Graftonas, Nortamptonšyras, 1452 m. ruduo

Rudenį pasitraukiu iš dvaro šiek tiek pabūti su vaikais ir įsitikinti, kad mano žemės gerai prižiūrimos Graftono manoro, kad nuomininkai moka pinigus ir nesikužda už nugarų prieš karalių bei dvarą. Džiaugiuosi, kad ištrūkau. Be Ričardo draugijos suprantu, kad mane erzina freilinų flirtas ir džiugesys, negaliu pamėgti naujo kraujo keršto, kurio, matau, trokšta karalius. Somerseto hercogas sako, kad karalius demonstruoja savo galią, tampa didingesnis, bet aš negaliu tuo žavėtis. Jo kelionės vadinamos „galvų derliumi“ ir kalbama, kad kiekvieną vasarą jis apsilankys grafystėse, kurių vyrai bus sukilę ar piktžodžiavę prieš jį, ir teis juos kaip šiuolaikinis Saliamonas. Atrodo, jis vienodai mėgaujasi ir švelniomis malonėmis, ir žiauriomis bausmėmis. Nė vienas pas karalių iškviestas žmogus nežino, susitiks su šventuoju ar tironu. Kai kurie vyrai turi marširuoti priešais jį nuogi su korimo kilpomis ant kaklų. Matydamas jų gėdą ir silpnumą valdovas ašarodamas jiems atleidžia, leidžia pabučiuoti savo rankas ir meldžiasi su jais. O sena moteris, pasiuntusi ant jo prakeiksmą ir atsisakiusi prisipažinti, pakariama. Tada karalius irgi rauda, sielvartaudamas dėl nusidėjėlės.

Džiaugiuosi ištrūkusi iš karalienės kambarių, kur mačiau, kad ji vis labiau suartėja su Edmundu Bofortu. Juos draugėn suvedė karaliaus poreikis turėti Edmundą po ranka, o tai reiškia, kad Margareta, dar jauna dvidešimt dvejų moteris, nuolat yra Anglijai vadovaujančio, jos sutuoktiniui patariančio ir ją guodžiančio vyro draugijoje. Žinoma, ji dievina jį, jos sutuoktinis laiko jį tobulo lordo pavyzdžiu. Jis pats gražiausias vyras dvare, vadinamas Anglijos čempionu ir yra aiškiai ją įsimylėjęs. Jai praeinant jis žvelgia pavymui, kužda į ausį, atsiradus mažiausiam pretekstui paima už rankos ir sukasi aplink ją: jos partneris žaidimuose, jos palydovas pasivaikščiojimuose, jo žirgas risnoja greta jos. Žinoma, ji supranta, kad jam tegali jausti pagarbą ir pusbrolišką susižavėjimą. Tačiau ji jauna ir aistringa moteris, o jis – gundantis vyras. Manau, kad jokia pasaulio jėga nesustabdytų jos dairytis jo, šypsotis jį pamačius ir paprasčiausiai spindėti džiaugsmu, kai jis ateina, atsisėda greta ir kužda į ausį.

O karalius priklauso nuo hercogo, tarsi Edmundas būtų vienintelė jo paguoda ir proto ramybė. Nuo Džeko Keido sukilimo, kai karalius pabėgo iš Londono, jis nesijaučia saugus nei savo paties sostinėje, nei bet kurioje pietinėje grafystėje. Jis keliauja per jas kiekvieną vasarą, galonais pilstydamas piktą teisingumą, tačiau žino, kad nėra mylimas. Saugus jis jaučiasi tik vidurinėse Anglijos žemėse – Lesteryje, Kenilverte ir Koventryje. Jis pasikliauja, kad nepaisant visko Edmundas Bofortas jam užtikrins, jog viskas yra gerai. Edmundas raportuoja, kad jis yra mylimas, žmonės ištikimi, dvaras ir namiškiai dori, Kalė atvangi, o Bordo tikrai susigrąžinsime. Tai paguodos sąrašas, o Bofortas įtaigus. Jo aistringas, medumi pateptas liežuvis sugundo ir karalių, ir karalienę. Karalius kelia Edmundą į padanges kaip vienintelį patikimą patarėją, garbina jį kaip vyrą, kurio kariniai sugebėjimai ir drąsa apsaugos mus nuo mažų ir didelių sukilimų. Jis mano, kad Edmundas gali suvaldyti parlamentą, kad Edmundas supranta prasčiokus, o visą tą laiką karalienė šypsosi ir sako, jog Edmundas yra geras jų abiejų draugas ir kad ji kitą rytą jos su juo pajodinėti, kol karalius melsis koplyčioje.

Ji išmoko būti atsargi – ji puikiai supranta, kad visą laiką yra stebima, o žmonės ją griežtai teisia. Tačiau man akivaizdu, kad ji mėgaujasi jo draugija, o jis slapta jos geidžia, ir tai pakankama priežastis džiaugtis išvykus iš dvaro, savo širdyje saugančio tokią pavojingą paslaptį.

Galiausiai Ričardas jau pakeliui namo ir pasiunčia žinią pranešti man, kad grįžta. Švęsime Elžbietos vestuves. Ji penkiolikos, pasiruošusi santuokai, o vaikinas, kurį išrinkau mintyse ir kurio vardą sukuždėjau jaunam mėnuliui, rado drąsos pakalbėti apie ją su savo motina.

Pati ledi Grėj parašė man siūlydama sudaryti sąjungą tarp savo sūnaus Džono ir mūsų dukters. Žinojau, kad Elžbietai pakankamai ilgai likus jų namuose Džonas Grėjus ją įsimylės ir jo tėvai įžvelgs šios sąjungos naudą. Ji nuskynė obels žiedą ir davė suvalgyti obuolį. Ji daugiau nei graži – ji tikra gražuolė, todėl ledi Grėj nieko negali atsakyti savo numylėtam sūnui. Be to, kaip aš ir numačiau, ledi Grėj yra moteris, galvojanti savo galva, vadovaujanti savo akrams, karalienė savo grafystėje, išlavinusi mano dukterį, netruko įtikėti, kad geresnių manierų mergaitė neegzistuoja. Ji išmokė ją, kaip tvarkytis podėlyje, kaip turėtų atrodyti skalbykla. Ji atskleidė puikiai ištreniruotų tarnaičių vertę, ji nusivedė ją į pieninę stebėti, kaip muša žymųjį Grobio sviestą ir nugriebia liesą grietinėlę. Paaiškino, kaip pildyti sąskaitų knygas ir parašyti mandagų laišką Grėjų giminaičiams visoje šalyje. Drauge jos užkopė į nedidelę kalvą, kurią vadina Bokšto kalva, ir žvelgė į Fererų akrus, o ledi Grėj pastebėjo, kad visa tai jai atiteko mirus jos tėvui; ji atsinešė šį kraitį ištekėdama už sero Edvardo, o dabar viską paveldės jos numylėtas sūnus.

Elžbieta, kuri mokėjo vadovauti namiškiams, paruošti žoleles podėliui, tikrai žino, kaip jas reikia auginti ir kada surinkti, išmano šimtus augalų savybių ir kaip ištraukti iš jų nuodus – galiausiai ji juk mano duktė – turi proto ir gerų manierų niekada netaisyti giminės ledi, tiesiog perprato, kaip visa tai daroma Grobyje. Ji jau gebėjo lankstyti skalbinius arba nugriebti grietinėlę, ji žinojo, kaip grafystės ledi turi vadovauti savo tarnaitėms. Tiesą sakant, ji nutuokia daugiau, nei ledi Grėj drįstų kada pasvajoti: iš manęs ji sužinojo, kaip tvarkomas karališkas dvaras ir kaip buvo daroma dvaruose Prancūzijoje bei Liuksemburge. Tačiau kaip ir pridera jaunai mandagiai moteriai, ji paisė nurodymų moters, kuri taps jos anyta, ir elgėsi kaip mergina, trokštanti išmokti viską daryti teisingai: Grobio papratimu. Trumpiau tariant, rinkdama ir džiovindama žoleles Grobio podėliui, spausdama aliejus, blizgindama sidabrą ir stebėdama, kaip kertami išsikėtoję krūmai, mano dukra pakerėjo kietaširdę Grobio ledi ir pavergė giminės sūnų.

Jai tai tinkama pora. Mąsčiau apie tai ne vienerius metus. Ji turi mano vardą ir tėvo padėtį šalyje, bet beveik jokio kraičio. Tarnystė karaliui turtų mums nesukrovė. Ji atrodo pelninga tik tiems lordams, kurie ima savo atlyginimus ir sėdi rankas sudėję. Dvariškiai, kurių nuopelnas tik toks, kad užjaučia karalių ir susimoko su jo žmona, gali džiaugtis dideliais pelnais, kaip matome iš turtingų žemių, kurios buvo skirtos Viljamui de la Poului, ir nepaprastais turtais, kuriais dabar mėgaujasi Edmundas Bofortas. Tačiau mano vyras į Kalė išsivežė šešiasdešimt ietininkų ir beveik šešis šimtus lankininkų: visus ištreniravo pats, visi vilki mūsų livrėjomis ir visiems mokame mes. Iždas pažadėjo grąžinti pinigus, tačiau skaičiavimo lazdelėse galima įrašyti Teismo dieną, nes mirusieji iš savo kapų pakils anksčiau, nei mes galėsime grąžinti lazdeles į iždą ir atsiimti visus įdėtus pinigus. Turime naują vardą ir gražius namus, galime didžiuotis įtaka ir reputacija, mumis pasitiki ir karalius, ir karalienė, bet pinigų – ne, mes niekada neturėjome pinigų.

Šioje santuokoje mano Elžbieta taps Grobio ledi Grėj, nemažos Lesterio dalies šeimininke, Grobi Holo ir kitų didžių Grėjų šeimos turtų savininke, visų Grėjų giminaite. Tai gera šeima, kurioje jai atsiveria puikios perspektyvos: jie mūru stoja už karalių ir aršiai priešgyniauja Ričardui, Jorko hercogui, tad ji neatsidurs netinkamoje pusėje, jei ginčas tarp Jorko hercogo ir jo konkurento, Somerseto hercogo, pagilėtų.

Elžbieta vyks į vestuves iš mūsų namų su tėvu, manimi ir visais vaikais, išskyrus du kūdikius. Tačiau Ričardas dar ne namie.

– Kur tėvas? – klausia ji išvykimo išvakarėse. – Sakei, kad jis bus čia vakar.

– Jis grįš, – nenusileidžiu.

– O kas, jei jis užtruks? Jei jis negaus laivo? Jei jūra bus pernelyg audringa plaukti? Jei jis čia neatkaks?

Uždedu ranką ant vestuvinio žiedo, tarsi liesčiau jo pirštus, kurie jį užmovė.

– Jis bus čia, – sakau. – Elžbieta, per visus metus, kai aš jį mylėjau, jis nė karto manęs neapvylė. Jis bus čia.

Ji visą dieną kankinasi, todėl tą vakarą nusiunčiu ją į lovą sugirdžiusi valerijono užpilo, ir kai įkišu nosį į jos kambarį, ji jau miega, jos plaukai supinti po naktine kepuraite, ji atrodo tokia pat jauna kaip ir jos sesuo Anė, su kuria dalijasi lova. Tada arklidžių kieme išgirstu ristūnų keliamą triukšmą ir pažvelgiu pro langą: matau Riversų vėliavą ir savo vyrą, sunkiai besiropščiantį nuo žirgo, ir ūmai aš jau skuodžiu laiptais žemyn, įpuolu pro arklidžių duris ir metuosi jam į glėbį.

Jis apkabina mane taip stipriai, kad vos galiu kvėpuoti, o tada pasuka mano veidą į savąjį ir pabučiuoja.

– Drįstu prisipažinti, kad aš dvokiu, – pirmiausia sako atgavęs kvapą. – Turi man atleisti. Prieš mus buvo banga, tad smarkiai varėme, kad atvyktume čia šįvakar. Žinojai, kad tavęs nenuvilsiu, tiesa?

Nusišypsau jo gražiam, nugairintam, numylėtam veidui: vyrui, kurį garbinu daug metų.

– Žinojau, kad manęs nenuvilsi.

Grėjų namuose, priešais didžiąją menę, stovi nedidelė koplyčia, kurioje jaunoji pora pasikeičia priesaikomis, o tyliais jų liudininkais tampa abiejų tėvai, broliai ir seserys. Mūsų šeima užpildo visą koplyčią. Matau, kaip ledi Grėj žvelgia į pulką mano vaikų ir galvoja, kad jos sūnus veda vaisingos šeimos atžalą. Po ceremonijos pro dengtą arkadą einame į menę, kur šėlsta puota, dainos ir šokiai, o tada paruošiame jauniesiems lovą.

Su Elžbieta esame vienos miegamajame, kuris taps jos. Tai gražus kambarys, žvelgiantis į šiaurę, į malonias žemes, į pievas ir upę. Esu išjautrėjusi: tai mano mergaitė, mano pirmasis vaikas, kuris išteka ir palieka savo namus.

– Kokią ateitį man pranašaujat, ledi motina? – smalsauja ji.

Tai klausimas, kurio baiminausi.

– Žinai, kad daugiau nebepranašauju, – sakau. – Tą dariau būdama mergaitė. Į tokius dalykus Anglijoje žiūrima kreivai, todėl aš juos užmečiau. Jei regėjimas aplanko tave ar mane, tai nesąmoningai. Tavo tėvui jie nepatinka.

Ji sukikena.

– O, ledi motina, – priekaištingai sako ji. – Taip žemai puolate mano vestuvių dieną.

Negaliu paslėpti šypsenos.

– Puolu taip žemai?

– Meluodama, – kužda ji. – Ir man! Mano vestuvių dieną! Dabar suprantu, kad regėjote, jog Džonas mane pamils, o aš – jį. Aš nuskyniau obels žiedą ir daviau jam obuolį, kaip jūs ir liepėte. Tačiau dar iki to, kai pirmą kartą jį išvydau, tiksliai žinojau, kokie jūsų ketinimai atsiunčiant mane čia. Stovėjau priešais jo motiną, kai ji sėdėjo prie stalo nuomojamuose kambariuose, ir jam įžengus pro duris už jos – net nežinojau, kad jis namie – tą akimirką, kai jį išvydau, žinojau, kodėl atsiuntėte mane į Grobį ir ką manėte nutiksiant.

– Ar džiaugeisi? Ar neklydau, atsiųsdama tave čia?

Jos džiaugsmas švyti vaiskiose pilkose akyse.

– Labai džiaugiuosi. Maniau, jei aš jam patiksiu, būsiu laimingiausia mergina Anglijoje.

– Tai nebuvo regėjimas, tai tebuvo žinojimas, kad esi graži ir mylima. Galėjau išsiųsti tave į bet kurio gražaus jauno vyro ūkį ir jis būtų tave įsimylėjęs. Čia nėra burtų, tik mergina ir vaikinas pavasarį.

Ji švyti.

– Aš laiminga. Nebuvau tikra. Aš tokia laiminga, kad jis įsimylėjęs, bet neapkerėtas. Tačiau jūs aiškiai žiūrėjote į mano ateitį? Ar jūs pamerkėte karulius upėje? Ką ištraukėte iš vandens? Ar žiūrėjote, ką mums pranašauja kortos? Kokia ateitis manęs laukia?

– Aš neskaičiau kortų, – pameluoju jai, savo mažajai dukrai. Riečiu akiplėšišku veidu tarsi kietaširdė sena ragana neigdama tiesą jos vestuvių vakarą, muilinu jai akis ramiu veidu. Pasakysiu jai pramaną, kuris bus absoliučiai įtikinamas. Neleisiu, kad mano regėjimas apniauktų jos dabartinę laimę. Aš išsiginsiu savo dovanos, išsiginsiu, ką ji man parodė. – Tu klysti, mieloji. Aš nemečiau kortų ir nežiūrėjau į veidrodį. Nemerkiau į upę jokių karulių, nes man nereikėjo. Galiu nuspėti tavo laimę be jokios magijos. Žinojau, kad jis tave pamils. Galiu pasakyti, kad esu tikra, jog būsi laiminga, ir manau, kad bus vaikų; pirmasis gana greitai.

– Mergaitė ar berniukas?

– Pati galėsi pasakyti, – nusišypsau. – Dabar turi savo vestuvinį žiedą.

– Būsiu Grobio ledi Grėj, – patenkinta sako ji.

Pajuntu virpulį, tarsi šalta ranka grabinėtų mano sprandą. Žinau, kad ji nieko čia nepaveldės.

– Taip, – sakau išsigindama tikresnio žinojimo. – Būsi Grobio ledi Grėj ir daugelio puikių vaikų motina. – Būtent tai ji turi girdėti eidama į vestuvinį guolį vestuvių vakarą. – Telaimina tave Dievas, mieloji, ir suteikia džiaugsmo.

Merginos pabarbena į duris ir nerimastingai įeina į vidų nešinos rožių žiedlapiais lovai, vestuvinio alaus puodeliu, dubeniu kvapaus vandens nusiprausti ir linine suknele. Aš padedu jai pasiruošti, ir kai įeina vyrai, audringi ir girti, ji guli lovoje kaip skaistus mažas angelas. Mano vyras ir lordas Grėjus padeda įlipti Džonui į lovą greta jos ir jis niršiai nurausta lyg berniukas, nors jau dvidešimt vienerių. Aš nusišypsau tarsi būčiau absoliučiai laiminga ir svarstau, kodėl mano širdis dėl jųdviejų stoja iš baimės.

Po dviejų dienų grįžtame į savo namą Graftone ir aš niekada nepasakau Elžbietai ar kam kitam, kad iš tikrųjų skaičiau jos kortas tą pačią dieną, kai ledi Grėj parašė klausdama, kokį kraitį galėtų atsinešti Elžbieta. Sėdėjau prie stalo žvelgdama į vandeningą pievelę ir pieno ūkį, tikra dėl jos laimės, ir paėmiau į rankas kortas. Atverčiau tris, pasirinktas atsitiktinai, ir visos trys buvo tuščios.

Kortų gamintojas įdėjo tris papildomas kortas į malką, kai piešė paveikslėlius; tris kortas kaip kitos, su ryškiaspalvėmis nugarėlėmis, tačiau tuščias gerojoje pusėje, papildomas naudoti kitame žaidime. Ir tos trys kortos be paveikslėlių pateko man į rankas, kai prisėdau nuspėti Elžbietos ateities su Džonu Grėjumi. Tikėjausi matyti klestėjimą ir vaikus, vaikaičius ir kilimą pasaulyje, tačiau kortos buvo absoliučiai tuščios. Nebuvo jokios ateities, kurią galėčiau numatyti Elžbietai ir Džonui Grėjui: jie neturėjo visiškai jokios ateities.