širdies ir tyrai džiūgaudama žinau, kad Ričardas buvo dislokuotas Kalė, o ne karaliaus sargyboje, kai Voriko vyrai tarsi žudikai išniro iš siaurų alėjų.

– Kur buvo karališkoji sargyba? – klausiu. – Kodėl jie jo nepridengė?

– Išpjauti, o dauguma pabėgo, – lakoniškai paaiškina jis. – Matė, kur viskas krypsta. Kai žuvo hercogas...

– Hercogas?

– Nudurtas, kai išėjo iš tavernos.

– Kuris hercogas? – primygtinai spaudžiu. Jaučiu, kaip virpa keliai. – Kuris hercogas žuvo išėjęs iš tavernos?

– Somersetas, – sako jis.

Sugriežiu dantimis ir išsitiesiu kovodama su pykinimo banga.

– Somerseto hercogas negyvas?

– Taip, o Bakingamo hercogas pasidavė.

Purtau galvą norėdama pasitikslinti.

– Somerseto hercogas negyvas? Jūs tikras? Jūs visiškai tikras?

– Pats jį mačiau lauke prie tavernos. Jis joje slėpėsi, nenorėjo pasiduoti. Jis išsiveržė su savo vyrais, manė, kad prasiskins kelią... tačiau jie jį persmeigė ant slenksčio.

– Kas? Kas persmeigė jį?

– Voriko grafas, – trumpai atsako jis.

Linkteliu atpažindama kruviną vendetą.

– O kur dabar karalius?

– Jį laiko Jorko hercogas. Šiąnakt jie ilsėsis ir susirinks žuvusiuosius, kariai plėšia Sent Olbansą, žinoma, miestas bus sunaikintas. O rytoj jie visi grįš į Londoną.

– Karalius gali keliauti? – labai dėl jo bijau. Tai jo pirmas mūšis, o skamba kaip skerdynės.

– Jis keliaus iškilmingai, – nelinksmai burbteli pasiuntinys. – Su geru draugu, Jorko hercogu iš vienos pusės, Solsberio grafu Ričardu Neviliu iš kitos, o grafo sūnus jaunasis Voriko grafas, mūšio didvyris, jos priekyje laikydamas karaliaus kalaviją.

– Kavalkada?

– Triumfo kavalkada kai kuriems iš jų.

– Jorko giminė turi karalių, neša jo kalaviją priekyje ir atvyksta į Londoną?

– Jis pasirodys žmonėms su karūna Sen Polyje, kad visi žinotų, jog jam viskas gerai ir jis sveiko proto. O karūną jam ant galvos uždės pats Jorko hercogas.

– Su karūna? – Sunku nedrebėti. Tai vienas švenčiausių valdymo momentų, kai karalius pasirodo savo pavaldiniams pasipuošęs iškilmių karūna. Taip pranešama pasauliui, kad sugrįžo pas juos, kad jis valdžioje. Tačiau šįkart bus kitaip. Tuo jis parodys pasauliui, kad prarado valdžią. Pasaulis pamatys, kad Jorko hercogas laiko karūną, tačiau leidžia jam ja pasipuošti. – Ir jis leisis, kad hercogas jį karūnuotų?

– Ir mes visi žinosime, kad nesutarimai išspręsti.

Žvilgteliu į duris. Žinau, kad Margareta manęs lauks ir turėsiu jai pranešti apie Somerseto hercogo mirtį ir priešų laikomą jos vyrą.

– Niekas nemanys, kad ši taika truks ilgai, – šapenu. – Niekas nemanys, kad nesutarimai išspręsti. Tai kraujo praliejimo pradžia, o ne jo pabaiga.

– Turės taip galvoti, nes išdavystė bus vien užsiminti apie mūšį, – niūriai sako jis. – Mus įspėjo apie tai pamiršti. Man išjojus, buvo priimtas įstatymas nieko nepasakoti. Tarsi nieko nebūtų įvykę. Ką manote apie tai, a? Jie priėmė įstatymą, kuris liepia mums tylėti.

– Jie tikisi, kad žmonės elgsis taip, lyg nieko nenutiko! – sušunku.

Jo šypsena niauri.

– Kodėl ne? Tai nebuvo labai didelis mūšis, miledi. Jis nebuvo labai šlovingas. Didysis hercogas pasislėpė tavernoje ir išėjo į mirtį. Viskas baigėsi per pusvalandį, o karalius net neišsitraukė kalavijo. Jie rado jį pasislėpusį kailiadirbio parduotuvėje tarp nudirtų kailių, o jo armiją vijosi per kiaulides ir sodus. Tai nėra įvykis, kurį didžiuotumės prisiminę. Niekas negražbyliaus apie tai prie židinio po dešimties metų. Niekas neseks apie tai savo vaikaičiui. Visi ten buvę džiaugsimės pamiršę. Nesame laimingas būrys brolių.

Laukiu Margaretos kambaryje, kai ji parveda dvarą iš apeigų už karaliaus saugumą. Pamačiusi mano liūdną veidą ji pareiškia, kad yra pavargusi ir pasėdės su manimi. Užsivėrus durims, paskutinei freilinai išėjus, pradedu traukti smeigtukus jai iš plaukų.

Ji sučiumpa mano ranką.

– Nereikia, Džeketa. Negaliu pakęsti prisilietimo. Tiesiog pasakykit man. Tai blogai, ar ne?

Žinau, kad jos vietoje pirmiausia norėčiau išklausyti blogiausia.

– Margareta, man širdis plyšta, bet turiu pasakyti, kad... Jo Kilnybė Somerseto hercogas negyvas.

Akimirką ji manęs neišgirsta.

– Jo Kilnybė?

– Somerseto hercogas.

– Ar sakėte, kad jis žuvo?

– Žuvo.

– Turite omeny Edmundą?

– Edmundą Bofortą, taip.

Pamažu jos pilkai mėlynos akys prisipildo ašarų, burna virpa, ji suspaudžia smilkinius rankomis, tarsi galva sprogtų nuo skausmo.

– Jis negali būti...

– Tačiau yra...

– Jūs tikra? Tas vyras buvo tikras? Mūšiai gali būti trikdantys, tai gali būti klaidingas pranešimas.

– Gali. Tačiau jis buvo visiškai tikras.

– Kaip taip gali būti?

Gūžteliu. Dabar detalių aš jai nepasakosiu.

– Artima kova gatvėse…

– O karalius atsiuntė man žinią įsakydamas surengti padėkos apeigas? Ar jis visiškai išprotėjo? Jis nori padėkos apeigų, kai Edmundas miręs? Ar jam niekas nerūpi? Niekas?

Stoja tyla ir tada, suvokusi netekties dydį, ji išleidžia virpantį atodūsį.

– Karalius veikiausiai nesiuntė žinios padėkoti, – sakau. – Tai veikiausiai buvo Jorko hercogo įsakymas.

– Kodėl man tai turėtų rūpėti, Džeketa? Kaip aš išgyvensiu be jo?

Suimu jos rankas, kad ji nesirautų plaukų.

– Margareta, turėsite išgyventi. Turėsite būti stipri.

Ji papurto galvą, jos gerklėje prasiveržia gaili aimana.

– Džeketa, kaip aš išgyvensiu be jo? Kaip aš gyvensiu be jo?

Apkabinu ją ir ji siūbuoja su manimi. Skausmo slegiamas verksmas neslopsta.

– Kaip aš be jo gyvensiu? Kaip aš išgyvensiu čia be jo?

Nuvedu ją prie didelės lovos ir švelniai paguldau. Kai jos galva ant pagalvės, ašaros ritasi veidu ir kapsi ant puikios siuvinėtos drobės. Ji neklykia ir nekūkčioja, tik aimanuoja pro sukąstus dantis, tarsi slopindama garsą, tačiau jis nesulaikomas, kaip ir jos sielvartas.

Paimu jos ranką ir atsisėdu greta jos tyloje.

– O mano sūnus? – sako ji. – Gerasis Dieve, mano mažasis sūnus. Kas jį išmokys, koks turi būti vyras? Kas jį apsaugos?

– Ššš, – beviltiškai raminu. – Ššš.

Ji užsimerkia, bet ašaros vis dar ritasi skruostais ir ji leidžia tylius slegiančius garsus, tarsi mirtinai sužeistas gyvūnas.

Ji atmerkia akis ir šiek tiek pasiremia.

– O karalius? – klausia, tarsi ta mintis tik dabar atėjo į galvą. – Tikiuosi, jam viskas gerai, kaip jis ir sakė. Saugus? Tikiuosi, jis paspruko nesužalotas? Kaip visada pasprunka, garbinkime Dievą.

– Jis buvo šiek tiek sužeistas, – sakau. – Tačiau saugus Jorko hercogo rūpestyje. Jis iškilmingai gabena jį į Londoną.

– Kaip aš išgyvensiu be Edmundo? – vapa ji. – Kas dabar mane saugos? Kas saugos mano sūnų? Kas saugos karalių, o kas, jei jis vėl užmigs?

Aš papurtau galvą. Nerandu žodžių, kurie ją paguostų. Ji turės ištverti netekties skausmą, o pabudusi ryte suvokti, kad turės valdyti šią karalystę ir susidurti su Jorko hercogu be mylimo vyro paramos. Ji bus viena. Ji turės būti motina ir tėvas savo sūnui. Ji turės būti karalius ir karalienė Anglijai. Niekas negalės sužinoti, net įtarti, kad jos širdis sudužusi.

Kelias kitas dienas ji nepanaši į Margaretą Anžu, o tik į jos šešėlį. Ji netekusi amo, priblokšta tarsi nebylė. Meluoju jos freilinoms, kad nuo šoko karalienei skauda gerklę, lyg peršalimas, todėl jai reikia pailsėti. Tačiau šešėliuotame kambaryje, kur ji sėdi tyloje pridėjusi ranką prie širdies, matau, kad sulaikydama kūkčiojimą ji springsta savo pačios sielvartu. Karalienė neišdrįsta išleisti nė garso, nes jei prabiltų, imtų klykti.

Londone vyksta siaubinga scena. Karalius, užsimiršdamas, kas esąs, užmiršdamas savo padėtį, šventą pasitikėjimą iš Dievo, eina į Sen Polio katedrą karūnacijai. Ji karūnuoja ne arkivyskupas, ceremonijos parodijoje karūną ant galvos karaliui uždeda Ričardas Jorkas. Šimtams žmonių, susispraudusių katedroje, ir tūkstančiams, girdintiems apeigas lauke, vienas karališkasis pusbrolis duoda karūną kitam lyg jie būtų lygūs, tarsi paklusnumas būtų pasirinkimas.

Perduodu naujienas tamsoje sėdinčiai karalienei ir ji svirduliuodama stojasi, tarsi būtų pamiršusi vaikščioti.

– Turiu eiti pas karalių, – jos balsas silpnas ir krenkšiantis. – Jis atiduoda viską, ką mes turime. Jis tikriausiai vėl neteko proto ir dabar praranda dar ir savo karūną bei sūnaus palikimą.

– Palaukite, – sakau. – Mes negalime panaikinti šio veiksmo. Palaukime ir pažiūrėkime, ką galime padaryti. O kol laukiame, jūs galite išeiti iš savo kambarių, tinkamai maitintis ir kalbėtis su savo žmonėmis.

Ji linkteli. Ji žino, kad karališkąjį būrį dabar turi vesti viena.

– Kaip aš ką nors darysiu be jo? – kužda ji man.

Suimu jos rankas, jos pirštai lediniai.

– Jums pavyks, Margareta. Jums pavyks.

Per vilnų pirklį, kuriuo pasitikėjau anksčiau, pasiunčiu skubią žinią Ričardui. Pranešu, kad Jorkai vėl valdžioje ir jis turi pasiruošti jų bandymui perimti garnizoną, kad karalius jų rankose, kad myliu jį ir pasiilgau. Nemeldžiu jo grįžti namo, nes šiais neramiais laikais nežinau, ar namie jis būtų saugus. Pradedu suprasti, kad dvaras, šalis ir mes pereiname nuo smulkių rietenų tarp pusbrolių iki pusbrolių karo.

Ričardas, Jorko hercogas, veikia greitai, kaip ir spėjau. Oficialiems rūmų asmenims jis pasiūlo karalienės ir jos vyro susitikimą surengti Harfordo pilyje, diena kelio raitam į šiaurę nuo Londono. Jos stiuardui apie tai pranešus, ji ant jo išsilieja.

– Jis mane suims.

Vyras atsitraukia nuo jos įniršio.

– Ne, Jūsų Kilnybe. Jums ir karaliui teskiriama vieta pailsėti, kol Londone darbą pradės parlamentas.

– Kodėl mes negalime likti čia?

Vyras meta į mane nevilties kupiną žvilgsnį. Kilsteliu antakius. Aš nelinkusi jam padėti, nes ir pati nežinau, kodėl jie nori išsiųsti mus į Henriko VI vaikystės namus, kur pilis visiškai atitverta sienų, su grioviu ir vartais, kaip kalėjime. Jei Jorko hercogas nori izoliuoti karalių, karalienę ir jaunąjį princą, geresnės vietos pasirinkti negalėjo.

– Karalius nekaip jaučiasi, Jūsų Kilnybe, – galiausiai pripažįsta stiuardas. – Manoma, kad Londono žmonės neturėtų jo tokio matyti.

Tai žinios, kurių baiminomės. Ji priima jas ramiai.

– Nekaip? – klausia ji. – Ką turite omenyje, sakydamas „nekaip“? Ar jis miega?

– Jis tikrai atrodo labai nuvargęs. Jis nemiega kaip anksčiau, tačiau jam buvo sužalotas kaklas, todėl jis labai išsigando. Hercogas mano, kad jam nederėtų būti Londono triukšme ir skuboje. Hercogas įsitikinęs, kad pilies tyloje, savo vaikystės namuose, jis turėtų nurimti.

Karalienė žvelgia į mane lyg patarimo. Žinau, ji svarsto, ką jai būtų pasakęs Edmundas Bofortas.

– Galite pasakyti Jo Kilnybei hercogui, kad mes keliausime į Harfordą rytoj, – pranešu pasiuntiniui, ir kai jis nusisuka, šnipšteliu karalienei: – Ką dar galime daryti? Jei karalius serga, verčiau išvežkime jį iš Londono. Jei hercogas įsako mums vykti į Harfordą, negalime atsisakyti. Kai turėsime karalių, galėsime spręsti, ką daryti. Turime ištraukti jį iš hercogo ir jo vyrų. Jei turėsime karalių, bent jau žinosime, kad jis saugus. Mums reikalingas karalius.