Vindzoro pilis, 1454 m. žiema

Jorko hercogas, pasiryžęs pademonstruoti savo valdžią Kalė ir užkirsti kelią prancūzų atakai, surenka nedidelę flotilę ir pasuka laivus į garnizoną žadėdamas sumokėti kareiviams, susitaikyti su Kalė pirkliais, pakarti išdavikus ir pasiskelbti Kalė konstebliu.

Kalė stipriai sutvirtinta. Ji šimtmečius tarnavo kaip Anglijos stebėjimo postas Normandijoje ir dabar kareiviai kontroliuoja fortą. Pastebėję Jorko laivyno bures, jie užkabina grandinę uosto žiotyse ir atsuka pilies patrankas į jūrą. Jorkas spokso į savo paties pabūklų vamzdį, nepageidaujamas savo mieste.

Šios žinios mus pasiekia sėdint prie karaliaus vieną šaltą lapkričio popietę. Margareta džiūgauja.

– Pasirūpinsiu, kad tavo vyrą dėl to apdovanotų! – sušunka ji. – Jorkas turėtų jaustis labai pažemintas! Kokią gėdą turėjo patirti! Jūroje, su didžiuliu laivynu, o Kalė miestas atsisako jį įsileisti! Juk dabar lordai turėtų pašalinti jį iš posto? Juk jie išlaisvins Edmundą iš Tauerio?

Tyliu. Žinoma, svarstau, ar mano vyras stovėtų ir žiūrėtų, kol jo vyrai maištauja ir nepaklūsta įsakymui priimti naują kapitoną. Ar – kur kas blogiau, kur kas pavojingiau mums – pats vadovavo pasipriešinimui prieš Jorko hercogą ir įsakė atsukti aukštojo bokšto pabūklus į lordą regentą, teisėtai paskirtą Anglijos globėju. Vienaip ar kitaip, jam grėstų pavojus, nuo tos valandos hercogas tapo jo priešu.

Prie kėdės pririštas karalius miegodamas knirkteli, karalienė į jį net nepažvelgia.

– Pagalvokite apie Jorką, liūlantį laive, ir į jį nutaikytus pabūklus, – spindi ji. – Prašau Dievo, kad jį nušautų. Pagalvokite, kaip gerai būtų mums, jei jo laivas nugrimztų ir jis nuskęstų. Pagalvokite, jei jūsų Ričardas jį nuskandintų!

Nesiliauju virpėjusi. Juk Ričardas niekada neleistų savo garnizonui apšaudyti karaliaus tarybos paskirto karališkojo hercogo? Esu tuo tikra, privalau tuo tikėti.

– Tai išdavystė, – paprastai sakau. – Patinka mums Jorkas ar ne, jis yra paskirtas asmeninės tarybos ir parlamento valdyti karaliaus vietoje, jo teisėmis. Būtų išdavystė jį pulti. O jei Kalė paleistų ugnį į anglų laivus, prancūzams pademonstruotume siaubingą dalyką.

Ji gūžteli.

– O! Kam tai rūpi? Kai esi paskiriamas statytinių, tai nėra paskyrimas, – brazga ji. – Aš jo nepaskyriau, karalius jo nepaskyrė. Mano akimis, jis užgrobė valdžią. Jis uzurpatorius, todėl jūsų vyras turėjo nušautį jį, kai tik atsirado taikiklyje. Jūsų vyras to nepadarė. Jis turėjo jį nužudyti, kai turėjo progą.

Karalius vėl kažką švagžteli. Einu prie jo.

– Ar jūs burzdate, Jūsų Kilnybe? – klausiu jo. – Ar girdite mus kalbant? Ar girdite mane?

Karalienė prie jo šono, paliečia jo ranką.

– Pabusk, – ragina ji. Ji visada tik tiek jam teištaria. – Pabusk.

Mūsų nuostabai, akimirką jis pasimuisto. Iš tikrųjų sujuda. Pirmą kartą po daugiau nei metų jis pasuka galvą, atmerkia akis ir žiūri. Žinau, kad jis regi nustebusius mūsų veidus, tada nežymiai atsidūsta, užsimerkia ir vėl užmiega.

– Gydytojai! – šaukia karalienė ir bėga prie durų, atplėšia jas ir kviečiasi daktarų, kurie vakarieniauja, geria ir ilsisi priėmimų kambaryje. – Karalius pabudo! Karalius pabudo!

Jie suvirsta į kambarį rankovėmis šluostydamiesi burnas, pastatydami vyno taures, palikdami šaškių žaidimus. Jie apsupa jį, paklauso jo krūtinės, pakelia vokus ir įsistebeilija jam į akis. Jie paplekšnoja jo smilkinius ir pabado rankas smeigtukais. Tačiau jis vėl paniro į miegus.

Vienas iš jų pasisuka į mane.

– Ar jis kalbėjo?

– Ne, tik atmerkė akis, išleido atodūsį ir vėl užmigo.

Jis pažvelgia į karalienę ir prislopina balsą.

– O jo veidas: ar jis atrodė kaip bepročio, kai pabudo? Ar jo akyse buvo matyti supratimas, ar jos buvo tuščios kaip idioto?

Akimirką galvoju.

– Ne. Jis atrodė panašus į save, tik pakirdęs iš gilaus miego. Ar manote, kad jis dabar pabus?

Džiaugsmas kambaryje sparčiai blėsta, kai visi supranta, jog karalius gana inertiškas, nors tampomas, plekšnojamas ir apšaukiamas tiesiai į ausis.

– Ne, – sako vyras. – Jo vėl nebėra.

Karalienė pasisuka, jos veidas pajuodęs iš pykčio.

– Ar negalite jo pažadinti? Trenkite jam!

– Ne.

Mažasis dvaras Vindzore jau seniai priprato prie rutinos, besisukančios aplink karalienę ir jos mažąjį berniuką, kuris dabar mokosi kalbėti ir gali nukepėstuoti nuo vienos laukiančios rankos prie kitos. Tačiau reikalai keičiasi. Manau, kad karalius pradeda budintis. Jis buvo stebimas, maitinamas, prausiamas, tačiau viltys pagydyti nuėjo šuniui ant uodegos, nes niekas, kas buvo daroma, nedavė vaisių. Dabar vėl atgimsta tikėjimas, kad savo laiku ir be vaistų jis bunda iš miegų. Sėdžiu prie jo ryte, o kita dama pasitinka su juo vakarą. Kiekvieną popietę trumpam užeina karalienė. Stebiu jį ir manau, kad jo miegas budrėja, tampa paviršutiniškesnis, o kartais esu kone tikra, kad jis girdi, ką mes sakome.

Žinoma, pradedu svarstyti, ką jis žinos, kai pabus. Daugiau nei prieš metus jis išvydo tokį šokiruojantį vaizdą, jog užmerkė akis ir užmigo, kad jo nebematytų. Paskutiniai žodžiai, kuriuos jis girdėjo, buvo mano: „Nežiūrėkite! Nematykite!“ Jei jis vėl atsimerks, pasiruošęs žiūrėti, pasiruošęs matyti, nesiliauju svarsčiusi, ką jis prisimins, ką galvos apie mane, ar mane kaltins dėl savo ilgo budėjimo tamsoje ir tyloje.

Taip sunerimstu, jog drįstu paklausti karalienės, ar ji mananti, kad karalius kaltins mus dėl ligą išprovokavusio šoko.

Ji vaiskiai žvelgia į mane.

– Turite omeny siaubingas žinias iš Prancūzijos? – sako ji.

– Kaip jis jas sužinojo, – atsakau. – Jūs buvote tokia susijaudinusi, be to, hercogas buvo su jumis. Ir aš ten buvau. Ar manote, kad karalius galvos, jog turėjome pranešti jam blogąsias naujienas rūpestingiau?

– Taip, – sako ji. – Jei jis pasitaisys tiek, kad mus išgirstų, pasakysime, jog apgailestaujame, kad neparuošėme jo šokui. Tai buvo siaubinga mums visiems. Aš pati nieko neprisimenu apie tą vakarą. Manau, nualpau ir hercogas bandė mane gaivinti. Tačiau neatsimenu.

– Ne, – sutinku su ja suprasdama, kad tai saugiausias kelias mums visiems. – Ir aš neprisimenu.

Kalėdas švenčiame Vindzoro pilies menėje. Tai nedidelė puota susitraukusiam namiškių būriui, tačiau kiekvienam paruošėme dovanų bei lauktuvių ir žaisliukų mažajam princui. Praėjus vos kelioms dienoms po Kalėdų karalius pabunda ir šįkart nebeužmiega.

Tai stebuklas. Jis tik pramerkia akis ir nusižiovauja, apsižvalgo nustebęs, kad sėdi kėdėje asmeniniame kambaryje Vindzore apsuptas nepažįstamųjų. Gydytojai skubiai pakviečia mus ir mes su karaliene įeiname.

– Verčiau negąsdinti jo didele minia, – nusprendžia ji.

Įeiname tyliai, lyg artintumės prie sužeisto gyvūno, kuris gali išsigąsti. Karalius stojasi ant kojų, gydytojai iš abiejų pusių jį prilaiko. Jis svyruoja, tačiau pakelia galvą pamatęs karalienę ir neužtikrintai iššvebeldžiuoja „ach“. Beveik matau, kaip jis ieško jos vardo proto maišatyje.

– Margareta, – galiausiai prataria. – Margareta Anžu.

Akyse pajuntu ašaras ir sulaikau raudą žiūrėdama į griuveną vyro, kuris gimė būti Anglijos karaliumi ir kurį pirmąkart pamačiau, kai dar buvo berniukas, gražus kaip Edvardas Marčas, Jorko sūnus. Dabar šis tuščias vyras žengia vieną netvirtą žingsnį, o karalienė padaro jam gilų reveransą. Ji neištiesia rankos jo paliesti, ji nepuola jam į glėbį. Jie lyg jauna moteris ir karalius Žvejas legendoje: ji gyvena su juo, bet jie niekada nesiliečia.

– Jūsų Kilnybe, džiaugiuosi vėl matydama jus sveiką, – šapena ji.

– Ar aš sirgau?

Vienas giliai paslaptingas žvilgsnis praskrieja tarp jos ir manęs.

– Jūs užmigote giliu miegu ir niekas negalėjo jūsų pažadinti.

– Tikrai? – jis uždeda ranką ant galvos ir pirmą kartą ant plaštakos pamato randą nuo deginančio kompreso. – Viešpatie! Ar aš atsitrenkiau? Kiek laiko miegojau?

Ji dvejoja.

– Ilgai, – sakau aš. – Ir nors jūs miegojote ilgai, šalis saugi.

– Tai gerai, – sako jis. – Ak! – Jis linkteli jį laikantiems vyrams. – Padėkite man nueiti iki lango.

Jis kūbrina prie lango kaip senas žmogus, pažvelgia į vandeningas pievas ir upę, plaukiančią tarp apšalusių baltų krantų. Karalius nuo spindesio prisimerkia.

– Labai ryšku, – skundžiasi jis. Apsisuka ir grįžta į kėdę. – Aš labai pavargęs.

– Nereikia! – nesąmoningai sušunka karalienė.

Jis pasodinamas atgal į kėdę ir aš matau, kaip nužvelgia raiščius ant rankenų ir kėdės. Matau, kaip jis tyrinėja juos, pelėdiškai mirksėdamas, ir tada apsižvalgo po atšiauriai skurdų kambarį. Gokteli į gydytojų stalą. Įsispitrija į mane.

– Kiek laiko tai tęsiasi, Džeketa?

Suspaudžiu lūpas tramdydamasi.

– Ilgai. Tačiau mes labai džiaugiamės, kad dabar jums geriau. Jei dabar užmigsite, jūs pabusite, ar ne, Jūsų Kilnybe? Jūs pabandysite pabusti?

Tikrai gąsdinuosi, kad jis vėl užmigs. Jo galva knapsi, o akys merkiasi.

– Aš toks pavargęs, – vograuja jis kaip mažas vaikas ir po akimirkos vėl miega.

Sėdime per naktį, jei jis vėl pakirstų, tačiau nepabunda. Ryte karalienė išblyškusi ir persitempusi iš nerimo. Gydytojai užeina pas jį septintą ryte, švelniai paliečia jo petį, sukužda į ausį, kad jau rytas. Jų nuostabai, jis atmerkia akis, atsisėda lovoje ir įsako atverti langines.

Jis ištveria iki pietų, šiek tiek po vidurdienio, o tada vėl užmiega, tačiau pabunda vakarienei ir kviečiasi karalienę, o kai ji įeina į jo asmeninį kambarį, įsako pastatyti jai kėdę ir paklausia, kaip ji laikosi.

Stoviu už jos kėdės, kai ji praneša, kad laikosi puikiai, o tada švelniai pasiteirauja, ar jis prisimena, kad ji laukėsi kūdikio, kai jis užmigo.

Jo nuostaba nesuvaidinta.

– Ne! – sušunka jis. – Aš nieko neatsimenu. Sakote, laukėtės? Vaje.

Ji linkteli.

– Taip, tiesa. Mes labai dėl to džiaugėmės. – Ji parodo jam papuošalą, kurį jis jai užsakė. Karalienė turėjo jį dėžutėje pasirengusi jam priminti. – Jūs padovanojote man tai atšvęsti naujienas.

– Tikrai? – Karalius gana pamalonintas. Jis paima jį į ranką ir apžiūri. – Puikus darbas. Turėjau būti patenkintas.

Karalienė nuryja.

– Buvote. Mes buvome. Visa šalis džiaugėsi.

Laukiame, kol jis paprašys parodyti vaiką, bet aišku, kad jis to nedarys. Jo galva knapsi, lyg būtų mieguistas. Jis knarkteli. Margareta pažvelgia į mane.

– Ar jūs nenorite žinoti apie vaiką? – klausiu. – Matote papuošalą, kurį padovanojote karalienei, kai ji pranešė, kad laukiasi. Tai buvo beveik prieš dvejus metus. Kūdikis gimė.

Jis sumirksi ir pasisuka į mane. Spokso nesuprasdamas.

– Koks vaikas?

Einu prie durų ir paimu Edvardą iš laukiančios auklės. Laimei, jis snūduriuojantis ir tylus. Nedrįsčiau į šį pritildytą kambarį atnešti jo klykiančio.

– Tai karalienės vaikas, – sakau. – Jūsų vaikas. Velso princas, telaimina jį Dievas.

Edvardas per miegus pasimuisto spirdamas tvirta maža kojyte. Jis pradedantis vaikščioti kūdikis, gražus ir stiprus, toks nepanašus į naujagimį, kad mano pasitikėjimas mąžta jau nešant jį pas karalių. Jis labai sunkus mano rankose, sveikas penkiolikos mėnesių vaikas. Atrodo beprasmiška pristatyti jį jo tėvui kaip naujagimį. Karalius žvelgia į jį taip pat abejingai, lyg vesčiau į karališkuosius kambarius mažą storą ėriuką.

– Nežinojau apie tai! – sako jis. – Tai mergaitė ar berniukas?

Karalienė atsistoja, paima Edvardą iš manęs ir paduoda karaliui. Jis susigūžia.

– Ne, ne, aš nenoriu jo laikyti. Tiesiog pasakykit man. Tai mergaitė ar berniukas?

– Berniukas, – sako karalienė, jos balsas dreba iš nusivylimo jo atsakymu. – Berniukas, ačiū Dievui. Jūsų sosto įpėdinis, sūnus, kurio meldėme.

Jis tyrinėja rožinį veiduką.

– Šventosios Dvasios vaikas, – stebėdamasis sako.

– Ne, jūsų tikrasis sūnus, – aštriai pataiso jį karalienė. Žiūriu ir matau, kad gydytojai, jų tarnai ir dvi ar trys freilinos bus nugirdę šį smerkiantį karaliaus nutarimą. – Tai jūsų princas, Jūsų Kilnybe. Jūsų sūnus ir įpėdinis, Anglijos princas. Velso princas, kurį pakrikštijome Edmundu.

– Edvardu, – atžariai sakau. – Edvardu.

Ji susiima.

– Edvardu. Jis Lankasterio princas Edvardas.

Karalius spinduliuoja šypsena.

– O, berniukas! Tai pasisekė.

– Jūs turite berniuką, – sakau. – Sūnų ir įpėdinį. Savo sūnų ir įpėdinį, telaimina jį Dievas.

– Amen, – sako jis.

Paimu mažąjį princą iš karalienės, laikau jį prie peties ir švelniai čiūčiuoju. Jis kvepia muilu ir šilta oda.

– Ar jis pakrikštytas? – smalsauja karalius.

Matau, kaip Margareta iš susierzinimo sugriežia dantimis dėl to kankinančio klausinėjimo apie tas siaubingas dienas.

– Taip, – gana maloniai atsako ji. – Taip, jis pakrikštytas, žinoma.

– O kas krikštatėviai? Ar aš juos parinkau?

– Ne, jūs miegojote. Mes – aš – parinkau arkivyskupą Kempą, Edmundą Bofortą, Somerseto hercogą, ir Anę, Bakingamo hercogienę.

– Kaip tik tuos, kuriuos būčiau pasirinkęs, – šypsodamasis pareiškia karalius. – Mano ypatingi draugai. Anė kas?

– Bakingamo, – atsargiai taria ji. – Bakingamo hercogienė. Tačiau man liūdna pranešti, kad arkivyskupas miręs.

Karalius iš nuostabos mosteli ranka.

– Ne! Kiek laiko aš miegojau?

– Aštuoniolika mėnesių, Jūsų Kilnybe, – tyliai sakau. – Pusantrų metų. Tai ilgas laikas. Mes visi labai baiminomės dėl jūsų sveikatos. Gera jus vėl matyti sveiką.

Jis žvelgia į mane su vaikišku patiklumu.

– Tai ilgas laikas, bet nieko neprisimenu iš miegų. Net sapnų.

– Ar prisimenate, kaip užmigote? – klausiu jo tyliai nekęsdama savęs.

– Visiškai ne! – kikena jis. – Tik praėjusį vakarą. Prisimenu, kaip užmigau praėjusį vakarą. Tikiuosi, kad šįvakar užmigęs ryte vėl pabusiu.

– Amen, – sakau.

Karalienė veidą panardinusi į rankas.

– Aš nenoriu pramiegoti dar vienerių metų! – juokauja jis.

Margareta suvirpa, tada išsitiesia ir sudeda rankas sterblėje. Jos veidas kaip akmuo.

– Jums visiems tikriausiai buvo nepatogu, – geranoriškai sako jis žvalgydamasis po asmeninį kambarį. Jis, atrodo, nesupranta, kad dvaras jį apleido, kad vieninteliai čia esantys žmonės – gydytojai ir seselės, jo kaliniai. – Pasistengsiu daugiau taip nesielgti.

– Dabar paliksime jus, – tyliai sakau. – Mums visiems tai buvo didi diena.

– Aš labai pavargęs, – patikliai sako jis. – Tačiau tikiuosi pabusti rytoj.

– Amen, – pakartoju.

Jis spindi tarsi vaikas.

– Bus kaip Dievas panorės, mes visi esame Jo rankose.